Бернар Вербер - Angelų imperija

Nusiima akinius atidengdamas švelnų žvilgsnį ir nosine perbraukia sudrėkusią kaktą.

— Daktare Luisai, „kai kas“ mane patikino, kad jūs padėsite man išspręsti problemą, kuri mane lydi nuo pat gimimo. Man taip pat sakė, kad jūs vienintelis žmogus pasaulyje, galintis man padėti.

Jis nusprendžia mane įleisti. Pasiūlo atsisėsti ant sofos svetainėje, ištraukia butelį viskio ir, nepasiūlęs man, išgeria dvi taures. Nespėju nė prasižioti, o jis pareiškia, kad esu jo gyvenimo moteris. Nuo tada, kai pamatė mane per televiziją, jis „žino“, kad su manimi, ir niekuo kitu, turi nugyventi savo gyvenimą. Kas vakarą jis galvoja apie mane, o jo kambarys išklijuotas mano plakatais. Velnias. Tikiuosi, jis neturi kalendoriaus sunkvežimių vairuotojams.

Staiga suabejojęs jis manęs paklausia, ar aš tikra Venera Šeridan, ar jos antrininkė. Tada puola prie lango patikrinti, ar lauke nėra paslėptos kameros, ir tvirtina, kad nedalyvauja jokioje laidoje. Išgeria dar dvi dideles taures viskio.

— Apie tokią akimirką, — taria jis, — net nedrįsau sapnuoti. Net beprotiškiausiose fantazijose neišdrįsau nieko daugiau, tik prisiartinti prie jūsų minioje, kad paprašyčiau autografo.

Negaliu būti nejautri tokiam pagarbiam dėmesiui. Šis vyras mane taip sugraudino. Jis žiūri į mane kaip į apsireiškusį angelą. Kai tik vėl ims kvėpuoti, užduosiu jam savo klausimus.

— Jūs nepatikėsite, kokios aplinkybės mane pas jus atvedė. Viską jums papasakosiu atvirai, nes tik tiesa gali viską paaiškinti. Tarpininkaujama mediumo, aš galėjau pasikalbėti su savo angelu sargu, o šis pasakė, kad jūs turite tokią pat bėdą kaip aš ir kad esate vienintelis, galintis man padėti. Todėl keliavau tūkstantį du šimtus kilometrų, kad su jumis susitikčiau.

Daktaras vis dar sutrikęs, bet viskis padeda, ir Luisas po truputėlį atgauna amą. Tačiau jo balsas vis dar dreba:

— Jūsų... jūsų angelas sargas patarė... atvažiuoti pas mane!

Tą akimirką staiga suvokiu, koks tai kvailas žingsnis. Vargšele Venera, kaip žemai tu puolei. Vos nevykęs mediumas tau sušnabžda kokią nesąmonę, tu jau ir leki galvą pametusi. Žinoma, tai atleistina, nes migrena stipri, o iki šiol tau dar niekas nepasiūlė jokių vaistų.

— Angelas, — pakartoja sutrikęs daktaras Luisas.

— Jūs tikriausiai netikite angelais, — tariu.

— Niekada apie tai negalvojau. Argi ne vis tiek, kas jus atsiuntė, svarbiausia, kad galiu išgyventi tokią nuostabią akimirką.

Kol jis nepradėjo skrajoti padebesiais, reikia pasakyti apsilankymo priežastį. Tariu:

— Aš sergu. Ar galėtumėte mane išgydyti?

Jo veidas surimtėja. Gydytojas, o ne gerbėjas, vėl užima pirmąjį planą.

— Nesu bendrosios praktikos gydytojas, esu gydytojas akušeris, bet padarysiu viską, kad tik jums padėčiau. Kuo jūs skundžiatės?

Kadangi jis taip ir nepasiūlė man išgerti, aš pati įsipilu viskio ir išgeriu burnelę, kad išdrįsčiau ištarti tą gėdingą žodį.

— Migrena.

— Migrena?

Jis įdėmiai mane nužvelgia ir staiga sustingusį jo veidą nušviečia plati šypsena. Atrodo, tarsi dabar jam viskas paaiškėjo, o mano atvykimas į jo namus yra savaime suprantamas. Kalbamės visą naktį.

Nuo pat mažens Raimondą Luisą, kaip ir mane, kankina siaubinga migrena, tokia stipri, kad net norisi daužyti galvą į sieną. Intuityviai, o gal vedamas savo angelo sargo, jis studijavo mediciną ir specializavosi akušerijos srityje.

Gydytojo akušerio aistra — dvyniai. Jo teigimu, dažnai nutinka, kad dvi kiaušialąstės apvaisinamos vienu metu. Tačiau labai retai išgyvena abi. Dažniausiai apie trečiąjį nėštumo mėnesį moters kūnas vieną iš jų pašalina.

Raimondas kalba neužsičiaupdamas. Kartą jam teko iš moters pilvo ištraukti du kūdikius — vieną gyvą, o kitą mirusį. Nuo tada jis ėmė domėtis iki tol menkai žinomu reiškiniu — apie dvynius, vadinamus „donoru ir recipientu“. Dingtelėjo, kad apie tai jau girdėjau, tačiau leidžiu jam tęsti.

