Бернар Вербер - Angelų imperija

Penkiolika dienų. Tada suvokiau, kokioje apgailėtinoje padėtyje atsidūriau. Nuolat susitinkame su kitomis klaidžiojančiomis sielomis. Savižudžių sielos dažniausiai liūdnos, paniurusios, susisielojusios, pavydžios, piktos. Jos kenčia ir dažniausiai gailisi savo pasirinkimo. Mes susitinkame kapinėse, rūsiuose, bažnyčiose, katedrose, prie paminklų mirusiesiems ir kitose, mūsų nuomone, „smagiose“ vietose.

Kalbamės apie buvusius gyvenimus. Susipažinau su nužudytaisiais, kurie slankioja, kad kenktų savo budeliams, su išduotaisiais, pažemintaisiais, trokštančiais atkeršyti. Su nekaltų, neteisingai nuteistųjų sielomis, persekiojančiomis savo teisėjus. Žodžiu, susipažinau su daugeliu kenčiančių būtybių, kurios nesuvedė sąskaitų su žmonija. Vis dėlto didžiąją mūsų šutvės dalį sudaro savižudžiai.

Mes visi trokštame teisingumo, atsilyginimo, keršto. Mus visus vienija bendra savybė: siekiame kenkti tiems, kurie kenkė mums, o ne ieškome būdų patekti į Rojų. Mes esame kariai. Tačiau kariai trokšta pakenkti priešams, o ne padaryti sau arba savo artimiesiems gera.

Šiuo metu grįžti į materiją galime vieninteliu būdu — pavogdami kūną. Patogiausia įsibrauti į tokį kūną, kurį akimirkai palieka siela. Tai sudėtinga, bet įmanoma. Transcendentinės meditacijos klubuose visuomet yra pradedančiųjų, kurie netaisyklingai pakyla ir per daug įtempia savo sidabrinį siūlą. Jei jis nutrūksta, belieka tik į juos įeiti. Bėda ta, kad visada yra šimtai klaidžiojančių sielų, kurios apgula tokius klubus, taigi, kad patektum į atsilaisvinusį kūną, iki jo turi brautis alkūnėmis.

Kitas būdas apsirūpinti apleistais kūnais — narkomanai. Narkomanai — tikra sėkmė. Jie išeina iš savo kūnų bet kur, bet kokiu būdu, be jokios drausmės, be jokio ritualo ar palydovo, kuris galėtų juos apsaugoti. Tikras saldainiukas. Tereikia įeiti.

Vienintelė bėda su narkomanų kūnais yra ta, kad, vos į jį patekęs, jautiesi blogai. Iš karto jauti abstinencijos požymius ir netrukus išeini, o tave pakeičia kitas vaiduoklis. Tikras žaidimas, kai visiems šokėjams susėsti trūksta vienos kėdės, tik čia „kėdės“ svilina, todėl ilgai ant jų nepasėdėsi.

Na, dar lieka sužeistieji eismo nelaimėse. Mes esame grobuonys, tikri sielų maitvanagiai.

Kartais klaidžiojanti siela įeina į sužeistojo kūną, o šis po kelių minučių miršta. Kokia nesėkmė!

Taigi reikia susiieškoti kūną, kuris dar geros būklės, kurį laikinai paliko sveikas jo šeimininkas. Nelengva.

Laukiant tokios progos nelieka nieko kita, tik klajoti. Kad mažiau galvočiau apie savo liūdną padėtį, nuklystu pas mediumus, kurie girdi mūsų balsus. Pradedu nuo Odisėjaus Papadopulo, ir ką aš ten pamatau? Venerą. Venerą Šeridan. Mano jaunystės dievaitė. Tarpininkaujama šio graiko, ji nori susisiekti su savo angelu sargu. Puiku. Ateinu. 169. ŽAKAS. 25 METAI

Leidėjas mane spaudžia, tad nuėjau į Paryžiaus knygų mugę rašyti dedikacijų. Paryžiaus knygų mugė jau tapo tradicija, tai didelė kasmetinė šventė, kurioje susitinka rašytojai, jie čia atranda savo skaitytojų.

Daugybė žmonių stumdosi tarp kėdžių eilių, bet aš sulaukiu nedaug besidominčiųjų. Žiūriu į lubas ir man atrodo, kad prarandu daug brangaus laiko, kurį galėčiau skirti būsimam kūriniui.

Po Žiurkių parašiau ir daugiau knygų. Vieną apie Rojų, kitą — apie kelionę į Žemės centrą, dar vieną — apie žmones, kurie geba naudotis nežinomomis smegenų savybėmis. Prancūzijoje nė viena mano knyga nesulaukė pasisekimo. Tik keletas pasišnabždėjimų uždaruose būreliuose; šiek tiek geriau parduodamos knygos minkštais viršeliais. Tačiau leidėjas patenkintas, nes Rusijoje mano knygos triumfuoja.

