Бернар Вербер - Angelų imperija

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 197. VENERA. 35 METAI

Išgirdau gydytoją sakant, kad su manimi jau nieko nebeįmanoma padaryti. Skardos gabalėliai susmigo į gyvybinius organus. Aš greitai mirsiu. Priekinio stiklo šukės susmigo tiesiai į veidą. Gimiau graži, o mirštu subjaurota. Kadaise troškau, kad mano priešininkę ištiktų toks likimas. Tai atsigręžė prieš mane pačią. Kokia ironija! Galbūt, kai linkime kam nors bloga, kažkur įrašoma, o paskui bumerangu grįžta mums patiems.

Keista, bet paskutinio atodūsio metu mąstau apie visą blogį, kurio linkėjau Sintijai Kornvel — pamirštai varžovei.

Viskas baigta. O aš maniau, kad galiu gyventi pasislėpusi nuo pavojų, bet nuo jų negali niekur pabėgti. Net jei atsargiai vairuoji saugų automobilį demokratinėje šalyje, prisisegęs saugos diržą, šalia globojančio sutuoktinio, kad ir kokie būtų medicinos, technikos ir žmonijos laimėjimai, niekur negali jaustis visiškai saugus.

Galbūt nereikėjo mums su Raimondu vykti atostogų? Gal mums derėjo ramiai gyventi užsidarius namuose?

Raimondas.

Man bent jau pasisekė šeimoje. Žinau, kad tuoj mirsiu. Ir šią paskutinę akimirką jaučiu, kaip mane užplūsta tikėjimas. Ar reikia būti arti mirties, kad įtikėtum Dievą? Tikriausiai taip. Aš tikėdavau angelais, kai teturėdavau menkų keblumų ir tikiu Dievą, kai artėja didelė nelaimė. 198. ŽAKAS. 88 METAI

Man aštuoniasdešimt aštuoneri metai ir žinau, kad greitai mirsiu. Kodėl aš taip ilgai gyvenau? Nes to reikėjo, kad gerai įvykdyčiau savo „misiją“.

Trisdešimt septynios knygos. Norėjau išleisti po vieną per metus ir man beveik pavyko.

Rašau paskutinę, kuri paaiškina ir susieja visas kitas knygas. Skaitytojai supras, kodėl mano knygų veikėjai turi tą pačią pavardę. Tiesą sakant, visos mano knygos buvo kitų knygų tęsiniai, todėl niekad nebuvo pabaigos. Pagaliau paaiškinu, kas siejo knygą apie žiurkes su knyga apie Rojų, su knyga apie smegenis ir kitomis.

Nešiojamuoju kompiuteriu, kurio paprašiau iš ligoninės, kur guliu, parašiau paskutinį žodį: „Pabaiga“.

Idealiausia būtų, kad ir mirčiau rašydamas šį žodį, kaip Moljeras scenoje. Aš laukiu. Mirtis vėluoja. Pradedu savo jau n-tąją suvestinę. Visada buvau neramus, bet su Natalija pasikeičiau. Su ja atsikračiau vienatvės, nes abu įgyvendinome magišką formulę: 1 + 1 = 3.

Mes abu buvome savarankiški. Mes abu papildėme vienas kitą. Mes nebandėme keisti vienas kito ir pagarbiai priėmėme vienas kito trūkumus.

Su Natalija išmokau atsipalaiduoti. Dabar jau įstengiu išbūti daugiau nei dvidešimt sekundžių nieko nemąstydamas ir tai labai padeda pailsėti. Su Natalija sužinojau, ką reiškia tikra pora. Tai galima apibendrinti vienu žodžiu: „sutarimas“. „Meilė“ — pernelyg suterštas žodis, kad dar ką nors reikštų.

Sutarimas. Tarpusavio supratimas. Pasitikėjimas.

Natalija visada buvo mano pirmoji skaitytoja ir geriausia kritikė. Ji labai domėjosi hipnoze, praėjusiais gyvenimais, todėl pasakė man, kad jau pažinojome vienas kitą praėjusiuose gyvenimuose, kai buvome gyvūnai ar žmonės. Netgi kai buvome augalai. Aš buvau žiedadulkė, o ji — piestelė. Ji man pasakė, kad mylėjome vienas kitą Rusijoje, taip pat ir senovės Egipte. Nežinau, ar tai tiesa, bet man gera apie tai mąstyti.

Be „kelionių į praeitį“, tik viena jos savybė mane erzina. Ji visada teisi! O kas gali labiau erzinti!

Susilaukėme trijų vaikų: dviejų dukterų ir sūnaus. Jiems leidau daryti tai, ką jie nori. Bet visada įspėdavau dėl ateities. Iš pradžių naudojausi mokslu kaip įrankiu. Dabar manau, kad mokslininkai neišgelbės pasaulio. Jie neras tinkamų sprendimų, tik nustatys blogų sprendimų sukeltą žalą.

