Майкл Скотт: Magas

— Vadinasi, tu buvai teisus, — pasakė Sofi. Nuovargis vis dar buvo matyti veide, nors mergina išmiegojo ištisas dešimt valandų. — Di ir Makiaveliui pavyko užglaistyti įvykius. — Mergina pažiūrėjo pro langą: dundėdamas traukinys kaip tik kirto bėgių labirintą. — Vakar po Paryžių vaikštinėjo pabaisa, nuo pastatų lipo atgijusios chimeros... ir laikraščiai apie tai nutyli. Lyg nieko nė nebūtų nutikę.

— Bet viskas vyko iš tiesų, — labai rimtai pasakė Flamelis. — Tu išmokai Ugnies magijos. Džošui sužadino galias. Ir dar vakar judu sužinojote, kokie galingi esate abu kartu.

— Ir mirė Skati, — su kartėliu pridūrė Džošas.

Nustebęs Flamelio veidas suerzino Džošą. Sumišęs vaikinas pažiūrėjo į seserį, paskui — vėl į Nikolą.

— Skati, — piktai rėžė. — Prisimenate ją? Raudonplaukė nuskendo Senoje.

— Nuskendo? — nusišypsojo Flamelis. Akių kampučiuose ir ant kaktos išryškėjo dar gilesnės raukšlės. — Džošai, ji vampyre, — švelniu balsu paaiškino. — Jai nereikia kvėpuoti oru. Galėčiau lažintis, kad ji labai supyko, nes nemėgsta vandens. Vargšas Dagonas, jam ir vėl nepavyko pasinaudoti proga. — Patogiai atsilošęs kėdėje, Nikolas užsimerkė. — Turime vieną trumpą sustojimą pasižvalgyti po Londoną, paskui imam Lėjų žemėlapį ir grįžtame į San Fransis kapas Perenelę.

— O kodėl vykstame į Londoną? — paklausė Džošas.

— Turime susitikti su seniausiu pasaulyje nemirtingu žmogumi, — pasakė alchemikas. — Pabandysiu jį įtikinti, kad reikia išmokyti judu Vandens magijos.

— Kas jis? — paklausė Džožas siekdamas nešiojamojo kompiuterio. Pirmos klasės vagonuose buvo bevielis interneto ryšys.

— Karalius Gilgamešas.

Antrosios knygos pabaiga

AUTORIAUS PASTABOS APIE PARYŽIAUS KATAKOMBAS

Paryžiaus katakombos, kuriose teko pabuvoti Sofi ir Džošui, tikrai egzistuoja, lygiai kaip ir ypatinga kanalizacijos sistema, kuri, kaip minėjo Makiavelis, turi netgi kelio ženklus. Nepaisant to, kad Paryžių kasmet aplanko milijonai turistų, daugelis nė neįtaria apie po miestu vingiuojantį požeminių tunelių labirintą.

Oficialiai katakombos vadinamos les carriers de Paris, Paryžiaus kasyklomis, tačiau žmonėse paplitęs pavadinimas — katakombos. Tai vienas pasaulio stebuklų. Vaizdai, kuriuos dvyniai išvydo nusileidę į katakombas — iš kaulų sudėliotos sienos, ornamentai iš kaukolių — yra prieinamos visiems lankytojams. Šie tuneliai atsirado aštuonioliktame amžiuje, kai kūnai ir kaulai iš perpildytų Nekaltųjų kapinių buvo iškasti ir pervežti į kalkakmenio kasyklas. Paskui iš kitų kapinių atkeliavo daugiau palaikų. Dabartiniais skaičiavimais, šiose keistose kapinėse ilsisi daugiau nei septyni milijonai kūnų. Niekas nežino, kas sukūrė tuos keistus, netgi meniškus ornamentus iš kaulų. Gal koks darbininkas nutarė šitaip pagerbti mirusiuosius, kurie neteko savo ankstesnių poilsio vietų su paminklais. Sienos, ištisai nuklotos žmonių kaulais, vietomis pagražinimui išdėliotos kaukolių ornamentais, o norint sukelti didesnį įspūdį, kai kur netgi apšviestos, yra siaubingai klaikios.

Romėnai turbūt buvo pirmieji ėmęsi kasti kalkakmenį iš gyvenvietės, vėliau pavadintos Liutecija, statyboms. Tai buvo pati pirmoji romėnų gyvenvietė Ile de la Cite. Ten, kur dabar stovi Paryžiaus katedra, kažkada stūksojo romėnų paminklas dievui Jupiteriui. Maždaug nuo dešimtojo amžiaus iš kasyklų buvo intensyviai kasamas kalkakmenis, kuris panaudotas katedros ir Luvro statyboms. Katakombose rasdavo prieglaudą plėšikai, kontrabandininkai ir benamiai. Kiek vėliau, Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečių armija ir Prancūzijos pasipriešinimo judėjimas turėjo tuneliuose įsirengę karines bazes. Dvidešimtajame amžiuje katafliksai — policijos skyrius, budintis katakombose — aptiko veikiančias nelegalias meno galerijas ir netgi požeminį kino teatrą.

Katakombos vadinamos Denfero Rošro osuarijumi, nes įėjimas į jas yra tiesiai priešais Denfero Rošro metro stotį. Žmonėms leidžiama lankytis tiktai nedidelėje katakombų dalyje, nes tuneliai klaidūs, siauri ir kartais užliejami potvynių, juose pilna duobių ir šulinių.

Tai yra puikiausia vieta slėptis miegančiam dievui.

PADĖKA

Sąrašas galėtų būti ir ilgesnis, nes jei ne daugelio žmonių pagalba, Magas nebūtų pasiekęs skaitytojų.

Dėkoju Kristai Marino, Beverly Horowitz, Jocelyn Lange ir Christine Labov iš Delacorte Press už pagalbą, kantrybę ir ištvermę...

Barry Krostui iš BKM ir Frankui Weimannui iš Literary Group už nuolatinę paramą ir patarimus...

Ypatingai reikėtų paminėti:

Libby Lavella, kurios dėka Perenelė uždainavo...

Sarah Baczewski, kuri rašo puikiausias pastabas...

Jeromy Robert, kuris sukūrė įvaizdį...

Michalel Caroll, kuris perskaito pirmasis ir paskutinis...

Ir dar būtina paminėti:

Claudette, Brooks, Robin, Mitch, Chris, Elaine, David, Judith, Trista, Cappy, Andrea, Ron ir, žinoma, Ahmet už visą kitą paramą!

Ir vis tiek žinau, kad kažką pamiršau...