Бернар Вербер - Angelų imperija

Šį kartą neapykanta mūsų nebepaliečia, ją nukreipia mūsų skydai, Tačiau mūsų meilė jiems kliudo, penkiasdešimt sielų, net ir pačių žiauriausių, spraudžiasi į Rojaus sūkurį. Merlin Monro atgauna viltį. Ji visa gerkle sušunka mūsų naująjį šūkį:

— Meilė — tai kardas, humoras — skydas.

Igoris įsako atsitraukti. Tuoj pat tamsiosios būtybės susirenka ir tariasi, koks bus jų ginklas, kad atitiktų mūsų humorą, — patyčios.

Taigi jų šūkis: „Neapykanta — tai kardas, patyčios — tai skydas.“

— Puolam! — šaukia Igoris.

Ir jie puola. 181. ENCIKLOPEDIJA

GINKLAI. „Meilė — tai kardas, humoras — skydas.“

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas Mikaelio Pensono egzotiškas priedas 182. ARMAGEDONO MŪŠIS 2 (tęsinys)

Jei pralaimėsime šį mūšį ir jei šios klaidžiojančios sielos atras Raudonąją, jų tamsios mintys visatoje išplis kaip virusai. Po to jos pradės keliauti iš vienos galaktikos į kitą ir viską užkrės.

Pavojus akivaizdus. Dabar suprantu, kodėl Zozo instruktorius norėjo nutylėti, kad egzistuoja ateiviai. Net jei paslapčių laikai ir baigėsi, kai kurių dalykų nereikėtų visiškai atskleisti.

Tamsiųjų būtybių armija artėja. Apokalipsės vizija. Ausyse skamba Karlo Orfo Karminu Burana. Ką dar jie sumanė? Šįkart jie ne artėja prie mūsų, o sustoja toliau ir nusitaiko į mus savo ištiestomis rankomis, kaip šautuvais.

— Ugnis! — įsako Igoris.

Mums vos užteko laiko pasislėpti už humoro skydų. Kontratakuojame sodriu meilės šūviu, kurio jie lengvai išvengia pasislėpę už patyčių užtvaros.

Jau prisistato ir antra bepročių ir nusivylusiųjų eilė. Jų neveikia nei meilė, nei humoras.

— Puolam! — įsako Igoris.

Galingas pliūpsnis neapykantos, sustiprintos beprotybe, atsimuša ir sulanksto mūsų humoro skydus. Nelengva keturiese kovoti su tokia minia. Bepročiai tyčiojasi, o Igoris suvokia, kad patyčios gali pasitarnauti ne tik ginantis, bet ir puolant. Savo skydais suformuojame vėžlį ir jų patyčios atsimušusios atšoka.

Merlin, nepakankamai gerai panaudojusią gynybinį humorą, užkliudė pikta asmeninė pastaba ir ji jaučiasi šiek tiek įskaudinta. Jai visada buvo nemalonu, jei kas suabejodavo jos aktoriniais sugebėjimais. Fredis stengiasi ją nuraminti. Mes apginkluojame savo rankas visa mūsų meile. Kiekvienas galvojame apie viską, kas buvo gera ir gražu mūsų buvusiame gyvenime. Aš prisimenu meilę, kuri mane jungė su Roza — mano praėjusio žemiškojo gyvenimo moterimi.

— Puolam! — kartoja Igoris.

Nuleidžiame savo skydus ir paleidžiame meilės pliūpsnius į mus apsupusią minią, trokštančią mus sunaikinti. Mums pasiseka. Belieka susiurbti šiuos eterinius kūnus. Jie įeina per mūsų nugarą, pakyla per mūsų neapčiuopiamą stuburą, tereikia išstumti per viršugalvį. Mūsų ektoplazminiai stuburai yra tarsi pakilimo takai į Rojų, jie prisipildo vaiduoklių. Bet per tą laiką sunku apsaugoti savo flangą nuo naujos puolimo bangos.

Atsiskyrę vienas nuo kito ginamės kaip galėdami vienas prieš vieną. Pliūpsnis humoro — gynybai, pliūpsnis meilės — puolimui, pliūpsnis iš stuburo — į Rojų.

— Laikykis, Mikaeli, — drąsina mane Raulis, kol stengiuosi atsikratyti puolusio angelo, prilipusio prie nugaros.

Jis atėjo pačiu laiku. Šis puolęs angelas daug galingesnis nei klaidžiojančios sielos. Jis bandė mane išmušti iš pusiausvyros primindamas man skaudžiausias praėjusio gyvenimo akimirkas. Bėda ta, kad, perskrosdami mūsų kūnus, nugalėti priešai mus susilpnina, nes perduoda savo kančias.

Priekyje pasirodo pastiprinimas. Mus apgula kelios dešimtys vaiduoklių.

— Kaip mylėti dar stipriau?

— Vieną sekundėlę užmerkite akis, — pataria Fredis ir akimirksnį parodo tai, ką žmonija sukūrė gražiausio.

