Майкл Скотт: Magas

Išsigandusi Sofi suriko.

Džošas pastebėjo, kaip jos akys blykstelėjo, tapo nebe mėlynos, o sidabrinės. Vos tik golemo letenos prisilietė prie Sofi odos, merginos aura sutvisko, lyg būtų staiga įkaitusi. Tą pačią akimirką vaškinės galūnės ėmė tirpti ir varvėti ant grindų. Sofi ištiesė ranką ir išskėtusi pirštus prispaudė golemui prie krūtinės. Merginos delnas taip ir prasmego spirgančiame ir šnypščiančiame, suminkštėjusiame vaške.

Užsidengęs rankomis akis nuo ryškios sidabrinės šviesos, Džošas susigūžė ant grindų šalia Flamelio. Matė, kaip sesuo žengė artyn prie padaro, jos aura žėri skausmingai ryškiai, rankos plačiai išskėstos, o nematomas karštis tirpdo vaško bala virstantį golemą. Bilstelėjo ant akmeninių grindų nukritę Skati kardai ir koviniai spragilai, po akimirkos paskui juos trinktelėjo ir kėdės šipuliai.

Sofi aura dar kartą žybtelėjo. Pašokęs Džošas vos spėjo sugauti susvyravusią seserį.

— Svaigstu, — vos beapversdama liežuvį pasakė Sofi ir sukniubta broliui ant rankų. Buvo beveik praradusi sąmonę, šalta kaip ledas, o saldus vanilės kvapas dabar atrodė rūgščiai kartus.

Prišokusi iš minkšto vaško krūvos Skati susirinko ginklus — dabar padaras buvo panašus į ištirpusį besmegenį. Skubiai nušluostė kardų ašmenis ir tik tada juos įsikišo į ant nugaros kabančias makštis. Nukrapščiusi vaško likučius nuo kovinių spragilų, pasikabino šį ginklą prie diržo. Tada atsisuko į Sofi.

— Išgelbėjai mus, — niūriai pripažino Skati. — Šios skolos niekada nepamiršiu.

— Pagaliau, — sušuko Flamelis ir atsistojo. Visi sužiuro į žalių dūmų sruogas, besirangančias aplinkui spyną. Alchemikas pastūmė duris ir šios atsivėrė. Į vidų plūstelėjęs vėsus nakties oras išsklaidė iki šleikštumo stiprų tirpstančio vaško kvapą.

— Žinai, būtų pravertusi ir tavo pagalba, — murmėjo Skati.

Flamelis išsišiepęs nusišluostė pirštus į džinsines kelnes — taip ir liko žali brūkšniai.

— Žinojau, kad puikiai susitvarkysite, — atrėžė žengdamas iš bažnyčios. Skati ir dvyniai nusekė iš paskos.

Policijos sirenų garsai aidėjo dar arčiau, tačiau aplinkui bažnyčią buvo tuščia. Švenčiausios Jėzaus Širdies bazilika stūksojo ant kalvos — tai buvo vienas aukščiausių taškų Paryžiuje, tad bėgliai galėjo apžvelgti beveik visą miestą. Nikolo Flamelio veidas net nušvito:

— Namai!

— Kodėl visi magai griebiasi tų golemų? — sekdama paskui Flamelį paklausė Skati. — Pirmiausia Di, dabar Makiavelis. Ar jau nebeturi vaizduotės?

Flamelį klausimas nustebino.

— Šis padaras buvo ne golemas. Golemui atgaivinti reikėtų ant kūno parašyto užkeikimo.

Skati palingavo galva. Tikrai, turėjo žinoti šitai.

— Tai tada kas?

— Tulpa.

Žalios Skati akys net padidėjo iš nuostabos.

— Tulpa? Nejaugi Makiavelis toks galingas?

— Akivaizdu, kad taip.

— Kas ta tulpa? — nieko nesuprato Džošas, tačiau į klausimą atsakė ne Nikolas, o sesuo, taip dar kartą primindama apie didžiulę prarają, atsivėrusią tarp jų tą pačią akimirką, kai buvo sužadintos jos magiškos galios.

— Tulpa — tai vaizduotės sukurta ir atgaivinta būtybė, — paprastai paaiškino Sofi.

— Tikrai taip, — patvirtino Flamelis traukdamas į plaučius gaivų orą. — Makiavelis žinojo, kad bažnyčioje turėtų būti vaško. Taip ir sukūrė tą baidyklę.

— Bet turėjo suprasti, kad mūsų šitaip nesustabdys? — paklausė Skati.

Išėjęs iš po bažnyčią supančio skliauto, Flamelis sustojo prie laiptų aikštelės — šimtas dvidešimt vienas laiptelis vedė iki apačioje besidriekiančios gatvės.

— Oi, aišku, kad nesitikėjo mūsų sustabdyti, — kantriai paaiškino. — Norėjo tiktai sugaišinti, kad spėtų atvykti pats, — kažką rodydamas mostelėjo ranka.

