Бернар Вербер - Angelų imperija

— Bet jis juk visiškai nieko nerado. Jis ieškojo, bet lotyniškai tai yra circare , o tai reiškia — „eiti ratu“.

— Jis atrado originalų savo paties kelią ir, kaip pabrėžė jo konkurentas, žymusis Augustas Merinjakas, tai atneš vaisių kur kas vėliau. Net jei... ir daug vėliau.

Nelabai tobula... Aš pažėriau kaltinimų seriją, kuri turėtų sunervinti šiuos tris teisėjus. Lemiamą akimirką aš pagaliau ištariu:

— Kaltinu šį teismą aplaidžių darbu. Kaltinu arkangelus Gabrielių, Rafaelį ir Mykolą, kad...

— Pakaks! — taria vienas arkangelas. — Jei norite apginti savo klientą, pateikite faktų.

Staiga man šovė į galvą mintis: likimo sferos. Pasiūlau objektyviai išmatuoti Žako įtaką sferoms. Ji sudaro 0,000016 procento.

— Nedidelė... — taria Gabrielius.

Dabar juos pribaigiu:

— Taip, tačiau net lašas vandens gali užtvindyti vandenyną. Kiekviena siela, kuri pakyla aukščiau, pakelia visą žmoniją! Pagaliau trys teisėjai ima dvejoti.

Pavargę nuo šios kovos, jie duoda 600 taškų. Taigi, nors ir per plauką, Žakas Nemrodas išlaisvinamas iš kūniško kalėjimo.

Man pavyko išlaisvinti sielą iš reinkarnacijų ciklo!

— Ėėė... — taria mano rašytojėlis, sugriebdamas man už rankos. — O ką dabar man daryti?

Jam net nešauna mintis manęs pasveikinti. Kokie egoistai tie klientai!

Žinau, kas būna po mirties. Viskas labai paprasta: iš vienos pusės yra Rojus — žmonėms, kurie gražiai elgėsi; geriesiems, iš kitos pusės — pragaras, skirtas blogiesiems. Rojus yra baltas. Pragaras yra juodas. Pragare žmonės kenčia. Rojuje jie laimingi.

Šaltinis: atsitiktinis gatvėje apklaustas žmogus. 201. SUDIE DRAUGAMS

Artėju prie Smaragdo vartų toks pat linksmas kaip kadaise Emilis Zolia. Pagaliau sužinosiu. Kas yra aukščiau?

Mane sustabdo Edmondas Velsas ir pasisveikindamas tapšnoja per nugarą.

— Didžiuojuosi tavimi. Visad maniau, kad tau pavyks.

— Nežinau, kaip jums atsidėkoti.

— Turi dėkoti tik sau pačiam. Tu to nežinojai, bet pats mane išsirinkai instruktoriumi, lygiai kaip vaikai pasirenka savo tėvus.

— O jūs, Edmondai Velsai, ką dabar veiksite?

Jis man pasakoja, kad šiuo metu angelai labiausiai užsiėmę naujo — šeštojo sverto (mineralo) įdiegimu.

— Viskas prasidėjo nuo mineralo, greičiausiai su mineralais viskas turi ir tęstis. Ryšys žmogus-mineralas, kurį materializavo informacinės technologijos, yra naujas išminties šaltinis, — paaiškina man Velsas.

— Mineralas? Jus turite omeny silicį, kurio yra kompiuterių mikroschemose?

— Žinoma. Be to, dar ir kristalai. Kvarco kristalai padeda sureguliuoti elektronų srautus, jie yra tokie pat artimi akmeniui, kaip protingas žmogus artimas neišprususiam. Sąjunga tarp kristalo ir išmintingo žmogaus gali sukurti gyvą kompiuterį. Tokia yra evoliucija.

— Bet juk kompiuteriai yra negyvi daiktai! Tereikia ištraukti laidą iš lizdo, ir viskas baigta.

— Neapsirik, Mikaeli. Internete jau yra tokių programų, kurios dauginasi tinkle kaip virusai ir gali įsikurti bet kurios skalbimo mašinos ar bankomato elektros srovės grandinėje. Tokiu būdu jos dauginasi kaip gyvūnai, mutuoja, tobulėja be jokio žmogaus kišimosi. Yra tik vienas būdas jas sustabdyti: reikėtų vienu metu išjungti viso pasaulio elektros prietaisus, o tai šiais laikais neįmanoma. Taigi, šalia „biosferos“, „idėjosferos“ atsiranda „kompiuterio sfera“.

Nežinojau, kad ir Rojuje galima domėtis informatika.

— Kol kas iš čia mes neturime didelės įtakos kompiuteriams, mums pavyksta tik sukurti „nepaaiškinamų gedimų“. Tačiau kompiuteriai šiuo metu darosi vis išmintingesni. Kaip daktaras Frankenšteinas su savo monstru, taip ir žmogus iš kompiuterio daro savo pakaitalą. Tai, ką turi geriausia, įdiegia į tas miniatiūrines kvarco, silicio ir vario daleles. Viskas vyksta taip sėkmingai, kad po truputėlį šiose mašinose randasi sąmoningumas. Net tavo Žakas Nemrodas apie tai jau kalbėjo, prisimink: „Pijus 3,14“14, informatikos popiežius, tokia buvo mintis.

