Мэгги Стивотер - Skorpiono lenktynės

Nusišypso lūpų krašteliu, bet šypsosi tik viena veido pusė. Pamanytum, kad jis iš tiesų laimingas, jei nesi matęs tikrosios jo šypsenos. Liūdniausia – jau pripratau prie šios netikrosios. Jau įpratau laukti tikrosios, nė nesuvokdama, kad pati turėčiau dėl jos pasistengti.

Risnoju toliau, o įveikusi kelią ir pasiekusi pievą, vėl paraginu Balandėlę šuoliuoti. Žemė čia minkšta ir smėlinga, staiga išnyra šlaitas, keliukas susiaurėja tarp kalvų ir kopų į paplūdimį. Nežinau, Finas priešakyje ar už nugaros. Nuokalnė pernelyg stati, sulėtinu Balandėlę iki risčios. Pagaliau nerangiai šoktelėjusi ji nusileidžia pajūrin. Aplenkusi paskutinį šlaitą, irzliai suniurnu: ten, kur baigiasi žolė ir prasideda smėlio juosta, jau stovi morisas. Ore tvyro išmetamųjų dujų smarvė, statūs šlaitai neleidžia jai išsisklaidyti.

– Vis tiek esi šaunuolė, – kuždu Balandėlei.

Nors ir gaudo kvapą, ponė parodo dantis. Jos nuomone, lenktynės buvo geros.

Finas stovi persisvėręs iš automobilio, atidaręs vairuotojo dureles, koja ant laiptelio. Vieną ranką laiko ant stogo, kitą – ant pravirų durelių. Jis žiūri į jūrą, bet, Balandėlei vėl išpūtus garą pro prusnas, prisidengęs akis žvilgteli mūsų pusėn. Jo veide regiu nerimą, todėl paraginu Balandėlę prie automobilio. Paleidžiu vadeles, kad sustojusi parupšnotų žolės, bet ji galvos nenuleidžia. Užuot rupšnojusi, taip pat žiūri į vandenyną, už šimto metrų.

– Ką? – klausiu, suspaudžia širdį.

Paseku Fino žvilgsnį. Akys užkliūva už toli bangose šmėžuojančios pilkos galvos, susiliejančios su nerimstančiu vandenynu, kone patikiu, kad ją tik tariuosi matanti. Bet Fino akys nebūtų tokios išsiplėtusios, jei jis nebūtų tikras. Ir galva vėl išnyra, šį kartą šnervės taip išsiplečia, kad net iš čia įžiūriu raudoną spalvą. Išnyra visa galva, tada kaklas, susiviję karčiai, nuo sūraus vandens sulipę, o paskui ir tvirtas sprandas, blizgantis ir šlapias. Iš vandenyno išniręs vandens žirgas galingai pašoka per besiritančias bangas, tarsi tai būtų paskutinė kliūtis jo kelyje.

Finas krūpteli žirgui šuoliuojant paplūdimiu mūsų link, o aš suimu jam alkūnę, nors ausyse girdžiu tvinksint savo pačios širdį.

– Nejudėk, – kuždu. – Nejudėknejudėknejudėk.

Mintimis kabinuosi to, kas mums kartota daugybę kartų, – kad vandens žirgai mėgsta judančius taikinius; jie trokšta vytis. Mintyse rikiuoju argumentus, kodėl jis mūsų nepuls: mes suakmenėję, esame tolokai nuo vandens, stovime šalia moriso, o vandens žirgai nepakenčia metalo.

Ir vandens žirgas nė nestabtelėjęs pralekia pro šalį. Finas nuryja seiles, trūkteli Adomo obuolys liesame kakle, savaime suprantama, labai sunku susilaikyti nekrūpčiojus, kol žirgas neįšoka atgal į vandenyną.

Jie vėl grįžo.

Tai nutinka kiekvieną rudenį. Mano tėvai lenktynėmis nesidomėdavo, bet vis tiek daug apie jas žinau. Juo arčiau lapkričio, tuo daugiau jūra išspjauna žirgų. Salos gyventojai, ketinantys lenktyniauti Skorpiono lenktynėse, dažnai rengia gaudynes, taikosi sučiupti naują kapal uis , o tai visada pavojinga, nes žirgai būna alkani ir vis dar pakvaišę nuo jūros. Kai jie pasirodo, tai ženklas ketinantiems dalyvauti šių metų lenktynėse, kad metas treniruoti pernai sugautus žirgus – tuos, kurie buvo palyginti ramūs, kol rudeninės jūros kvapas vėl sužadino jų krūtinėse tūnančius kerus.

Spalį, iki lapkričio pirmosios, sala tampa saugių ir nesaugių vietų žemėlapiu, nes visai nesinori būti šalia, kai koks kapal uis pakvaiš, na, nebent esi vienas iš raitelių. Mūsų tėvai kaip įmanydami stengėsi atriboti mus nuo uis žirgų, bet neįmanoma išvengti tikrovės. Žiūrėk, koks draugas neatėjo į mokyklą, nes naktį uis žirgas papjovė jų šunį. Tėčiui važiuojant į Skarmutą tekdavo išsilenkti sumaitotos dvėsenos – vandens žirgas buvo įsivėlęs į kovą su žemės žirgu. Vidurdienį Šventojo Kolumbos bažnyčios varpai kviesdavo į netyčia ant kranto užklupto žvejo laidotuves.

