Бернар Вербер - Angelų imperija

— Hm... Kartą keptuvėje kepė du omletai. Vienas tarė kitam: „Atsiprašau, ar jums neatrodo, kad čia šiek tiek karštoka?“ Kitas omletas ima garsiai rėkti: „Gelbėkit! Šalia manęs guli KALBANTIS OMLETAS!“

Visi prisiverčiame nusijuokti. Kad ir kaip būtų, to pakako mūsų skydams sustiprinti. Fredis tęsia:

— Kartą vienas žmogelis nueina pas gydytoją ir taria: „Daktare, mane kamuoja atminties spragos.“ „Nuo kada?“ — klausia gydytojas. „Nuo kada... kas?“ — atsako ligonis.

Laimė, Fredis visuomet turi anekdotų atsargą kelionėms. Nors tikrai neturime ūpo nuoširdžiai juoktis, o šie nekalti juokeliai atrodo visiškai netinkami šiai akimirkai, vis dėlto vėl imame pasitikėti savimi.

Priešais mus juokų gerokai mažiau. Igoris šuoliuoja kaip Apokalipsės riteris, lydimas raganos ir budelio. Jis paleidžia į Merlin skaudžią užuominą apie jos istoriją su Kenedžiu. Strėlė pataiko į tikslą. Merlin šviesa išblėsta ir išnyksta. Tapusi puolusiu angelu, ji pereina į priešų gretas ir ima mus bombarduoti žaliaisiais spinduliais. Ji puikiai žino mūsų silpnąsias vietas.

Koncentracijos stovyklų vaizdai išsekina Fredį. Jis bando juos atmušti savo juokeliais, bet energija jį apleidžia. Jo meilės kardas susiaurėja, o humoro skydas suglemba. Jis taip pat įveiktas. Jis prisijungs prie Merlin.

Dabar suprantu, ką jautė paskutiniai Fort Alamo kovotojai, kai juos apsupo meksikiečiai; ką jautė Masados gynėjai, kai juos apsupo romėnai, ką jautė bizantiečiai, apsupti turkų, Trojos gynėjai, apsupti graikų, Vercingetoriksas, spaudžiamas Julijaus Cezario Alezijoje. Nebus daugiau pastiprinimų, paskutinio kavalerijos puolimo, jokios paskutinės pagalbos.

— Reikia laikytis, reikia laikytis, — kimiu balsu kartoja Raulis, o jo humoro skydo šviesa vis silpnėja.

— Ar žinai dar kokį nors juokelį? 183. ŽAKAS. 26 METAI

Krisdamos žirnelių skardinės mane apdaužė. Jaučiuosi kiek apspangęs. Ši juokinga situacija mane užklupo pačiu netinkamiausiu metu. Bandau atsipeikėti, bet tikriausiai turiu didžiulį gumbą. Mano kakta kraujuoja. Pardavėjas mane nusitempia prie prekystalio ir skambina apsaugos policijai.

— Padėkite šiam vargšeliui, — pareikalauja moteris.

— Čia aš kalta, — prisipažįsta Natalija Kim.

Norėčiau jai pasakyti ne, bet mano balsas dingsta, nebegaliu kalbėti. 184. KAVALERIJA

Viskas baigta. Mano dešinėje rankoje meilės kardas kaip atšipęs kišeninis peiliukas. Mano kairėje rankoje humoro skydas primena skylėtą staltiesę.

Labai liūdžiu, kad Merlin su Fredžiu tapo puolusiais angelais. Kaip ir didžiosios tanatonautų epopėjos pradžioje, esame vieni du — Raulis ir aš. Petys į petį kaunamės su klaidžiojančių sielų būriu.

Igoris šypsosi.

— MES KARTU, TU IR AŠ, PRIEŠ ŠIUOS SILPNAPROČIUS! — paskelbia Raulis.

Išgirdęs šį senąjį šūkį pajuntu, kaip grįžta energija. Bet ar ilgam? Mane pasiekia Merlin patyčios. Igoris aukštai iškelia savo neapykantos kalaviją, pasirengęs smogti man lemiamą smūgį, nubloškiantį mane į priešo pusę. Jau pradedu svyruoti, bet tolumoje pamatau mažą vis didėjančią švieselę. Tai Edmondas Velsas ateina mums į pagalbą su keliolika ne pačių prasčiausių puikios formos angelų: Chorche Luisu Borchesu, Džonu Lenonu, Stefanu Cveigu, Alfredu Hičkoku, Motina Terese (nežinančia, ką dabar daryti), Luisu Keroliu, Basteriu Kytonu, Rablė, Kafka, Ernstu Liubičiumi.

Jie iššauna meilės sviedinius. Apšaudo juos humoro papliūpomis. Klaidžiojančios sielos atsitraukia, o jų patyčios manęs nebekliudo. Mano rankos atgauna šilumą ir vėl iš delnų kaip liepsnojantis kardas ima sklisti stipri meilė. Virš šių grumtynių pakilęs Edmondas Velsas man primena vieną sentenciją iš Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedijos : „Mylėk savo priešus, juos tai sunervins.“ Stengiuosi pajusti gailestį net Igoriui.