Žemai, siauromis Monmartro gatvelėmis kaukė ir švysčiojo visa kolona Prancūzijos policijos mašinų. Dešimtys uniformuotų žandarų spietėsi laiptų apačioje, ir dar daugiau vis rinkosi iš siaurų šoninių gatvelių. Rikiuodamiesi kordonu supo bažnyčią. Keista, tačiau nė vienas nelipo viršun.

Flameliui, Skati ir dvyniams policija visiškai nerūpėjo. Jie stebėjo tiktai aukštą, žilaplaukį, elegantišku smokingu vilkintį vyrą, kuris neskubėdamas kilo laiptais aukštyn. Pamatęs bėglius, išėjusius iš bažnyčios, atsirėmė į žemą metalinį turėklą ir pakėlęs dešinę ranką tingiai pamojavo lyg sveikindamasis.

— Leiskite spėti, — pasakė Džošas, — čia turbūt Nikolas Makiavelis?

— Pats galingiausias nemirtingasis Europoje, — nelinksmu balsu pridūrė alchemikas. — Patikėk, prieš šitą vyrą Di atrodo kaip savamokslis mėgėjas.

KETVIRTAS SKYRIUS

— Sveikas sugrįžęs į Paryžių.

Sofi ir Džošas net pašoko. Makiavelis buvo per toli, kad būtų galima jį šitaip aiškiai girdėti. Keista, bet rodės, kad jo balsas sklinda jiems kažkur iš užnugario. Abu atsisukę sužiuro, bet pamatė tiktai dvi žalėsiais apsinešusias statulas priešais bažnyčią: iškeltoje rankoje laikančią kardą moterį ant žirgo — dešinėje ir vyrą su skeptru — kairėje pusėje.

— Laukiau jūsų atvykstant, — balsas, atrodė, sklido iš vyro statulos.

— Pigus triukas, — paniekinančiai numykė Skati rankiodama vaško gabalėlius nuo metalu kaustytų batų nosių. — Paprasčiausia pilvakalbystė.

Sofi nedrąsiai nusišypsojo.

— O maniau, kad kalba statula, — susigėdusi prisipažino.

Džošas ėmė juoktis iš sesers, bet greitai nustojo.

— Manau, kad nenustebčiau, jei būtų prabilusios.

— Gerasis daktaras Di siunčia linkėjimų, — Makiavelio balsas vis dar skambėjo jiems virš galvų.

— O, tai liko gyvas po Ohajaus kovų, — draugiškai prabilo Flamelis nė kiek nekeldamas baisa Stovėjo išsitiesęs, sunėręs rankas už nugaros. Dirstelėjo į Skati ir dešiniosios rankos pirštai ėmė keistai strykčiojant kairiosios delno ir pirštų.

Raudonplaukė kovotoja pasivedė dvynius toliau nuo Nikolo, lėtai paėjėjo po šešėlyje skendinčiu bažnyčios skliautu. Atsistojusi tarp Sofi ir Džošo, uždėjo jiems ant pečių rankas ir prisitraukė arčiau, beveik suglausdama jų galvas. Sidabrinė ir auksinė auros sukibirkščiavo.

— Makiavelis — didžiausias pasaulyje melagis, — vos girdimai sušnabždėjo Skati. — Neturi išgirsti, ką kalbame.

— Negalėčiau sakyti, kad labai malonu jus matyti, senjore Makiaveli. O gal sulaukus šitiekos metų derėtų kreiptis — pone Makiaveli? — ramiai kalbėjo į baliustradą atsirėmęs Nikolas. Pažvelgęs žemyn matė, kad priešas vis dar toli.

— Šiame amžiuje aš prancūzas, — aiškiai nuskambėjo Makiavelio balsas. — Myliu Paryžių. Tai mano mėgstamiausias miestas Europoje, žinoma, išskyrus Florenciją.

Kalbėdamas su Makiaveliu, alchemikas visą laiką laikė rankas už nugaros, kad nemirtingasis jų nematytų. Pirštai vis judėjo: baksnojo, strykčiojo ant delno.

— Ar Nikolas ėmėsi kokio užkeikimo? — stebėdama Flamelio rankas sušnibždėjo Sofi.

— Ne. Jis taip kalba su manimi, — paaiškino Skati.

— Kaip? — tylutėliai paklausė Džošas. — Magija? Telepatija?

— Ženklų kalba.

Dvyniai susižvalgė.

— Ženklų kalba? — paklausė Džošas. — Moka ženklų kalbą? Kaip išmoko?

— Atrodo, pamiršai, kad Nikolas jau gana seniai gyvena, — šypsodamasi atsakė Skati. Žybčiojo jos iltiniai dantys. — Aštuonioliktame amžiuje jis padėjo sukurti prancūzams ženklų kalbą, — lyg tarp kitko pridūrė mergina.