— Paprastai abu dvyniai yra tiesiogiai susijungę su savo motina ir tarpusavyje neturi jokių ryšių. Tačiau kartais atsiranda juos tiesiogiai jungianti vena. Nuo tos akimirkos jie ne tik tarpusavyje bendrauja, bet ir keičiasi maistingaisiais skysčiais. Dėl šios jungties jie būna daug artimesni nei paprasti dvyniai. Tačiau apie šeštąjį ar septintąjį nėštumo mėnesį šis ryšys sukelia vieno iš jų mirtį. Tuo metu vienas iš dvynių pradeda naikinti kitą susiurbdamas visus jo maistinguosius skysčius.

Klausausi labai įdėmiai. Kiekviena Raimondo frazė atskleidžia mano numanytą tiesą.

— Vienas iš dvynių tarsi vampyras išsiurbia kitą. Štai kodėl kalbame apie dvynius, vadinamus „donoru ir recipientu“. Išgyvenęs dvynys viską pasiglemžia iš mirusiojo, todėl gimsta daug stipresnis nei kiti kūdikiai. Galėtumėte paklausti savo motinos, ar gydytojai gimdymo metu prie jūsų nerado negyvo gemalo.

Aš nieko nesuprantu:

— Bet ką tai turi bendra su migrena?

— Pats žodis MIGRENA12 viską pasako. Jūsų skausmus sukelia prisiminimai apie kitą sėklos pusę — apie jūsų dvynį brolį ar seserį. 177. ENCIKLOPEDIJA

SEPTYNERIŲ METŲ CIKLAS (ANTRASIS 4x7 KVADRATAS). Pirmasis kvadratas užbaigiamas savo kokono sukūrimu. Taip prasideda antrasis žmogaus septynerių metų ciklas.

28-35 metai: šeimos židinio sutvirtinimas. Atšokus vestuves, įsigijus būstą bei automobilį, atsiranda ir vaikai. Šeimos gerovė slypi kokono viduje. Tačiau jei pirmieji keturi ciklai nebuvo įtvirtinti, šeimos židinys griūva. Jei santykiai su motina nebuvo tinkami, ji vargins savo marčią. Jei ir su tėvu nebuvo geri santykiai, jis visąlaik kišis ir darys poveikį porai. Jei nebuvo numalšintas maištas prieš visuomenę, greičiausiai iškils nesklandumų darbe. 35 metai — tai dažniausiai toks amžius, kai nesubrendęs kokonas suplyšta. Tuomet prasideda skyrybos, atleidimai iš darbo, depresijos ar psichosomatinės ligos. Tuomet reikia palikti pirmąjį kokoną ir...

35-42 metai: viską pradėti nuo nulio. Praėjus krizei, atkurdamas antrąjį kokoną, žmogus pasimoko iš savo klaidų pirmajame kokone ir įgyja patirties. Reikia permąstyti savo santykį su motina ir apskritai moteriškumu bei su tėvu ir vyriškumu. Tai toks laikotarpis, kai išsiskyrę vyrai ir moterys susiranda meilužių. Jie stengiasi suvokti, ko tikisi ne iš santuokos, o iš priešingos lyties. Santykis su visuomene taip pat turi būti permąstytas. Tada žmogus renkasi darbą ne dėl socialinio saugumo, o tokį, kuris bus malonus arba jį dirbdamas turės laisvo laiko. Po pirmojo kokono sunaikinimo, žmogus visuomet siekia kuo greičiau susitvarkyti antrąjį. Nauja santuoka, nauja specialybė, naujas elgesys. Jei tinkamai atsikratome visko, kas prieš tai kenkė, galima sukurti ne tik panašų, bet netgi geresnį kokoną. Jei nepasimokome iš praeities klaidų, susikursime tokį pat ištižusį kokoną ir susidursime su lygiai tokiomis pat nesėkmėmis. Tai vadinama bėgimu ratu. Nuo tada ciklai tebus tų pačių klaidų kartojimas.

42-49 metai: visuomenės užkariavimas. Jei žmogui pasiseka susikurti tvirtesnį antrąjį kokoną, jis patirs pilnatvę su savo antrąja puse šeimoje, darbe, asmeniniame tobulėjime. Ši pergalė veda prie dviejų naujų pasirinkimų.

Arba žmogus ima dar labiau trokšti materialinės gerovės: daugiau pinigų, daugiau komforto, daugiau vaikų, daugiau meilužių, daugiau galios. Savo naujajame, tvirtesniame, kokone tampame vis galingesni ir turtingesni.

Arba imame ieškoti naujų medžioklės plotų — dvasinių. Tada prasideda tikrasis asmenybės ugdymas. Logiškai mąstant, šis laikotarpis turi baigtis tapatybės krize ir egzistencijos klausimais. Kodėl aš čia? Kodėl gyvenu? Ką man daryti, kad savo gyvenimui suteikčiau prasmę, o ne tik materialinę gerove?