Piešiniai Lasko urvuose, didžioji Aleksandrijos biblioteka, Semiramidės kabantys sodai, Rodo kolosas, Denderos šventyklos freskos, Kusko miestas, majų miestai, Senasis Testamentas, Naujasis Testamentas, skambinimo pianinu principas, Ankoro šventyklos, Šartro katedra, Johano Sebastiano Bacho Toccata, Vivaldžio Metų laikai, pigmėjų polifonijos, Mocarto Requiem, Leonardo da Vinčio Mona Liza, majonezas, balsavimo teisė, Moljero teatras, Viljamo Šekspyro teatras, Balio mušamųjų orkestrai, Eifelio bokštas, indiškai paruoštas viščiukas, japonų sušis, Laisvės statula, Gandžio nesmurtinė revoliucija, Alberto Einšteino reliatyvumo teorija, Pasaulio gydytojai, Melijes kinas, sumuštiniai su sūdyta mėsa ir agurkėliais, mocarela, Stenlio Kubriko filmai, mini sijonėlių mada, rokenrolas, Beatles, Pradžios knyga, Yes, Pink Floyd, Mončio Paitono triukai, filmas Džonatanas Livingstonas Žuvėdra ir Neilo Diamondo garso takelis, pirmoji Žvaigždžių karų trilogija su Harisonu Fordu, Filipo K. Diko knygos, Franko Herberto Kopa, Tolkieno Žiedų valdovas, kompiuteriai, Sido Mėjerio žaidimas Civilizacija, karštas vanduo... Pasipila šimtai vaizdų, kurie parodo žmogaus genialumą ir jo įnašą į pasaulio civilizaciją. Raudonosios gyventojai brangiai sumokėtų, kad kuris nors iš šių stebuklų būtų jų civilizacijoje!

— Nesuprantu, Fredi, juk tu man sakydavai, kad žmonija nenusipelnė būti išsaugota...

— Humoras-paradoksas-pokytis. Net jei iš žmonijos aš nieko ir nesitikiu, puikiai žinau apie jos laimėjimus.

Igoris skatina savo pulką. Jiems motyvuoti jis pritaiko lygiai tokią pat techniką kaip ir rabinas iš Elzaso, tik ją apverčia. Savo klaidžiojančioms sieloms, savo tamsiosioms būtybėms jis parodo blogybių vaizdus. Primityvūs genčių karai, pakelės plėšikai, užvaldantys pilis savo niekšybėmis, pirmieji patrankos šūviai, didžiosios Aleksandrijos bibliotekos gaisras, laivų triumai, prigrūsti juodaodžių, skirtų vergijai, mafijos, korumpuota valdžia, Pūnų karai bei deganti Kartagina, Šventojo Baltramiejaus naktis, Verdeno tranšėjos, armėnų genocidas, Aušvicas13, Treblinka ir Maidanekas, narkotikų platintojai laiptinėse, teroristų išpuolis Paryžiaus metro, juodosios naftos dėmės, kuriose kapanojasi paukščiai, smogai šiuolaikiniuose miestuose, idiotiškos televizijos laidos, maras, raupsai, cholera, AIDS ir kitos naujos ligos.

Igoris paragina visus prisiminti savo kančias, nelaimes, nesėkmes ir sviesti jas tiesiai į mus. Prisisotinę neapykantos ir paniekos jie nekantriai veržiasi mūsų link. Puolami tokios masės, bandome trauktis. Jų patyčios pataiko į tikslą. Mūsų meilės spinduliai blėsta. Kiekviena siela, kurią mums pavyksta įsiurbti, sukelia vis didesnį sąmyšį. Netikėtai man iškyla siaubingas klausimas: „Bet ką gi aš čia veikiu?“

Stengiuosi mąstyti apie Žaką ir Venerą, savo gyvus klientus, bet jų likimas man vis mažiau rūpi. Jie niekam tikę, jų maldos niekam tikusios, o jų tikslai apgailėtini. Kaip sakydavo Edmondas: „Jie stengiasi sumažinti savo nelaimes ir nesistengia kurti savo laimės.“

Vis dar daliju savo meilės spindulius, bet rodau gerokai mažiau įkarščio. Kaip galėdamas stengiuosi išvengti patyčių pliūpsnių ir mąstau, kad Venera tėra nepakenčiama mergiūkštė, o Žakas — tikras šizofrenikas. Kodėl turėčiau kentėti dėl tokių būtybių?

Vaiduoklių armija pasirengia galutiniam puolimui dvidešimt prieš vieną. Neturime jokios vilties išsigelbėti.

— Pasiduodam? — klausia Merlin.

— Ne, — atsako Fredis. — Reikia kuo daugiau jų išsiųsti į Rojų. Ar pajutai, kaip stipriai jie kenčia?

— Fredi, greitai pasakok anekdotą! — pareikalauja Raulis.