Майкл Скотт: Magas

Iš anglų kalbos vertė

Rasa Krulikauskienė

Turinys

Birželio 2-oji, šeštadienis

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

Birželio 3-ioji, sekmadienis

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

31 skyrius

32 skyrius

33 skyrius

34 skyrius

35 skyrius

36 skyrius

37 skyrius

38 skyrius

39 skyrius

40 skyrius

41 skyrius

42 skyrius

43 skyrius

44 skyrius

45 skyrius

46 skyrius

47 skyrius

48 skyrius

49 skyrius

50 skyrius

51 skyrius

52 skyrius

53 skyrius

54 skyrius

Birželio 4-oji, pirmadienis

55 skyrius

Autoriaus pastabos apie Paryžiaus katakombas

Padėka

„Mirštu

Perenelė — taip pat.

Užkeikimas, dėl kurio mudu gyvavome šešis šimtus metų, nebeveikia, tad kiekvieną dieną pasenstame metais. Galėčiau atnaujinti nemirtingumo užkeikimą, tačiau tam turiu atgauti Kodeksą, Abraomo knygą. Be šios knygos mudu su Perenele neišgyvensime nė mėnesio.

Tačiau per mėnesį dar daug ką galima nuveikti.

Džonas Di ir jam padedantys Tamsos tarnai paslėpė Kodeksą, o mano brangiąją Perenelę laiko (kalinę. Nenaudėliai žino, kad mūsų dienos suskaičiuotos.

Tačiau kai kas neduoda ramybės ir Tamsos tarnams.

Di taip ir neatgavo visos Abraomo knygos. Paskutiniuosius du lapus turiu aš. Be to, mūsų priešai jau turėjo progų įsitikinti, kad Sofi ir Džošas Niumenai yra tie patys senoviniuose tekstuose aprašomi dvyniai — sidabrinės ir auksinės auros apsupti brolis ir sesuo, turintys galią sunaikinti pasaulį arba išgelbėti jį. Merginos galias pavyko sužadinti ir šiek tiek pamokyti ją magijos pagrindų, deja, brolio — dar ne.

Šiuo metu mes Paryžiuje, mano gimtajame mieste, kur pirmą kartą paėmiau į rankas Kodeksą, kur ilgą laiką praleidau bandydamas suprasti šioje knygoje slypinčią išmintį. Iš Kodekso sužinojau, kas yra vyresniųjų rasė, atskleidžiau filosofinio akmens ir pagaliau nemirtingumo paslaptis. Myliu šį miestą. Jis toks slėpiningas... Paryžiuje apsistoję daugybė nemirtingųjų ir vyresniųjų. Čia tikrai rasime, kas galėtų sužadinti Džošo galias ir toliau mokyti Sofi.

Privalau rasti.

Mūsų visų labui, kad žmonija neišnyktų nuo Žemės paviršiaus.“

Iš Nikolo Flamelio, alchemiko, dienoraščio. Įrašas darytas birželio 2 d., šeštadienį, Paryžiuje, mieste, kuriame prabėgo mano jaunystė.

BIRŽELIO 2-OJI, ŠEŠTADIENIS

PIRMAS SKYRIUS

Labdaros aukcionas prasidėjo gerokai po vidurnakčio, kai jau buvo pasibaigę iškilmingi pietūs. Laikrodžio rodyklėms beveik priartėjus prie ketvirtos valandos ryto, aukcionas buvo besibaigiąs. Už aukciono vedėjo — žinomo aktoriaus, daugelį metų ekranuose vaidinusio Džeimsą Bondą — nugaros esanti skaitmeninė švieslentė rodė, kad aukciono apyvarta siekia daugiau nei vieną milijoną eurų.

— Du šimtai dešimtuoju numeriu pažymėtas daiktas. Dvi devynioliktojo amžiaus pradžios japoniškos kabukio kaukės.

Salę užpildžiusioje minioje nusirito susižavėjimo šūksniai. Inkrustuotos nefrito akmenimis kaukės aukcione buvo aukštai vertinamos ir tikėtasi, jog jų kaina šoktelės iki pusės milijono eurų.

Salės gale stovėjęs aukštas lieknas vyras papurusiais trumpai kirptais sniego baltumo plaukais buvo pasiruošęs sumokėti dukart tiek.

Nikolas Makiavelis stovėjo atokiau nuo minios. Rankas laikė sudėjęs ant krūtinės, tačiau atsargiai, kad nesuglamžytų Savile Row auksarankių meistrų siuvinėto juodo šilko smokingo. Pilkomis ir šaltomis kaip akmuo akimis sekė kitus aukciono dalyvius — analizavo ir vertino jų galimybes. Nutarė, kad saugotis reikia tik penkių. Du iš jų buvo privatūs kolekcionieriai, kaip ir jis, vienas — ne itin svarbus kilmingasis iš Europos, kažkada buvęs žinomas Amerikos kino aktorius, ir dar antikvarinių daiktų prekeivis iš Kanados. Kiti atrodė pavargę, išleidę visus pinigus arba visai nenusiteikę varžytis dėl kaukių, keliančių šiokį tokį nejaukumą.