Jis nustebęs sustingsta.

Mums pavyksta. Klaidžiojančios sielos traukiasi iš mūšio lauko. Merlin Monro ir Fredis Mėjeris grįžta į mūsų gretas.

Pamatome, kad Edmondas Velsas — užkietėjęs klaidžiojančių sielų siurblys. Koks lygis! Jis pakaitomis tai šauna, tai siurbia, tai šauna, tai siurbia. Niekada nė neįsivaizdavau, kad mano instruktorius taip moka elgtis kautynėse. Artėja šio Armagedono mūšio pabaiga. Netrukus priešais mus belieka keletas pačių aršiausių vaiduoklių. Igoris vis dar jiems vadovauja.

— Tu manęs neįveiksi! — išrėkia mano buvęs klientas. — Mano pyktis žmonijai toks didelis, Mikaeli, kad prieš tavo meilę tikrai atsilaikysiu.

— Dar pamatysim.

Primenu jam prieš tai buvusį gyvenimą, kai jo vardas buvo Feliksas Kerbozas, mano draugas, pirmasis tanatonautas. Su juo jau tada motina blogai elgėsi. Šitiek nesėkmių, nelaimių dar labiau pakursto jo įniršį. Jis pakeičia spalvą.

— Jis sukaupęs pernelyg daug neapykantos, meilė jo neišgelbės, — atsidūsta Raulis.

Aš nenuleidžiu rankų.

Staiga tarp likusių pikčiausių priešų atpažįstu Felikso-Igorio motiną. Ji ką tik mirė nuo kepenų cirozės. Pyktis, kurį ji jautė Igorio tėvui, ją pavertė klaidžiojančia siela. Tai vienintelė proga. Parodau ją Igoriui. Įsiutęs jis negailestingai ją puola. Nors abipusė neapykanta yra žvėriška, tačiau nė vienam nepavyksta sunaikinti kito. Pasinaudojame šia proga, kad išsiųstume į Rojų likusius vaiduoklius. Mums taip gerai sekasi, kad mūšio pabaigoje lieka tik įsiutę, bet nuvargę Igoris su savo motina.

— Jau trylika gyvenimų juodu kovoja, — taria Edmondas Velsas.

Kadangi nė vienam iš jų nepavyksta įveikti kito, išsekę jie pradeda kalbėtis. Vienas kitą apiberia priekaištais. Trylika gyvenimų nedėkingumo ir išdavystės. Trylika gyvenimų žemiausių poelgių ir troškimo vienas kitam pakenkti. Ir vieno, ir kito skriaudos didėlės, tačiau pagaliau jie bent kalbasi. Jie žiūri vienas į kitą kaip du lygiaverčiai žmonės, o ne kaip vaikas ir suaugęs.

Po įniršio ateina nuovargis, paskui pasiaiškinimai, tada atsiprašymai.

— Mama!

— Igori!

Jie apsikabina. Taigi, niekada nereikia nuleisti rankų.

— Dabar tau spręsti, Mikaeli, — taria mano instruktorius. — Viena iš šių sielų — tavo kliento.

Įsiurbiu motiną su sūnumi per savo peršviečiamą stuburą ir jie kartu švytintys išskrenda per mano viršugalvį Rojaus link.

— Štai tavo pirmasis klientas, pasiruošęs teismui, — primena Edmondas Velsas.

— Aš turiu nedelsdamas kilti, kad padėčiau Igoriui.

— Ne, nebūtinai. Dar turi laiko. Jam pirmiausia reikia perskristi Septynis Dangus ir laukti Skaistykloje. Tavęs laukia skubesni darbai. Paskubėk, Mikaeli, tavo likusių dviejų klientų gyvenimuose yra naujovių. 185. ENCIKLOPEDIJA

BUKAPROČIŲ SĄMOKSLAS. 1969 m. Džonas Kenedis Tūlas parašo romaną Bukapročių sąmokslas. Romano pavadinimui mintį pakišo Džonatano Svifto frazė: „Kada šiame žemame pasaulyje atsiranda tikras genijus, galime sužinoti tada, kai visi bukapročiai prieš jį susivienija.“

Svifas nenutuokė, kaip taikliai parašė.

Po nesėkmingų leidėjo paieškų, pavargęs ir praradęs viltį, trisdešimt dvejų metų Tūlas pasirenka savižudybę. Jo kūną ir raštelį randa motina. Ji perskaito raštelį ir suvokia, kaip neteisinga, kad jos sūnus nesulaukė pripažinimo. Ji nueina į vieno leidėjo biurą ir neduoda jam ramybės. Savo nutukusiu kūnu ji užstoja įėjimą, valgo sumuštinį po sumuštinio, ir leidėjui nelengvąją peržengti kiekvieną kartą einant į darbą ar iš darbo. Jis mano, kad šis cirkas ilgai netruks, tačiau ponia Tūl nenusileidžia. Kadangi moteris atkakliai laikosi, leidėjas nusileidžia ir sutinka perskaityti rankraštį, tačiau įspėja, kad jei kūrinys prastas, jo neišleis.