Jau per vėlu vaidinti revoliucionierius. Man derėjo išmokti nervintis ir bartis, kai buvau jaunas. Pyktis — įgimta savybė. Leidžiu kitiems, pavyzdžiui, savo itin maištingai ir kerštingai vyriausiajai dukteriai, ieškoti išeities.

Profesinėje srityje, regis, padariau viską, ko siekiau. Aš buvau ta laisva žiurkė, kuria troškau tapti. Brangiai sumokėjau už tai, kad neturėčiau nei viršininkų, nei pavaldinių. Bet man tai atrodo normalu. Savo vaikams pasakiau: „Geriausia dovana, kurią galiu jums įteikti, — tai laimingo tėvo pavyzdys.“

Aš esu laimingas, nes sutikau Nataliją.

Aš esu laimingas, nes mano gyvenimas nuolat atsinaujino, buvo daug netikėtumų, daug dvejonių, skatinusių tobulėti.

Šioje ligoninėje aš irstu. Žinau, kad dėl naujų medicinos atradimų galėčiau gyventi ilgiau, bet nebeturiu jokio noro kovoti. Netgi su mikrobais. Jie jau laimėjo karą su mano limfocitais. Jie neatsisakys ir mano vidurių.

Mano sena širdis mane po truputį apleidžia. Laikas po truputį grąžinti tai, kas man buvo duota. Testamentu palikau savo turtą šeimai ir labdaros organizacijoms. Parašiau, kad noriu būti palaidotas savo sode. Ne bet kaip, o vertikaliai: kojos — į žemės centrą, galva — į žvaigždes. Ir jokių karstų, jokių apsauginių maišų: tegu kirmėlės graužia mane į sveikatą. O virš galvos paprašiau pasodinti vaismedį.

Man labai knieti kuo greičiau užimti savo vietą gamtos cikle.

Po truputį ruošiuosi didžiajam šuoliui. Esu sunkus ligonis jau devynis mėnesius, lygiai tiek, kiek reikia gimti. Sluoksnis po sluoksnio išsilaisvinu iš savo drabužių.

Atvykęs į ligoninę kostiumus pakeičiau į pižamą. Kaip kūdikis. Stovėjimą pakeičiau gulėjimu lovoje. Kaip kūdikis.

Atidaviau dantis, tiksliau — dantų protezus, nes dantys jau seniai iškrito. Mano dantenos dabar plikos. Kaip kūdikio.

Artėjant pabaigai atidaviau vis labiau silpstančią savo atmintį. Prisimenu tik tolimą praeitį. Tai man padeda iškeliauti be didelio liūdesio. Labai bijojau susirgti Alzhaimerio liga, kai ligonis nebeatpažįsta savo artimųjų nei savęs paties. Tai buvo mano didžiausia baimė. Ačiū Dievui, man šis išbandymas nebuvo skirtas.

Atidaviau savo plaukus. Vis tiek jie jau visiškai žili. Aš plikagalvis. Kaip kūdikis.

Grąžinau savo balsą, regą, klausą. Tapau beveik nebylys, aklas ir kurčias. Kaip naujagimis.

Tampu tikru naujagimiu. Kaip kūdikį mane vysto, maitina košėmis, o mano kalba tampa gugavimu. Vadinamoji „silpnaprotystė“ tėra tik filmo atsukimas atgal. Viską, ką gavome, turime grąžinti, kaip grąžinami sceniniai kostiumai pasibaigus spektakliui.

Natalija — mano paskutinis apsauginis sluoksnis, mano paskutinis „drabužis“. Turiu ją atstumti, kad mano mirtis nesukeltų jai didelio sielvarto. Ji abejingai klausosi mano protesto, šypsodamasi purto galvą, tarsi sakydama: „Man tas pats, aš vis tiek tave myliu.“

Vieną dieną mano gydytojas ateina lydimas kunigo. Tai jaunas, labai išblyškęs kunigas, jis smarkiai prakaituoja. Netikėtai pasiūlo man paskutinį patepimą. Regis, jie nori su manimi pasielgti kaip su Žanu de Lafontenu. Mirties patale iš jo buvo pareikalauta išsižadėti savo erotinių kūrinių, kad būtų padoriai palaidotas kapinėse, o ne bendrame kape. Žanas de Lafontenas nusileido. Tik ne aš.

Paaiškinu savo pažiūras. Visi tikintieji mane nervina. Koks įžūlumas vaizduoti, kad žinai, kas vyksta anapus!

Aš visiškai įsitikinęs, kad religijos nebemadingos, tad kokia priežastis tuo domėtis? Pakeliu akis į lubas ir pamatau vorą, audžiantį tinklą. Kokia priežastis tuo domėtis? Žaibiškai gaunu atsakymą: „Gyvenimas.“

Gyvenimas, toks, kokį jį matome. Jis toks magiškas, kad nėra reikalo prikurti kažko daugiau.

— Gal norėtumėte pasikalbėti apie jūsų mirties baimę? — klausia kunigas.