Мэгги Стивотер: Skorpiono lenktynės

– Maniau, šiandien turėjai tvarkyti viešbutį?

– Prieplaukoje trūko žmonių, – paaiškina Geibas. – O Berindžeris žino, kad aš miklesnis už Džozefą.

Džozefas – Berindžerio sūnus, jis pernelyg tingus, kad ką nors darytų mikliai. Kartą Geibas sakė, kad turėtume būti dėkingi, jog Džozefas nepajėgia galvoti apie ką nors kitą, išskyrus save, nes kaip tik dėl to Geibas turi darbą. Bet dabar nesijaučiu dėkinga, nes per neatsakingąjį Džozefą Geibas trenkia žuvimi.

Geibas laiko puodelį arbatos, bet jos negeria. Finas tebesiplauna rankas. Sėdu į savo vietą. Geibas lukteli, paskui šaukia:

– Finai, gal jau gana?!

Finas vis tiek dar minutę plauna rankas, pagaliau užsuka čiaupą ir atėjęs sėdasi priešais.

– Ar reikia kalbėti maldą, jei vakarienei tik obuolių pyragas?

– Ir grandininis pjūklas, – priduriu.

– Dieve, ačiū už šį pyragą ir Fino grandininį pjūklą, – šypteli Geibas. – Tiks?

– Dievui ar man? – klausiu.

– Dievas visada patenkintas, – sako Finas. – Tai tave reikia pamaloninti.

Man tai pasirodo žiauri neteisybė, bet erzinama neatsiliepiu. Dirsteliu į Geibą, kuris spokso į savo lėkštę.

– Na, kas? – klausiu.

Pievoje prie kiemo išgirstu prunkščiant Balandėlę; ji nori savo grūdų saujos. Finas žvilgteli į Geibą, kuris tebespokso į lėkštę, pirštus uždėjęs ant obuolių pyrago, tarsi bandytų pajusti jo tekstūrą. Staiga pajuntu, kaip į krūtinę braunasi nerimas dėl rytojaus, tėvų žūties metinių; ir kodėl niekad nepamąsčiau, kad jos gali veikti ir tylųjį, tvirtąjį Geibą.

Nepakeldamas akių jis sako:

– Aš išplaukiu iš salos.

Finas įsmeigia į Geibą akis.

– Ką?

Užima amą; tarsi Geibas būtų prabilęs kita kalba ir mano smegenys pirma turėtų išversti jo žodžius.

– Aš išvykstu iš salos, – pakartoja Geibas, šį kartą tvirčiau, ryžtingiau, nors vis dar nepakelia į mus akių.

Finas pagaliau sulipina visą sakinį:

– Ką darysime su visais daiktais?

Aš priduriu:

– O kaip dėl Balandėlės?

Geibas pakartoja dar kartą:

– Aš išvykstu iš salos.

Finas atrodo taip, tarsi Geibas jam būtų skėlęs antausį. Atkišusi smakrą bandau sugauti Geibo žvilgsnį.

– Išvyksti be mūsų? – klausiu, o tada, protui radus logišką, brolį pateisinantį atsakymą, priduriu: – Tai išvyksti neilgam. Išvyksti tik…

Papurtau galvą. Nesugalvoju jokios priežasties, dėl ko jis turėtų išvykti.

Geibas pagaliau pakelia galvą.

– Aš išsikraustau.

Priešais mane Finas laikosi įsikibęs stalo, pirštais taip spaudžia medieną, kad šie pabalę iki galiukų, bet raudoni apie sąnarius; vargu ar jis ką jaučia.

– Kada? – klausiu.

– Po dviejų savaičių. – Jam prie kojų kniaukia Pufė, smakru trinasi į koją ir kėdę, bet Geibas į ją nežiūri, nekreipia dėmesio. – Pažadėjau Berindžeriui, kad tiek dar padirbsiu.

– Berindžeriui? – perklausiu. – Pažadėjai Berindžeriui, kad tiek dar pabūsi? O kaip mes? Ką darysim mudu su Finu?

Jis nežiūri į mane. Sunku įsivaizduoti, kaip išgyventume be vienintelio pinigus uždirbančio Konolio. Ir dar viena tuščia lova.

– Negali išvažiuoti, – sakau. – Negali išvažiuoti taip greitai. – Širdis krūtinėje daužosi, sukandu dantis, kad jais nekalenčiau.

Geibo išraiška nepasikeičia, suvokiu, kad vėliau gailėsiuosi, bet išpyškinu vienintelį šovusį galvon dalyką:

– Aš dalyvausiu lenktynėse. – Tiesiog taip.

Prikaustau abiejų brolių žvilgsnius, užsiliepsnoja skruostai, tarsi būčiau palinkusi virš karštos viryklės.

– Nagi, Keite, – Geibas nutęsia neryžtingai. Pats nenorėdamas, lyg ir patiki manim.

