Бернар Вербер - Angelų imperija

— Nesuprantu, — tariu.

— Ar prisimeni mįslę, kurią užminei savo Tanatonautuose: kaip neatitraukus rankos nupiešti apskritimą ir tašką jo viduryje? Atrodytų, paprasta vaikiška mįslė. Tu pateikei sprendimą: užlenkti lapo kampą. Tada belieka nupiešti spiralę. Tiesą sakant, savo menkute mįsle tu įminei didžiausią mįslę iš visų: kad galėtum tobulėti, reikia pakeisti matmenį.

Viskas paaiškėjo. Spiralės šešetukas. Dvasinis šešetas. Dvasingumas. Dvasinga yra eiti spiralės vijomis nuo pradžios centro link. Aš ėjau savo centro link, o dabar einu angelų šalies centro link.

— Eik paskui mane! — liepia Edmondas Velsas.

Atsiduriame visai vieni po vandeniu Pradėjimų ežere. Paviršiuje atpažįstu angelų instruktorius, atsivedusius savo naujus angelus mokinius, kad išsirinktų sielas. Pamatau net Žaką Nemrodą. Tai jis nusprendė tapti angelu...

— Jie mūsų nemato? — paklausiu.

— Ne. Kad galėtų matyti, turi suvokti. Kam galėtų šauti mintis ko nors ieškoti Pradėjimų ežero dugne?

Dabar suvokiu, kiek daug laiko praradau.

— Vadinasi, būčiau galėjęs ateiti tiesiai čia?

— Žinoma. Nuo pat pirmosios dienos judu su Rauliu būtumėte galėję viską atrasti tyrinėdami „viduryje ir viršuje, o ne „toli ir viršuje“.

Mes tobulėjame būdami vandenyje, vos vos klampesniame už orą. Edmondas Velsas mane veda ežero centro link. Pačiame dugne žiba maža rožinė žvaigždutė.

— Susikaupus galima pasiekti centrą, jis pereinamas, kad patektum į aukštesnį matmenį. Kaskart, kai iš išorės nukeliauji į centrą, pakeiti matmenį, taigi, pasikeičia laiko ir erdvės suvokimas. Tu ištyrei viską, ką buvo galima ištirti šiame pasaulyje, todėl eime su manimi, parodysiu tau kitą pasaulį.

— Ar mes... mes keliaujame į dievų pasaulį?

Jis apsimeta neišgirdęs mano klausimo.

Mes priartėjame prie rožinės švieselės ir, mano nuostabai, viduje yra...

Mokslas labai gerai paaiškina, kodėl mirdami žmonės mato vaizdinius. Jokio stebuklo. Tai tiesiog endorfinų iškrova, kuri sutrumpina paskutinius skausmus agonijos metu. Ši iškrova paveikia smegenų dalį, vadinamą pogumburiu, ir sukelia psichodelinių vaizdų seką. Panašiai kaip dujos anestezijos metu prieš chirurginę operaciją.

Šaltinis: atsitiktinis gatvėje apklaustas žmogus. 206. PERSPEKTYVA

Nukrinta žvaigždė.

Pagyvenusi moteris iš savo balkono seka ją akimis ir sugalvoja norą.

Jos anūkėlė prieina ir sužvangina didelį narvelį.

— Kas yra, Milena?

— Noriu tau parodyti naują žaislą, gavau jį Kalėdoms, močiute.

Moteris pasilenkia ir pažiūri į narvo vidų. Ji pamato tris išsigandusius žiurkėnus, jie kaip įmanydami slepiasi. Savo letenėlėmis ir dantimis bando iš laikraščio pasistatyti urvelius.

— Atrodo, jie išsaugoti man. Juos būtų atidavę laboratorijoms ir eksperimentuodami išoperavę gyvus.

Milžiniška akis priartėja prie įkalintųjų.

— Kaip juos pavadinai?

— Yra du patinėliai ir patelė. Pavadinau juos Amadėjumi, Denisu ir Noemi. Jie mieli, ar ne?