Mudviem su Finu nereikia aiškinti, kokie pavojingi vandens žirgai. Ir taip žinome. Nė dienos nepamirštame.

– Keliaujam, – sakau jam.

Spoksodamas į jūrą, laikydamasis liesa ranka, šią akimirką mažasis broliukas atrodo kaip vaikas, nors iš tiesų jau stovi keistoje niekieno žemėje tarp vaiko ir vyro. Staiga pajuntu norą apsaugoti jį nuo spalio mėnesį žadamo sielvarto. Bet labiau jaudina ne šio spalio sielvartas; labiau gedime dėl seniai praėjusio spalio.

Finas neatsiliepia, nė nežvilgtelėjęs į mane lipa į morisą ir užtrenkia dureles. Diena jau bloga. O Geibas dar nė negrįžo namo.

Antras skyrius

Šonas

Bikas Greitonas, mėsininko sūnus, ką tik papjovė jautuką ir leidžia į mano kibirą kraują, tada ir išgirstu žinią. Stovime mėsininko namų kieme, tylą dar labiau išryškina į akmenis kaukšintys mūsų žingsniai. Diena nuostabi ir vėsi, o aš nerimstu, mindžikuoju nuo kojos ant kojos. Akmenys nelygūs, iškilnoti jau seniai nuvirtusių medžių šaknų ir dar sutepti juodu krauju: lašai, klanai ir upeliai.

– Bikai, ar jau girdėjai? Pasirodė žirgai, – kreipiasi į sūnų Tomas Greitonas, pasirodęs parduotuvės tarpduryje. Jis jau buvo bežengiąs į kiemą, bet pamatęs mane sustoja vidur žingsnio. – Šonai Kendrikai, nežinojau, kad tu čia.

Tyliu, o Bikas kriukteli:

– Atėjo išgirdęs, kad skersiu. – Mosteli į skerdeną, be galvos ir kojų kabančią ant medinio trikojo.

Po juo, Bikui pavėlavus padėti kibirą, ant žemės telkšo kraujas. Jautuko galva guli pamesta kiemo pakrašty. Tomas Greitonas pajudina žandikaulį, tarsi norėtų ką sakyti Bikui apie reginį, bet nutyli. Tisbyje iki soties tėvus nuviliančių sūnų.

– Kendrikai, girdėjai? – klausia Tomas Greitonas. – Ar dėl to ir esi čia, o ne ant arklio?

Aš čia todėl, kad neseniai Malverno nusamdyti vyrai arklius šerti geriausiu atveju bijo, o blogiausiu – didžiausi neišmanėliai, be to, šienas prastas, o dar prastesnė mėsa. Kapail uis negavo nė lašelio kraujo; gal prižiūrėtojai viliasi, kad elgdamiesi su jais kaip su paprastais arkliais tokiais ir pavers? Taigi esu čia todėl, kad norėdamas, jog viskas būtų kaip pridera, turiu pasirūpinti pats. Bet atsakau:

– Ne, negirdėjau.

Bikas meiliai pliaukšteli per paskersto galvijo sprandą ir pateliūškuoja kibirą. Į tėvą jis nežiūri.

– Iš ko girdėjai?

Po teisybei, man nelabai rūpi atsakymas į šį klausimą; nesvarbu, kas ką išgirdo ar pamatė, tik svarbu, kad kapail uis lipa iš jūros. Jaučiu kaulų smegenimis. Tai štai kodėl nenustygstu vietoje. Štai kodėl Koras nenustygsta prie savo aptvaro vartų, o aš nepajėgiu užmigti.

– Vieną matė Konolių vaikai, – sako Tomas Greitonas.

Bikas suniurna ir dar kartą patapšnoja skerdeną, ne iš kokių praktiškų paskatų, paprasčiausiai nebeturėdamas ką pasakyti. Konolių istorija Tisbyje yra viena iš graudesnių: trys žvejo vaikai, per kapail uis dukart likę našlaičiai. Saloje pilna vienišų motinų, kurių vyrus naktį pagrobė žiaurūs vandens žirgai arba paviliojo didžioji sala. Netrūksta ir vienišų tėvų, kurių žmonas nuo kranto nutempė netikėtai pasirodę dantys ar pasičiupo turistai su didelėmis piniginėmis. Bet prarasti abu tėvus vienu kartu – neįprasta. Mano istorija – tėvas po žeme, motina pradingusi didžiojoje saloje – viena iš įprastesnių, kad aplinkinių seniai būtų pamiršta, ir man dėl to tik ramiau. Yra ir geresnių dalykų, kuriais gali būti pagarsėjęs.