Майкл Скотт - Magas

Ką jis pasakoja? — nekantravo Sofi. Raganos perduota išmintis, deja, nepadėjo suprasti alchemiko rodomų ženklų.

Skati susiraukė ir sušnabždėjo Nikolo rodomus žodžius:

— Sofi... bulvaras... rūkas... — papurtė galvą. — Sofi, jis prašo, kad sukeltumei rūką. Nieko nesuprantu.

— Užtat aš suprantu, — nuramino ją Sofi. Merginos galvoje tuojau sumirgėjo galybė rūko, debesų ir dūmų vaizdinių.

Nikolas Makiavelis stabtelėjo ant laiptelių ir giliai atsikvėpė.

— Mano žmonės apsupę visą teritoriją, — vis labiau artindamasis prie Flamelio, perspėjo magas. Buvo šiek tiek uždusęs ir širdis daužyte daužėsi — metas pradėti mankštintis.

Kurdamas vaškinę tulpą neteko jėgų. Niekada dar nebuvo sukūręs tokio didelio padaro, ir juo labiau nebuvo tekę daryti to sėdint ant mašinos galinės sėdynės ir švilpiant siauromis, vingiuotomis Monmartro gatvelėmis. Padaras pavyko ne pats gražiausias, bet jam tiek ir tereikėjo — nors trumpai sulaikyti Flamelį ir jo bendražygius bažnyčioje, kol jis pats atvyks. Pavyko. Bažnyčia apsupta žandarų, dar daugiau jų pakeliui, be to, pakviesti visi, kokie tik įmanoma, agentai. Būdamas Prancūzijos saugumo tarnybos vadovas, turėjo beveik neribotus įgaliojimus, tad įsakė žiniasklaidos atstovų artyn neprileisti. Makiavelis didžiavosi mokąs suvaldyti emocijas, tačiau teko pripažinti, kad dabar labai džiaugiasi — greitai už grotų tupės Nikolas Flamelis, Skati ir tiedu vaikai. Jam pasiseks padaryti tai, ko nepajėgė Džonas Di.

Vėliau lieps kam nors iš skyriaus perduoti spaudai pasakojimą, kaip vagys įsilaužė į nacionaline vertybe laikomą bažnyčią. Visai prieš pat išauštant — kaip tik metas pirmosioms ryto žinių laidoms — bus paleistas dar vienas gandas, kad pagautieji pakeliui į policijos nuovadą nugalėjo prižiūrėtojus ir pabėgo. Niekas daugiau jų nebematė.

— Pačiupau tave, Nikolai Flameli.

Alchemikas stovėjo pačiame laiptų viršuje; susikišęs rankas į panešiotų juodų džinsų užpakalini kišenes.

— Manau, kad paskutinį kartą ištarei šiuos žodžius prieš įsilauždamas į mano kapą.

Makiavelis net sustojo.

— Iš kurtu žinai?

Daugiau nei prieš tris šimtus metų Makiavelis įsilaužė į Nikolo ir Perenelės kapavietes ieškodamas įrodymų, kad jie tikrai mirę, ir norėdamas nustatyti, ar Abraomo knyga palaidota kartu su jais. Nelabai nustebo išvydęs, kad karstuose — tiktai akmenys.

— Mudu su Perenele stovėjome tau už nugaros, visai šalia. Būtume galėję tave paliesti, kai atkėlei karsto dangtį. Žinojau, kad kas nors vis tiek ateis... Tik niekada neįsivaizdavau, kad tai būsi tu. Turiu prisipažinti, kad pamatęs tave nusivyliau, Nikolai.

Baltaplaukis vyras vis dar lipo laiptais aukštyn.

— Visada laikei mane geresniu, nei esu, Flameli.

— Tikiu kiekviename iš mūsų slypinčia gėrio sėkla, — sušnabždėjo alchemikas. — Net ir tokio kaip tu.

— Ne, manimi tikėti jau negalima, ir gana seniai.

Sustojęs Makiavelis parodė į besibūriuojančius policininkus ir sunkiai ginkluotas Specialiąsias Prancūzijos pajėgas laiptų papėdėje.

— Pasiduok. Pasiduokite ir nieko blogo jums nenutiks.

— Jau nebesuskaičiuočiau, kiek žmonių man yra sakę šiuos žodžius, — liūdnai pripažino Nikolas. — Bet paprastai tai būna melas, — nusivylęs pridėjo.

— Gali turėti reikalų su manimi arba su daktaru Di. Juk žinai, kad pastarasis magas iš Anglijos nepasižymi kantrybe, — Makiavelio balsas nuskambėjo šiurkščiau.

— Yra dar viena galimybė, — gūžtelėjęs pečiais atsakė Flamelis. Lūpas iškreipė šypsena. — Galiu nesikalbėti nė su vienu iš jūsų.

Alchemikas beveik nusisuko, tačiau, kai vėl atsigręžęs pažvelgė į Makiavelį, Flamelio veido išraiška privertė nemirtingąjį italą iš netikėtumo net žengtelėti atgal. Žaliu smaragdu sutviskusios blyškios Nikolo akys spindėjo nepermaldaujama jėga. Nuskambėjo ir alchemiko balsas — beveik šnibždėjimas, tačiau Makiavelis girdėjo kuo puikiausiai:

— Geriau jau mudu nebūtume susitikę.