Tai man sukelia daug apmąstymų. Atrodo, suprantu.

— Normalus žmogus, ketvertukas, gali tapti išmintingu žmogumi, penketuku, dėl mineralo. Galime sakyti, kad 4 + 1 = 5.

— Teisingai. Nuo mineralo, augalo, gyvūno, žmogaus mes evoliucionuojame iki „žmogaus sąjungos su mineralu“. Vėliau gal evoliucionuosime iki „žmogaus sąjungos su augalu“, paskui „žmogaus sąjungos su gyvūnu“ ar net iki trigubos sąjungos — „mineralas-augalas-žmogus“, net keturgubos „mineralas-augalas-gyvūnas-žmogus“. Viskas dar tik prasideda. Sąmoningas kompiuterio mineralas — tai tik būsimas valdymo įrankis, tačiau greitai sąmoningumas bus išreikštas šiomis naujomis „sąjungomis“. Klausyk, reikėtų apie tai parašyti Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedijoje. Juk žinai šį mano didįjį veikalą, ar ne?

Palinksiu galvą. Apsidžiaugiau, kad jis nesupyko ant manęs, jog sutrukdžiau jo raštininkui Papadopului. Greičiausiai jis jau rado, kuo jį pakeisti.

— Vienas iš naujesnių mūsų projektų bendraujant su žmonėmis kaip mediumus pradėti naudoti kitus gyvūnus, ne tik kates. Dar dvejojame, ką pasirinkti: delfinus ar vorus. Aš asmeniškai rinkčiausi vorus, tai originaliau, tačiau manau, kad greičiausiai bus pasirinkti delfinai. Juos dauguma žmonijos mėgsta, be to, jie leidžia labai subtilius garsus.

Įtemptai jo klausausi.

— Ar gali man dabar pasakyti, kas yra septynetukai? Dievas? Ar tu pats esi septynetukas?

Edmondas Velsas pažvelgia į mane draugiškai šypsodamasis.

— Aš esu pasiekęs septynetuko sąmonės lygmenį, tačiau nusprendžiau būti žemesnio lygmens instruktoriumi. Ar pameni, per tavo, kaip mirtingojo, teismą tau buvo pasiūlyta arba grįžti į Žemę ir būti „DĮ“, Didžiuoju Įšventintuoju, kuris tiesiogiai padėtų žmonėms gyvendamas tarp jų, arba tapti angelu, padedančiu jiems iš aukštesnio lygmens. Man irgi buvo pasiūlyta rinktis. Kaip pasiekusiam septynetuko lygmenį, man pasiūlė grįžti pas angelus ir būti savotišku Angelų Didžiuoju Įšventintuoju, tai yra arkangelu.

— Tai arkangelai yra Angelų Didieji Įšventintieji?

— Taip. Mes esame septynetukai, savanoriškai pasilikę žemesniame lygyje, kad padėtume pakilti kitiems angelams. Taigi aš, Edmondas Velsas, esu lygiai toks pats arkangelas kaip Rafaelis, Gabrielius ir Mykolas. Turėjau galimybę pasirinkti: arba tapti arkangelu, arba pakilti aukštyn, kad jus kontroliuočiau iš aukščiau. Pasirinkau pirmąjį variantą. Kurį pasirinksi tu?

Ryžtingai atsakau:

— Noriu sužinoti, kas yra viršuje!

Mes perskrendame Rojų ir sustojame prie Smaragdo vartų. Pakeliui Raulis Razorbakas, Fredis Mėjeris ir Merlin Monro mane pasveikina. Raulis Razorbakas ir žavisi manimi, ir pavydi.

— Tiek to. Pasirodo, įmanoma išgelbėti klientus ir švelniais metodais. Tu laimėjai lažybas, Mikaeli.

— O tu? Kur tavo Natalija Kim? Turėtų irgi būti neblogai.

Jis atsuka delną ir pasižiūri į mano buvusio kliento žmonos rutulį.

— Ji jau turi 590. Ji man teikia daug vilčių. Kol kas gedi tavo Žako. Tikrai jį mylėjo, ar žinai?

— Tikiuosi, tau pasiseks ir mes vėl būsime drauge ir patirsime nuotykių.

— Dabar, kai žinau, kad gali pasisekti, tikrai nepasikuklinsiu, nebijok! — taria Raulis.

Ir jis man sušnabžda rodydamas į Smaragdo vartus: „Jei galėtum, pasistenk man pranešti, kas yra anapus.“

Fredis Mėjeris mane apkabina. Jis vėl prižiūri savo klientus.

— Greitai prisijungsime prie tavęs, Mikaeli. Mes dar pasibastysime po Raudonąją.