Мэгги Стивотер - Skorpiono lenktynės

Žvilgteliu žemyn į vandenį giliausiame plyšyje tarp akmenų; jis pakilo greitai. Kiek aš čia stovėjau? Priekyje iš juodo vandens jau tekyšo blizgantys akmenų paviršiai, nedideli kauburiai. Rankos tuščios, jau nebeturiu laiko – kol dar įmanoma, turiu apsisukti ir eiti jūržolėmis apžėlusiais akmenimis.

Apžiūriu ranką; ant delno tarp dviejų kauliukų nudryko tiršta kraujo srovelė. Ji kaupiasi, auga, be garso kapsi į vandenį. Delną skaudės vėliau. Spoksau į vandenį, kuriame dingsta kraujas. Tyliu. Urvas tyli.

Apsisuku ir pamatau arklį.

Jis stovi gana arti, užuodžiu sūrų jo kvapą, užtektinai arti, kad pajusčiau dar šlapios jo odos šilumą, užtektinai arti, kad pasižiūrėjęs jam į akis pamatyčiau susitraukusį kvadratinį vyzdį. Jo iškvepiamame ore užuodžiu kraują.

O tada jie mane pažadina.

Brajanas ir Džonatanas Keroliai, abu susijaudinę. Brajano išraiška įprasta: suraukęs antakius, sučiaupęs lūpas. Džonatanas pasidabinęs atsiprašančia šypsena, ji keičiasi kas kelias sekundes. Brajanas – mano bendraamžis, pažįstu jį iš prieplaukos; abu pragyvenimui užsidirbame iš jūros, todėl mus šis tas sieja, nors ir nesame draugai. Džonatanas – jo brolis, visa kuo į jį panašus, įskaitant ir smegenis.

– Kendrikai, nemiegi? – klausia Brajanas.

Jau nemiegu. Tarsi pririštas guliu ant gulto ir netariu nė žodžio.

Džonatanas priduria:

– Vaikine, atsiprašom, kad pažadinome.

– Tik tu gali mums padėti, – aiškina Brajanas. Nors vidury nakties ir nesijaučiu labai draugiškas, nesu priešiškai nusiteikęs. Jis kalba, ką galvoja. – Daugiau niekas. Matas turi bėdų iki kaklo. Jis norėjo patykoti, kada iš vandens išlįs kapal uis , bet vargu ar labai džiaugiasi jo sulaukęs.

– Jis juos nužudys, – įsiterpia Džonatanas. Jis atrodo labai patenkintas, kad sugebėjo pirmiau už Brajaną bent ką aiškiau pasakyti.

– Juos? – perklausiu. Šalta, visiškai išsibudinu.

– Matą ir krūvą jo draugelių, – paaiškina Brajanas. – Jie visi vienoje valtyje, lyg ir sugavo kapal , bet negali jo paleisti ir nepajėgia supančioti.

Atsisėdu. Matui – Metjui Malvernui, nesantuokiniam savo boso sūnui, – nejaučiu nė lašo meilės, kaip ir visiems arklininkams, nuolankiai besiperšantiems jam į draugus, bet jie negali palikti sunarplioto žirgo paplūdimyje, kvailuose savo spąstuose.

– Kendrikai, tu geriausiai nusimanai apie žirgus, – sako Brajanas. – Jei tavęs ten nenuvesime, man atrodo, kas nors žus.

Nenuvesime. Pagaliau perpratau jų išraiškas; jie prikišo nagus prie šio reikalo ir žino, kad dėl to juos smerksiu.

Daugiau neaušinu burnos. Tik išsiropščiu iš lovos, apsimaunu senas treningines kelnes ir čiumpu riebaluotą tamsiai mėlyną švarką pilnomis kišenėmis daikčiukų. Kinkteliu į duris, ir jie išskuba priešais mane tarsi tilvikai, Džonatanas atlapoja duris, kad Brajanas rodytų kelią iš arklidės.

Lauke vėjas siaučia tarsi išbadėjęs padaras. Dangus virš Skarmuto slopios rudos spalvos, nušviestas gatvės žibintų, o visur kitur – tamsus kaip rašalas. Šiokia tokia mėnesiena, todėl prie vandenyno bus šviesiau, bet ne itin. Per laukus tiesiausiu keliu skubam į paplūdimį. Čia nieko nėra, tik akmenys ir avys, bet lengva užkliūti ir už vienų, ir už kitų.

– Šviesos, – sakau, o Brajanas įjungia žibintuvėlį ir atkiša man.

Papurtau galvą. Man reikės laisvų rankų. Stengdamasis spėti mums įkandin, Džonatanas klupinėja, jo žibintuvėlio šviesa šokinėja kaip pašėlusi. Prisimenu, kaip per audrą, išmušus saugiklius ir dingus elektrai, mama apsimesdavo žibintuvėliu ant sienos rašanti žodžius.

– Ar toli paplūdimy? – klausiu.

Po kelių valandų potvynio vanduo pakils, o jeigu jie toli paplūdimyje, ne dėl sugauto kapal uis turės jaudintis, – jis bus mažiausia jų problema.