Aš laukiu. Prieina keletas vaikų ir vienas paklausia, ar esu garsus. Atsakau, kad ne, tačiau berniokas vis vien atkiša man savo popierėlį, kad pasirašyčiau.

— Jis nėra garsus, bet negalime žinoti, gal kada nors toks bus, — paaiškina savo draugui.

Keletas žioplių mane palaiko knygų pardavėju ir paprašo kitų autorių knygų. Viena moteriškė paklausia, kur galėtų rasti tualetą. Trypčioju vietoje. Stendo pristatytoja atlydi Augustą Merinjaką. Mes abu vienodo amžiaus, bet nevienodai orios išvaizdos. Tvido švarkas, šilkinė kaklaskarė. Jis atrodo dar įspūdingiau nei tada, kai mačiau jį televizijos laidose. Vos tik Merinjakas atsisėda, jį iš karto apspinta minia ir jis išsijuosęs pradeda pasirašinėti.

Aš beviltiškai tykau „savo skaitytojo“, kaip žvejys, laukiantis, kad žuvis užkibtų, nors ir pamiršo prikabinti jauką, o jo kaimynas traukia žuvį po žuvies. Tiek daug žmonių braunasi prie Merinjako, kad jis, nenorėdamas prarasti laiko, užsidėjo ausinuką ir ėmė mechaniškai pasirašinėti, nepridedamas nė menkiausios dedikacijos.

Lyg tyčia, didžioji dalis jo publikos — jaunos merginos. Kai kurios iš jų slapčiomis padeda jam ant stalo savo vizitines korteles su telefono numeriu. Jis teikiasi jas nužvelgti, įvertindamas, ar jos vertos dėmesio.

Staiga, kai jam paskausta riešą, jis parodo stendo pristatytojai, kad šiandien jau pakaks. Atstumia kėdę, atsistoja, nors ir girdi neviltingus šnabždesius tų, kurios veltui tiek laukė, ir, dideliam mano nustebimui, eina manęs link.

— Gal pasivaikščiokim, kad galėtume šnektelėti? Jau kurį laiką norėjau su tavimi pasikalbėti, Žakai.

Augustas Merinjakas mane tujina!

— Visų pirma turiu tau padėkoti, paskui tu man padėkosi.

— O dėl ko gi? — tariu jį mėgdžiodamas.

— Nes aš pavogiau tavo knygos apie Rojų pagrindinę mintį, kad turėčiau medžiagos būsimam romanui. Beje, jau iš tavo Žiurkių pasiskolinau visą struktūrą savo knygai Mano laimė.

— Ką? Mano laimė yra Žiurkių plagiatas?

— Galima ir taip pasakyti. Aš perkėliau tavo „žiurkių“ intrigą į žmonių pasaulį. Jau vien tavo pavadinimas nieko vertas, vien žodis „žiurkė“ visus atbaido, o štai mano pavadinime yra „laimė“. Be to, tavo knygos viršelis prastas, bet čia jau tavo leidėjo klaida. Turėtum pereiti pas mano leidėją. Jis tave geriau parduotų.

— Jūs begėdiškai drįstate prisipažinti, kad vagiate mano idėjas!

— Vogti, vogti... Aš tiesiog jas pakartojau, na, žinoma, savo stiliumi. Tavo kūriniuose viskas per daug sukoncentruota. Tiek daug idėjų, kad skaitytojams sunku jas sekti.

Bandau apsiginti:

— Stengiuosi būti kiek įmanoma paprastesnis ir tiesmukesnis.

Merinjakas maloniai nusišypso:

— Dabartinė literatūros mada eina kita linkme. Taigi, aš pridėjau šiuolaikinio skonio romanui, kuris neatitinka šiandienos. Turėtum manyti, kad skolindamasis atiduodu tau pagarbą, o ne vagiu...

— Aš... aš...

Merginų numylėtinis žiūri į mane su gailesčiu.

— Ar tu neprieštarausi, jei sakysiu „tu“? — paklausia manęs kiek per vėlai. — Nemanyk, kad esu tau skolingas už savo šlovę. Tau nepasisekė, nes tau nelemta. Net jei žodis žodin būtum perrašęs Mano laimę, vis tiek nebūtum sulaukęs pasisekimo, nes tu esi tu, o aš esu aš.

Jis mane suima už alkūnės.

— Net dabar, nors tau nesiseka, tu erzini. Erzini mokslininkus, nes kalbi apie mokslą, nors nesi specialistas. Tu erzini tikinčiuosius, nes kalbi apie dvasingumą, nesimeldęs nė menkiausioje koplyčioje. Galiausiai tu erzini literatus, nes jie nežino, kokiai kategorijai tave priskirti. O tai yra blogiausia.

Merinjakas sustoja, kad geriau į mane įsižiūrėtų.

— Dabar, kai matau tave priešais save, esu įsitikinęs, kad greičiausiai tu visada visus erzinai. Mokytojus, draugus ir net šeimą... Ir žinai, kodėl tu taip erzini? Nes visi supranta, kaip tu nori, kad pasaulis pasikeistų.