Бернар Вербер - Angelų imperija

Jis perskaito. Leidėjui atrodo, kad kūrinys nuostabus. Jis išleidžia romaną. Bukapročių sąmokslas laimi Pulicerio premiją.

Istorija tuo nesibaigia. Po metų leidėjas išleidžia dar vieną knygą, pasirašytą Džono Kenedžio Tūlo vardu, — Neono Biblija , pagal ją bus sukurtas filmas. Dar po metų pasirodo trečias romanas.

Man kilo klausimas, kaip miręs žmogus, kuris nusižudė dėl to, kad nesugebėjo išleisti savo vienintelio romano, vis dar gali kurti „iš kapo“? Iš tiesų leidėjas taip apgailestavo neatradęs Džono Kenedžio Tūlo, kol jis dar buvo gyvas, kad išvertė visus jo stalčius ir išleido viską, ką juose rado: noveles ir net mokyklinius rašinius.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 186. AKIMIRKA

Pats laikas grįžti į Rojų.

Žakas, mano Žakas, ką tik susipažino su Natalija Kim, Raulio Natalija Kim! Tikras atsitiktinumas. Esti ne tik atsitiktinumų, kuriuos nulemia aukštesniųjų valia, yra ir pačių gryniausių atsitiktinumų.

Mudu su Rauliu su savo rutuliais nekantriai įsitaisome vienas prieš kitą, kad galėtume stebėti, kaip klostosi įvykiai. Mūsų sferiniai ekranai nušvinta.

— Ak, tie žmonės! — taria Raulis. — Mane labiausiai erzina jų noras gyventi poromis. Vyrai ir moterys skuba susirasti porą, nors patys savęs dar nepažįsta. Dažniausiai jie taip daro iš vienatvės baimės. Besituokiančius dvidešimtmečius jaunuolius galima palyginti su statybininkais, kurie pabaigė statyti pirmąjį namo aukštą ir nusprendė drauge statyti kitus aukštus, tikėdamiesi, kad uždengę stogą vis dar bus drauge, o jų meilė bus sustiprėjusi. Tačiau jiems retai kada pasiseka. Štai kodėl daugėja skyrybų. Tobulėdami, tapdami vis sąmoningesni, jie suvokia, kad reikia kitokio partnerio. Tiesą sakant, kad būtum pora, reikia būti keturiese: vyras ir jo moteriškoji pusė, moteris ir jos vyriškoji pusė. Dvi visavertės būtybės neieško kitoje to, ko pačios neturi. Jie gali nefantazuodami susijungti su idealia moterim ar idealiu vyru, kadangi juos jau atrado savyje, — postringauja mano dangiškasis bendražygis.

— Gal save laikai Edmondu Velsu? — pajuokauju. — Pradedama nuo postringavimų, o baigiama enciklopedijomis, įspėju tave.

Jis pasipučia ir apsimeta, kad neišgirdo mano pastabos.

— Kas vyksta pas tave?

— Jie bendrauja, kalbasi.

— Kaip tavo Žakas?

— Nekaip. Jo galva apibintuota. 187. ŽAKAS. 26 METAI

Mano galva apibintuota, bet jaučiuosi geriau. Natalija Kim kalba, aš ją girdžiu tolumoje.

— O, kaip juokiausi iš vienos scenos jūsų knygoje, kurioje rašėte apie riebią kvailą katę, visą dieną žiūrinčią televizorių. Ir kaip jūs visa tai sugalvojate!

Negaliu atplėšti akių nuo JOS, sėdinčios kitoje staliuko pusėje. Jaučiu virpančią savo širdį. Negaliu ištarti nė žodžio. Tiek to, juk turiu alibi — apibintuotą galvą. Klausausi jos. Matau ją. Geriu ją. Laikas sustoja. Neapleidžia įspūdis, kad ją jau pažįstu.

— Jau seniai svajojau jus sutikti Knygų mugėje, bet jūs ten retai lankotės, ar ne taip?

— Aš... aš...

— Iš kur ta aistra Rojui ir anapusiniam pasauliui? — klausia manęs, o aš kaip įmanydamas stengiuosi įkvėpti ir iškvėpti orą.

Natalija susimąsčiusi nuryja kelis žaliosios arbatos gurkšnius.

— Viename interviu skaičiau, kad jūs naudojatės savo sapnais. Taigi, jūsų sapnai panašūs į mano. Mane sukrėtė jūsų paskutinė knyga, nes jūs aprašėte Rojų lygiai taip, kaip aš jį įsivaizduoju: šviesos spiralė, ją sudaro skirtingų spalvų zonos, kurias reikia pereiti.

— Aš... aš...

Ji kresteli ilgus juodus plaukus, tuo parodydama, kad supranta. Pagaliau panorau prabilti. Mes kalbamės ilgai. Pasakojame vienas kitam apie savo gyvenimus. Jie panašūs. Visi vyrai, kuriuos Natalija pažinojo, ją nuvylė. Galiausiai ji nusprendė gyventi viena.