Makiaveliui patiko visokios kaukės. Rinko jas gana ilgą laiką. Šių dviejų kaukių žūtbūt reikėjo, kad būtų užbaigta japoniškų teatro kostiumų kolekcija. Tos kabukio kaukės paskutinį kartą aukcione buvo pasirodžiusios 1898 metais Vienoje, tada teko atiduoti jas princui Romanovui. Makiavelis kantriai laukė, kol išmuš jo valanda — mirus princui ir visiems jo palikuonims, kaukės vėl buvo parduodamos. Nikolas nė neabejojo, kad šįkart jam pavyks nusipirkti. Labai gerai būti nemirtingam.

— Pradinė kaina... manyčiau šimtas tūkstančių eurų?

Makiavelis sugavo klausiamą aukciono vedėjo žvilgsnį ir linktelėjo.

Šis tik to ir telaukęs taip pat linktelėjo ir sušuko:

— Taigi šimtas tūkstančių eurų. Ponas Makiavelis — vienas dosniausių mūsų labdaros aukciono rėmėjų ir pagalbininkų.

Šen bei ten nuaidėjo plojimai, o keli aukciono dalyviai atsisukę pasveikino Nikolą kilstelėdami taures. Makiavelis atsakė mandagiai šypsodamasis.

— Gal kas nors pasiryš kelti kainą iki šimto dešimties tūkstančių eurų? — paklausė vedėjas.

Vienas privatus kolekcionierius neskubėdamas kilstelėjo ranką.

— Šimtas dvidešimt? — vedėjas pažvelgė į Makiavelį, o tas tuojau linktelėjo.

Per tris minutes statymai vienas po kito didėjo ir kaina pakilo iki dviejų šimtų penkiasdešimties tūkstančių eurų. Liko tik trys rimti varžovai: Makiavelis, amerikietis aktorius ir prekeivis iš Kanados.

Plonas Nikolo lūpas iškreipė retai tepasirodanti šypsenėlė — jam bus atlyginta už kantrybę ir kaukės pagaliau taps jo nuosavybe. Bet šypsena nublanko išgirdus kelnių kišenėje tyliai skambantį telefoną. Iš pradžių norėjo nekreipti dėmesio — visiems pavaldiniams buvo duoti griežti nurodymai netrukdyti, nebent nutiktų kas nors išties svarbaus. Nė neabejojo — darbuotojai jo taip bijo, kad tikrai be reikalo neskambintų. Ištraukęs iš kišenės ypatingai ploną telefoną, pasižiūrėjo.

Skystųjų kristalų ekrane švytėjo kardas.

Makiavelio šypsenos nebeliko nė ženklo. Tą pačią akimirką suvokė, kad kabukio teatro kaukių nepavyks nusipirkti ir šįkart. Apsisukęs ant kulno kaip strėlė nėrė iš salės ir prispaudė prie ausies telefoną. Išeidamas dar spėjo išgirsti, kaip aukciono vedėjo plaktukas bilsteli į stalą ir... „Parduota. Už du šimtus šešiasdešimt tūkstančių eurų...

— Klausau, — itališkai, kaip jaunystėje, atsiliepė Makiavelis.

Telefono ragelyje sutraškėjo. Ta pačia kalba tik anglišku akcentu ir dialektu, kuriuo niekas nekalbėjo jau daugiau nei keturis šimtus metų, kažkas pareiškė:

— Reikia tavo pagalbos.

Kalbėjęs telefonu vyras neprisistatė, tačiau to ir nereikėjo — Nikolas suprato, kad tai nemirtingasis magas ir burtininkas Džonas Di — vienas galingiausių ir pavojingiausių pasaulyje žmonių.

Išbėgęs iš nedidelio viešbučio į akmenimis grįstą Kalvos aikštę, Makiavelis stabtelėjo įkvėpti vėsaus nakties oro.

— Kuo galėčiau padėti? — atsargiai pasiteiravo.

Džonas Di jam buvo bjaurus, ir žinojo, kad tokie jausmai abipusiai, tačiau jiedu abu tarnavo tamsos jėgoms. Vadinas, amžių amžius teks darbuotis kartu. Makiavelis šiek tiek pavydėjo, kad Di jaunesnis už jį. Jaunesnis ir atrodė. Makiavelis gimė 1469 metais Florencijoje, tad buvo net penkiasdešimt aštuoneriais metais vyresnis už burtininką Di. Istorijos metraščiuose įrašyta, kad Nikolas mirė tais pačiais metais, kai gimė Džonas Di, 1527-aisiais.