Prieš dar ką sakydama turiu pagalvoti ir nuspręsti, ar pati savim tikiu. Prisimenu šį rytą, plaukus taršantį vėją, šuoliais lekiančią Balandėlę. Galvoju apie dieną po lenktynių, kruviną smėlį kiek įkalniau paplūdimy, kur dar nepasiekė vandenynas. Galvoju apie paskutinius prieš žiemą išplaukiančius laivus ir Geibą viename jų.

Jei jo pasirinkimas toks, galėčiau lenktyniauti.

– Lenktyniausiu. Negi negirdėjai mieste? Pasirodė žirgai. Rytoj prasideda treniruotės. – Kaip niekad didžiuojuosi, kad kalbu ryžtingai.

Geibas pajudina žandikaulius, tarsi neprasižiodamas kažką sakytų, žinau: mintyse naršo visus galimus kontrargumentus. Iš dalies noriu, kad jis pasakytų „negali“, tada atšaučiau: „Kodėl?“ Ir jis suvoktų negalįs atsakyti: „Nes negali palikti Fino vieno.“ Taip pat jis negali paklausti „kodėl?“ Tada pačiam ir tektų atsakyti į tą klausimą. Turėčiau jaustis labai gudri ir patenkinta savim, nes Geibą užčiaupti labai sunku, bet krūtinėje silpnai ir greitai – dunkst dunkst dunkst – plazda širdis, ir kone viliuosi, kad jis pažadės pasilikti, jei nejosiu.

Geibas pagaliau atsiliepia:

– Gerai. Liksiu iki lenktynių pabaigos. – Atrodo suirzęs. – Bet ne ilgiau, nes paskui laivai nebeplauks iki pavasario. Keite, elgiesi labai kvailai.

Jis siunta ant manęs, bet man nė motais. Terūpi, kad jis pasiliks šiek tiek ilgiau.

– Na, jei laimėsiu, pinigai mums pravers, – kalbėdama stengiuosi dėtis suaugusi ir abejinga, bet jei laimėčiau pinigų, gal jam nereikėtų išvykti.

O tada pakylu nuo stalo ir nunešu lėkštę ir puodelį į kriauklę, tarsi būtų įprastas vakaras. Nueinu į savo kambarį, uždarau duris ir pakišu galvą po pagalve, kad niekas negirdėtų.

– Savanaudis galvijas, – sukuždu, žodžius nustelbia pagalvė.

Tada apsipilu ašaromis.

Ketvirtas skyrius

Šonas

Prieš pabusdamas sapnuoju jūrą.

Tiesą sakant, sapnuoju naktį, kai sugavau Korą, bet sapne girdžiu jūrą. Senolės pasakoja, kad naktį sugauti kapail uis būna greitesni ir stipresni, todėl trečią ryto tupiu tarp akmenų papėdėje, už kelių šimtų metrų nuo smėlėto paplūdimio. Man virš galvos jūra kreidoje išgraužusi arką, lubos kybo už trisdešimties metrų, o baltos sienos laiko mane glėbyje. Turėtų būti tamsu, mėnulio iš čia nematyti, bet vandenynas atspindi blyškios uolos šviesą, todėl matau gerai, kad nekliūčiau už šiurkščių, dumbliais apžėlusių, žemę nuklojusių akmenų. Rieduliai man po kojomis primena jūros dugną, o ne krantą, todėl turiu pasisaugoti, kad nepaslysčiau ant slidaus jų paviršiaus.

Klausausi.

Tamsoje, šaltyje klausausi besimainančio vandenyno ošimo. Vanduo kyla greitai ir tyliai; artinasi potvynis, po valandos šiame nebaigtame graužti urve vandens man bus virš galvos. Laukiu, kada ims pliaukšėti vandens paviršių skrodžiančios kanopos, bet kokio ženklo, kad pasirodė kapail uis . Nes jei kanopos taukšėtų jau ant kranto akmenų, būtum žuvęs.

Bet girdėti tik baugi jūros tyla: naktį neklykia jūros paukščiai, ant kranto nešūkauja vaikai, tolumoje neburzgia laivo variklis. Arkoje mane užklumpa negailestingas vėjas. Netikėta jėga išmuša mane iš pusiausvyros, slysteliu ir išskėstais pirštais įsirėmęs į sieną vėl tvirtai stoviu ant kojų. Greitai atitraukiu ranką – olos sienas dengia kraujo raudonumo drebučiai, blizgantys ir žėrintys mėnesienoje. Tėvas man pasakojo, kad jie nekenksmingi. Netikiu. Nebūna nieko, kas visai nekenksminga.

Artinantis potvyniui, po manim tarp akmenų telkiasi vanduo. Kraujuoja delnas.

Kažkas pasigirsta, tarsi kniauktų kačiukas ar klyktų kūdikis, sustingstu. Čia, paplūdimyje, nėra nei kačiukų, nei kūdikių, tik aš ir žirgai. Brajanas Kerolis pasakojo, kad naktį jūroje kartais girdi žirgus, po vandeniu šaukiančius vienas kitą, o jų šauksmas skamba kaip banginio daina ar našlės rauda arba kaip kažkieno krizenimas.