Майкл Скотт: Alchemikas

Iš anglų kalbos vertė

RASA KRULIKAUSKIENĖ

Turinys

Gegužės 31 diena, ketvirtadienis

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

Birželio 1 diena, penktadienis

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

31 skyrius

32 skyrius

33 skyrius

34 skyrius

35 skyrius

36 skyrius

37 skyrius

38 skyrius

39 skyrius

40 skyrius

Išnašos

„Aš esu legenda.

Mirtis į mane tikrai negalanda nagų, man negresia jokios ligos. Pažvelkite — kažin ar sugebėsite nuspėti mano amžių, Gimiau 1330 metais po Kristaus, vadinasi, daugiau nei prieš šešis šimtus ir septyniasdešimt metų.

Per gyvenimą teko daug kuo būti: gydytoju, virėju, kareiviu, knygų pardavėju, kalbų ir chemijos mokytoju, o, be to, dar teismo vykdytoju ir net vagimi.

Bet daug anksčiau, pradžių pradžioje, buvau alchemikas. Taip, alchemikas.

Buvau pripažintas pačiu didžiausiu iš visų alchemikų, mano paslaugų pageidavo visi karaliai ir princai, imperatoriai ir netgi pats popiežius. Galėjau paversti paprasčiausią metalą auksu, akmenis — puikiausiais brangakmeniais. Dar daugiau, supratau amžinojo gyvenimo paslaptį, slypinčią senovinėje burtų knygoje.

O dabar... mano žmoną Perenelę pagrobė. Pavogė ir burtų knygą. Be šios knygos mes abu senstame. Praėjus mėnulio ciklui1 susensime ir mirsime. Mums mirus piktosios jėgos, su kuriomis taip ilgai kovojome, džiūgaus ir švęs pergalę. Vyresniųjų rasė vėl užvaldys žemę, nušluos žmoniją nuo jos paviršiaus.

Aš taip lengvai nepasiduosiu.

Esu nemirtingasis Nikolas Flamelis.“

Iš Nikolo Flamelio, Alchemiko, dienoraščio.

Įrašas darytas birželio 7 dieną, ketvirtadienį, San Fransiske, mieste, kuriame laikinai apsistojau.

GEGUŽĖS 31 DIENA, KETVIRTADIENIS

PIRMAS SKYRIUS

— Na, gerai, pasakyk, kuriam galui vidurvasarį San Fransiske kažkam reikėtų vilkėti apsiaustą? — kalbėdama Sofi Niumen spaudė prie ausies Bluetooth ausinę.

Kitoje žemyno pusėje jos draugė Elė, sekanti naujausias madas, paklausė:

— O koks tas apsiaustas?

Šluostydamasi rankas į pašluostę, kurią laikė užsikišusi už prijuostės, Sofi išėjo iš už tuščios parduotuvėlės prekystalio ir nenuleisdama akių nuo vyrų, lipančių iš mašinos kitoje gatvės pusėje, žengė prie lango.

— Stori juodos vilnos apsiaustai. Vyrai netgi su pirštinėmis ir skrybėlėmis. Ir dar su akiniais nuo saulės.

Sofi žiūrėjo prisikišusi prie pat lango stiklo.

— Net ir šiame mieste tai atrodo per daug neįprastai.

— Gal jie laidojimo biuro agentai? — bandė spėti Elė. Balsas telefone traškėjo ir spragsėjo. Sofi girdėjo fone garsiai skambant kažkokią niūrią melodiją, panašią į Lacrimosa 2 ar Amorphis 3. Elė taip niekada ir neišaugo iš gotų amžiaus.

— Gal, — visiškai neužtikrintai nutęsė Sofi. Kai pastebėjo labai neįprastai atrodančią mašiną, ji plepėjo telefonu su savo drauge.

Mašina buvo tokia ilga ir glotni, lyg iš kokio seno nespalvoto filmo. Važiuojant pro parduotuvę, jos užtamsintuose languose atsispindėjusi saulė blykstelėjo tiesiai Sofi į akis ir trumpam nušvietė parduotuvėlės vidų. Mirksėdama, kad greičiau išsisklaidytų prieš akis pradėjusios šokinėti juodos dėmelės, Sofi stebėjo, kaip mašina apsisuka pakalnėje, lėtai grįžta atgal ir tyliai sustoja priešais mažą knygynėlį kitoje gatvės pusėje.

— O gal tai mafija, — dramatišku balsu tarė Elė. — Mano tėtis pažįsta vieną tokį iš mafijos. Bet jis vairuoja Toyota Prius.

— Na, ne, čia tikrai ne Priusas, — net neabejojo Sofi, vis dar spoksodama į mašiną ir du milžiniško ūgio vyrus, apsimuturiavusius storais apsiaustais, pirštinėtus, skrybėlėtus ir slepiančius akis po didžiuliais akiniais nuo saulės.