Makiavelis pabandė nusijuokti, tačiau juokas nuskambėjo nedrąsiai.

— Skamba kaip grasinimas, bet... patikėk, esi tokioje padėtyje, kad nelabai gali grasinti.

— Tai ne grasinimas, — atsitraukdamas nuo viršutinių laiptelių pasakė Flamelis. — Tai pažadas.

Drėgnas virš Paryžiaus tvyrojusios nakties oras ūmai pakvipo vanile ir Nikolas Makiavelis suprato, kad viskas nebe taip, kaip jis buvo suplanavęs.

Įsitempusi kaip styga, užsimerkusi, išskėtusi delnais į viršų atverstas rankas Sofi Niumen giliai atsiduso, pabandė nuraminti besidaužančią širdį ir ėmė raustis pasąmonės užkaboriuose. Kai Endoro ragana apvyniojo merginą kaip kokią mumiją sutirštėjusio oro tvarsčiais, akimirksniu perdavė jai tūkstančio metų senumo žinias. Sofi net atrodė, kad junta, kaip nuo raganos atiduodamų prisiminimų tinsta ir pučiasi smegenys. Nuo to laiko merginai plyšo iš skausmo galva, sprandas buvo tarsi sustingęs ir tarp akių juto nuolatinį bukai maudžiantį skausmą. Prieš dvi dienas ji buvo paprasčiausia Amerikos paauglė, kuriai terūpėjo eiliniai, kasdieniai dalykai: namų darbai, mokyklos projektai, muzika, filmai, patinkantys berniukai, mobiliųjų telefonų numeriai, internetiniai dienoraščiai ir svetainių adresai.

Dabar ji žinojo tai, ko neturėtų žinoti nė vienas žmogus.

Sofi Niumen gavo Endoro raganos išmintį, žinojo viską, ką per tūkstantį metų buvo regėjusi ir nuveikusi ši senolė. Galvoje visa tai pynėsi tarsi koks kratinys: mintys maišėsi su norais, pastebėjimais, baimėmis ir svajonėmis, o kur dar keisčiausi, gąsdinantys vaizdiniai ir nesuvokiami garsai. Atrodė lyg tūkstančiai filmų būtų sumaišyti ir sujungti į vieną, vaizdajuostę. O slapčiausiuose atminties užkaboriuose slypėjo nesuskaičiuojami nutikimai, kai Endoro raganai teko panaudoti ypatingus gebėjimus ir griebtis Oro magijos. Sofi tereikėjo rasti tą kartą, kai ragana sukūrė rūką.

Tačiau kada tai nutiko ir kur tuos prisiminimus rasti?

Nekreipdama dėmesio į Flamelio pokalbį su Makiaveliu, rūgštų brolio baimės kvapą ir skambančius Skati kardus, Sofi susikaupusi bandė išlaikyti vien tiktai mintis apie miglą ir rūką.

San Fransiskas dažnai skendėdavo rūke. Merginai prieš akis iškilo Auksinių vartų tiltas, išnyrantis iš tiršto rūko debesies. Dar praėjusį rudenį, kai su šeima lankėsi Šv. Pauliaus katedroje Bostone, išėję į Tremonto gatvę pamatė, kad tirštame rūke visai pradingęs Komono parkas. Pradėjo rastis ir kitų prisiminimų: migla Glazge, sūkuriais besisukantis rūkas Vienoje, tiršti, geltoni, teršalais pradvokę Londono rūkai.

Sofi susiraukė — niekada neteko būti Glazge, Vienoje ar Londone. Bet ten, matyt, lankėsi ragana... ir šie užplūdę prisiminimai yra Endoro raganos.

Vaizdiniai, mintys ir prisiminimai švysčiojo ir sūkuriavo galvoje visai kaip tie rūkai, kuriuos matė vaizduotėje. Paskui vaizdas staiga išryškėjo. Sofi aiškiai prisiminė stovinti šalia vyro, vilkinčio maždaug devynioliktame amžiuje siūdintu kostiumu. Matė jį vaizduotėje — ilganosį, žilstančiais plaukais, užkritusiais ant aukštos kaktos. Sėdėjo prie didelio rašomojo stalo, ant kurio pūpsojo aukščiausia šūsnis pageltusio popieriaus lapų, ir pasidažęs parkerį į kampuotą rašalinę kažką rašė. Sofi akimirksniu suprato, kad tai ne jos prisiminimai ir ne koks matytas televizijos ar kino filmas. Tai buvo Endoro raganos prisiminimai apie tai, ką matė ir veikė ši žiniuonė. Vos Sofi panoro iš arčiau apžiūrėti tą vyrą, tuojau pat užplūdo ir kiti senolės prisiminimai: tas vyras, pasirodo, buvo žymus Anglijos rašytojas ir kaip tik ketino pradėti rašyti naują knygą. Pakėlęs akis vyras nusišypsojo. Paskui jo lūpos sujudėjo, tačiau nebuvo girdėti jokio garso. Pažvelgusi jam per petį, Sofi išvydo gelsvame popieriuje dailia, raityta rašysena parašytus žodžius: Rūkas visur. Rūkas virš upės. Rūkas už upės. Už rašytojo darbo kambario lango iš tiesų kaupėsi tirštas, neperregimas rūkas, kuris lyg dūmų kamuoliai trynėsi į nešvarų lango stiklą ir kaip balta paklodė užstojo visą vaizdą.