Ji sako, kad jai atrodo, tarsi mane jau seniai pažinotų. Sakau, jog ir man lygiai taip pat atrodo, tarsi būtume susitikę po ilgos kelionės. Nudelbiame akis, nes sumišome, kad taip greitai pasidalijome savo nuojautomis. Sekundės prailgsta. Jaučiuosi tarsi sulėtintoje filmo scenoje. Prasitariu jai, kad šiandien, rugsėjo 18 dieną, mano gimtadienis. Kad pokalbis su ja — pati gražiausia mano dvidešimt šeštojo gimtadienio dovana. Pasiūlau jai šiek tiek pasivaikščioti. Mona Liza III dar palauks savo ėdalo. Nesileisiu terorizuojamas katės.

Vaikštinėjam kelias valandas.

Ji man pasakoja apie savo darbą. Ji hipnotizuotoja.

— Septyniasdešimt procentų mano pacientų yra žmonės, kurie nori mesti rūkyti, — taria ji.

— Ar tai padeda?

— Tik tiems, kurie dar prieš ateidami pas mane jau yra apsisprendę.

Nusišypsau.

— Taip pat padedu stomatologams. Yra žmonių, nepakeliančių anestetikų. Taigi nuskausminu hipnozės būdu.

— Jūs pakeičiate anestetikus?

— Būtent. Anksčiau aš užprogramuodavau pacientus, kad jiems nebėgtų kraujas, kai jiems išrauna dantį, tačiau nesusidarydavo joks krešulys ir dantenos neužgydavo. Dabar jiems įsakau: „Trys lašeliai, tik trys lašeliai.“ Mūsų smegenys iš tiesų viską valdo. Išbėga tik trys lašeliai kraujo, ne daugiau.

— Priklausomybė nuo tabako, raunami dantys, kas dar?

— Kai užhipnotizuoju, liepiu žmonėms grįžti į praeitį, kad atrastume „bugą“ — programavimo klaidą, pastūmėjusią juos į nesėkmes, kurių nepavyko išvengti. Jei to nepakanka, pradedu ieškoti „bugų“ praėjusiuose gyvenimuose. Tai gana smagu.

— Jūs šaipotės iš manęs.

— Suprantu, tai jums gali pasirodyti... keistoka. Aš iš to nedarau jokių išvadų. Tačiau pastebėjau, kad mano pacientai labai smulkiai pasakoja apie įvairius savo praėjusių gyvenimų veikėjus, po to jie jaučiasi geriau. Nebūtina tikrinti, ar tai tikros istorijos. Vien tai, kad jie pasakoja, yra gera terapija.

Ji šypsosi.

— Sutikau daug žmonių, kurie blaškosi neracionaliame pasaulyje: mistikų, šarlatanų, apšviestųjų... Lankiausi klubuose, asociacijose, gildijose, sektose. Esu lyg dvasingumo turistė. Manau, toje maišalynėje reikėtų truputėlio etikos.

Ji man pasakoja apie savo praėjusius gyvenimus. Ji buvo šokėja Balyje ir dar aibė kitų personažų, gyvūnų, augalų ir mineralų. Ji mano, kad dar prieš Didįjį sprogimą gimė kitoje plotmėje, kitoje visatoje — mūsų visatos dvynėje.

Man nesvarbu, net jei jos pasakojimai tėra gryniausi išsigalvojimai. Tariu sau, kad tai bus gražūs pasakojimai prie židinio ilgais žiemos vakarais. Aš galiu tiek daug iš jos išmokti. Ar mums pakaks vieno gyvenimo, kad viską vienas kitam papasakotume, jei pokalbiams teskirsime penkias ar šešias valandas per dieną?

Užsimerkiu ir mano lūpos ieško jos lūpų. Arba viską prarasiu, arba laimėsiu. Arba gausiu antausį, arba...

Jos lūpos prisiliečia prie manųjų. Jos tamsūs vyzdžiai švyti. Jos širdis pulsuoja lyg žvaigždė, jaučiu ją savo širdimi.

Natalija. Natalija Kim.

22 valandą 56 minutės paimu jos ranką. Ji sugniaužia ją. 22 valandą 58 minutės pabandau pabučiuoti aistringiau, ir ji atsako į mano bučinį. Savo kūnu prisiglaudžiu prie jos, kad pajusčiau jos formas. Ji apglėbia mane dar stipriau.

— Aš tavęs taip ilgai laukiau, — šnabžda man į ausį.

Tariu sau, kad net jei visa mano, kaip literato, karjera atnešė tik šią akimirką — buvo verta. Visi nusivylimai, atstūmimai, nesėkmės iškart išsitrina.

22 valandą 59 minutės pirmą kartą gyvenime mąstau: „Vis dėlto tikriausiai tai mano planeta.“ 188. ENCIKLOPEDIJA