— O gal jiems tiesiog šalta, — svarstė Elė. — Kaip orai San Fransiske, neatvėsę?

Sofi Niumen atsisukusi žvilgtelėjo į laikrodį su termometru, kabantį ant sienos virš prekystalio, kaip tik už nugaros.

— Po dviejų penkiolika... aštuoniasdešimt vienas laipsnis4. Patikėk, nešalta. Gal jie miršta? Palauk, — skubiai nutraukė kalbą Sofi, — kažkas vyksta.

Galinės durelės atsidarė, ir iš mašinos nevikriai išlipo dar vienas vyras, dar aukštesnis net už tuodu. Uždarant duris saulė blykstelėjo vyriškiui į veidą, ir Sofi spėjo pamatyti, kokios nesveikos spalvos išblyškusi ir papilkėjusi vyro oda. Sofi sureguliavo ausinės garsą.

— O, kad būtum mačiusi, kas ką tik išlipo iš mašinos! Milžiniškas vyras pilka oda. Pilka. Kodėl pilka? Gal tiesiog tokia odos spalva?

— Mačiau Nacionalinės geografijos dokumentinį filmą apie žmones, kurie negali rodytis saulėje... — pradėjo pasakoti Elė, tačiau Sofi nesiklausė.

Iš mašinos išlipo ketvirtas vyras.

Nedidukas, gana dabitiškai atrodantis, vilkėjo dailiai prigulusį anglies pilkumo trijų dalių kostiumą. Sofi galėjo galvą guldyti, kad gal šiek tiek senamadiškas kostiumas buvo gero meistro pasiūtas pagal užsakymą. Pražilę vyro plaukai, sušukuoti atgal ir suimti į uodegą, atidengė prakaulų veidą. Jau pradėjusi žilti, bet dar tamsi trikampė barzdelė slėpė tik burną ir smakrą. Vyras pasitraukė nuo mašinos ir sustojo po dryžuotu pavėsinės stogeliu, dengiančiu šalia knygyno išrikiuotus knygų prekystalius. Vyras išsirinko kažkokią ryškiaspalvę knygą minkštais viršeliais ir vartė ją rankose. Sofi pastebėjo, kad šis taip pat su pirštinėmis. Pilkomis. Saulėje blykstelėjo pilka perlinė saga, prisiūta prie pirštinės riešo.

— Vyrai eina į knygyną, — toliau raportavo draugei Sofi.

— Ar Džošas vis dar dirba tenai? — staiga paklausė Elė.

Sofi nekreipė dėmesio į susidomėjimą draugės balse. Tai, kad geriausiai draugei patinka jos dvynys brolis, merginai atrodė mažų mažiausiai keista.

— Taip, dirba. Paskambinsiu jam, pažiūrėsim, kas ten vyksta. Tuojau perskambinsiu.

Sofi baigė pokalbį, išsiėmė ausinę ir išsiblaškiusi pasitrynė įkaitusią ausį, vis dar nustebusi spoksodama į tą nediduką vyrą. Kažkas neleido atitraukti akių... kažkas keista.

„Gal jis koks madų dizaineris ar kino filmų prodiuseris, — pagalvojo Sofi. — O gal rašytojas...“ Mergina buvo pastebėjusi, kad kartais rašytojai mėgsta rengtis labai neįprastai. Ji nutarė luktelėti keletą minučių, kol vyrai įeis į knygyną, o tada paskambinti broliui, kad tas nupasakotų, kas ten vyksta.

Sofi jau ketino nusisukti, bet pilkasis vyras staiga atsigręžė ir, rodos, įsispoksojo tiesiai į ją. Vyras stovėjo po stogine, ir veidas buvo šešėlyje, visgi trumpą akimirksnį pasirodė, kad jo akys švyti.

Sofi žinojo, tiesiog žinojo, ir tiek, kad kitapus gatvės, už stiklo, kuris atspindėjo popietinės saulės spindulius, pilkasis vyras jokiu būdu negali jos matyti. Prieblandoje už stiklo negalėjo būti matoma.

Ir vis dėlto...

Ir vis dėlto tada, kai jų akys susitiko, mergina pajuto, kaip pasišiaušia rankų plaukeliai, pradeda dilgčioti odą ties dilbiais ir už nugaros šaltukas dvelkteli į kaklą. Sofi pečiai sudrebėjo, ji lėtai pajudino galvą į vieną šoną, paskui — į kitą. Ilgų šviesių plaukų garbanos subangavo aplink skruostus. Akys susitiko tik sekundėlę, vyras tuojau nusisuko, bet Sofi neapleido nuojauta, kad žiūri tiesiai į ją.