– Netoli, – šniokščia Brajanas.

Jis nesilpnas, bet greitai padūsta. Jei ne tos brolių išraiškos, sustočiau ir leisčiau jam atgauti kvapą.

Tik išvydęs vietą, kur kalvos prasiskiria ir tarp jų atsiveria prie smėlio besileidžiantis takelis, – čia žemė, palyginti su dangumi, atrodo tamsesnė, – išgirstu riksmą. Vėjas atneša aukštą, laibą, nedarnų klyksmą, neįmanoma atskirti, žmogaus jis ar žvėries. Ant sprando perspėjamai pasišiaušia plaukai, bet nekreipdamas dėmesio į pavojų leidžiuosi bėgte.

Brajanas neseka paskui – kažin ar pajėgtų, – o Džonatanas sudvejojo, likti su Brajanu ar bėgti su manim.

– Džonatanai, man reikia šviesos! – šūkteliu per petį.

Vėjas bloškia žodžius atgal, ir nors Džonatanas atsiliepia, aš jo negirdžiu. Ištrūkstu iš blausaus jo žibinto rato ir neriu į tamsą, klupinėdamas ir slidinėdamas leidžiuosi stačiu takeliu į paplūdimį. Akimirką pasirodo, kad toliau nebenueisiu, nes nieko nebematau, bet tada žengiu dar keletą žingsnių ir išvystu ant smėlio kaip patrakusius judant žibintus. Už jų regiu menkos mėnesienos blausiai nutviekstą vandens paviršių.

Vėjas nuneša garsus, todėl artinantis atrodo, kad vyrai bebalsiai. Kova atrodo kone meniška, kol neprieini prie pat. Vyrai keturi, jie nutvėrė pilką vandens žirgą už kaklo ir už užpakalinės kojos čiurnos, tiesiai virš kanopos. Arkliui puolant ir traukiantis, jie tampo ir atšoka, bet patys nutuokia patekę į prastą padėtį. Vyrai nustvėrė tigrą už uodegos ir ką tik suvokė, kad tuoj juos pasieks letenos.

– Kendrikai! – kažkas sušunka. Neatskiriu, kas. – Kur Brajanas?

– Šonas Kendrikas? – sušunka dar kažkas, dabar atpažįstu Matą, laikantį žirgui ant kaklo užmestą virvę. Atpažįstu iš jo pavidalo, plačių pečių ir storo kaklo, neatskirtum, kur kaklas, kur smakras. – Kas kvietė tą išperą? Eik miegoti, kuine, aš valdau padėtį!

Jis valdo žirgą, kaip žvejų valtis per audrą valdo jūrą. Kitą virvę laiko Padžetas, gerokai vyresnis vyras, kas jau kas, bet jis turėtų suprasti, kad neverta Matui patikėti savo gyvybės. Akimirką nurimus vėjui, šalimais išgirstu tykų garsą; pažvelgęs matau dar vieną Mato draugą, sėdintį prie akmenų sienos, kur uolos sminga į paplūdimį. Jis užsikniaubęs, vieną ranką laiko atsargiai. Regis, sulaužyta. Garsas, kurį išgirdau, buvo jo unkščiojimas.

– Kendrikai, dink iš čia! – rikteli Matas.

Laukiu sunėręs ant krūtinės rankas. Akimirką žirgas nustojo priešintis. Šviesiame kreidinių uolų fone matau prie kapal uis tamsias, virpančias linijas. Žirgas vargsta, bet vargsta ir kiti. Raumeningos Mato rankos virpa podraug su virvėmis. Kiti vyrai sėlina aplink, dėlioja ant smėlio virvės kilpas tikėdamiesi, kad žirgas į kurią nors įlips. Vandens žirgų nepažįstančiam žmogui būtų lengva pamanyti, kad ana ten stovintis ir šnopuojantis kapal uis jau nugalėtas. Bet aš regiu jo atloštą galvą, veikiau plėšrūno, grobuonies, o ne žirgo, ir žinau, kad reikalai tuoj suprastės.

– Matai! – šūkteliu.

Jis nė neatsigręžia, bet bent perspėjau.

Žirgo čiurną laikanti virvė staiga įsitempia, pilkasis kapal puola ant Mato. Į paplūdimį besikasančios kanopos ant manęs pažeria smėlio ir akmenukų. Ore suskardi riksmai. Padžetas susverdėja ir įsirėžia į virvę, bandydamas išmušti žirgą iš pusiausvyros. Matas pernelyg rūpinasi savo saugumu, kad galėtų atsimokėti. Virvė žirgui ant kaklo staiga atsipalaiduoja, ir jis puola prie Padžeto. Jo kanopos brėžia ratus smėlyje. O tada žirgas pasiekia Padžetą, suleidžia dantis jam į petį, atsistojęs piestu apsikabina jį priekinėmis kojomis. Atrodo neįmanoma, kad Padžetas po juo nepargriūtų, bet įsikibęs į petį žirgas akimirką išlaiko jį vietoje, o tada uis sukniumba ant kelių ir prispaudžia Padžetą po krūtine.