Milžiniškoji akis atsitraukia.

— Ar žinai, kad augindama žiurkėnus turi prisiimti atsakomybę. Reikia juos prižiūrėti, šerti, neleisti peštis, valyti jų išmatas. Jei ne, jie sunyks.

— O ką jie ėda?

— Saulėgrąžas.

Mergaitė padeda narvelį ant žemės ir grįžta su pilkomis sėklomis, sudeda jas į indelį, o girdyklą pripildo vandens. Po kurio laiko įsidrąsinęs žiurkėnas įlenda į didelį ratą ir vis greičiau ima jį sukti.

— Kodėl Amadėjus taip juda visą laiką? — nustemba Milena.

— Žinai, jie neturi ką daugiau veikti, — atsidūsta moteriškė.

Mergaitė nepatenkinta susiraukia.

— Močiute, o gal reikėtų juos išleisti iš narvelio, kad jie kiek pamankštintų savo letenėles kambaryje?

Moteriškė paglosto vaikaitei galvą.

— Ne. Jie sutriktų. Jie visad gyveno narvelyje. Jie nežinotų, kur eiti.

— Tai ką tada daryti, kad jie būtų laimingesni?

— Geras klausimas...

Natalijos Kim žvilgsnis atsitraukė nuo vaikaitės ir vėl nukrypo į dangų. Žiūrėdama į dangų, visuomet jausdavosi ramiau. „Galbūt Žakas ten“, — mintyse taria sau Natalija.

Mažutis baltas taškelis šalia Mėnulio pajudėjo visu greičiu. Tai nebuvo krintanti žvaigždė. Nereikia sugalvoti noro. Tai net ne palydovas. Ji žinojo, kas tai. Didelis lėktuvas. Boeing 747. Mergaitė prisiglaudė prie senelės.

— Močiute, ar manai, kad kada nors mano žiurkėnai mirs?

— Cit... nereikia apie tai mąstyti, Milena.

— Bet juk reikės ką nors daryti, kai taip nutiks, ar ne? Juk neišmesime jų... į šiukšliadėžę! Aš manau, kad turėtų būti žiurkėnų Rojus...

Natalija Kim pasitaisė ant akių užkritusią ilgą baltą sruogą. Po to švelniai pakėlė savo vaikaitės smakrą. Parodė jai neaprėpiamą dangaus skliautą.

— Cit, žiūrėk į žvaigždes ir mėgaukis, kad esi gyva. 207. ENCIKLOPEDIJA

TIKĖTI. „Tikėti ar netikėti, nėra jokio skirtumo. Vienintelis svarbus dalykas yra kelti sau vis daugiau klausimų.“

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 208. KITA PERSPEKTYVA

Trys žiurkėnai liovėsi daryti, ką darę, ir, įveikę įgimtą baimę, per grotas ėmė stebėti dideles judančias formas, kurios viršuje judėjo ir leido šaižius garsus. Išnašos

Paryžiaus rajonas šiaurės rytuose, ant Biut Šomono kalvos (čia ir toliau - vert . past.).

Macho skaičius - judančio kūno greičio ir jo atmosferoje skleidžiamo garso santykis.

Štai ir pabaiga (angl.).

Prancūzijoje - vidurinio mokslo baigimo egzaminai.

Pinson prancūziškai reiškia kikilis.

Kinų filosofo Lao-Tsen (Lao-Zi), gyvenusio VI a. pr. Kr., poema.

Priešingai (lot.).

Pietų Amerikos.

Kompozitorius Modestas Musorgskis.

Richardo Strausso simfoninė poema.

Medoras - Rolando priešas saracėnas iš Rolando giesmės. Prancūzijoje šiuo vardu vadinami valkataujantys šunys.

Pranc. „mi-graine“ gali reikšti ir „pusė sėklos“.

Lenkai jį vadina Osvencimu.

Žodžių žaismas. Prancūziškai vienodai tariamas ir skaičius „pi“, ir vardas „Pi­jus“ – „Pie“.