Бернар Вербер - Angelų imperija

Kadangi tingiu gaišti laiką kovodama, mano teritorija atitinkamai sumažėjo. Nenorėdama kivirčytis, užleidžiu Murėjui beveik visą savo teritoriją. Galiu užsidaryti tik savo darbo kambarėlyje, bet Murėjus pareikalavo išimti spyną, kad negalėčiau užsirakinti.

Aš nugalėta. Vis dėlto, kadangi Murėjus apsukriai iš naujo derasi su prodiuseriais dėl mano teisių filmuose, nesijaučiu visiškai pralaimėjusi. Tereikėjo vieno — kad jis įsibrautų ir pertvarkytų mano paskutinį prieglobstį — darbo kambarį, ir aš pranešiu jam, jog nebenoriu pratęsti mūsų sutarties.

Murėjus šią žinią priima paniekinamai:

— Be manęs tu žlugusi. Mudviejų bendrovė tapo tokia teisinė, kad tavo prodiuseriai godžiai tave suris.

Aš surizikuoju. Neturėdama jokio noro įstoti į jo „buvusiųjų klubą“, be viso kito, pareikalauju daugiau nebandyti su manimi susitikti. Jis užsiplieskia. Pareiškia, kad už savo pasisekimą turiu būti dėkinga jam. „Be manęs niekuomet nebūtum tapusi gera aktore.“ Taigi, jis reikalauja pusės to, ką uždirbau, kol gyvenome drauge. Sutinku nebambėdama. Juk tiesa, kad jis padarė mano gyvenimą tokį nepakenčiamą, aš taip blogai jaučiausi savo ankštoje teritorijoje, kad šiemet sutikau vaidinti kiek įmanoma daugiau filmų, ir tai, žinoma, padidino mano pajamas. Mano migrenos dar labiau paaštrėjo. Maldauju savo agento, Bilio Vatso, rasti sprendimą.

— Yra tik du sprendimai, — atsako jis. — Pirmasis, klasikinis — keliauti į Paryžių pas profesorių Žaną Benua Diupiuji, prancūzų migrenos ir spazmų specialistą. Kitas sprendimas — susitikti su mano naujuoju mediumu.

— Tu jau nebe su Liudivina?

— Po sėkmingų individualių konsultacijų ji įsteigė refleksijų grupę ir, kadangi tos grupės veikla sulaukė pasisekimo, deja, įkūrė sektą. TTS. „Tikrojo tikėjimo saugotojai“. Jie nėra blogi, bet jie susitinka persirengę kostiumais, narystės mokestis didelis, o norintieji išeiti yra „ekskomunikuojami“. To pakako, kad mane atvėsintų. Dabar jie reikalauja, kad juos pripažintų visateise religija.

— O kas tavo naujasis genijus?

— Odisėjas Papadopulas. Tai buvęs atsiskyrėlis vienuolis. Atrodo, jam nutiko nepaprastų dalykų. Nuo tada jis įgijo šį gebėjimą. Jis tiesiogiai bendrauja su angelais. Jis padės tau susisiekti su angelu sargu, ir šis paaiškins, kodėl tave nuolat kankina galvos skausmai.

— Manai, kad galima tiesiogiai bendrauti su savo angelu sargu... kaip čia pasakius?., ir netrukdyti jam dirbti angeliško darbo? 166. ENCIKLOPEDIJA

KVĖPAVIMAS. Vyrai ir moterys pasaulį suvokia skirtingai. Daugumos vyrų gyvenimas — tiesi linija. Moterys — priešingai, jį mato vingiuotą. Greičiausiai todėl, jog kiekvieną mėnesį jos turi įrodymą, kad tai, kas susikuria, gali susinaikinti ir vėl atsikurti.

Jos suvokia visatą kaip nuolatinį pulsavimą. Moterų kūnuose nesąmoningai įrašyta: tai, kas didėja, galiausiai sumažėja, tai, kas kyla, galiausiai nusileidžia. Viskas „kvėpuoja“, todėl nereikėtų baimintis, kad po įkvėpimo seka iškvėpimas. Blogiausias dalykas būtų sulaikyti kvėpavimą arba jį blokuoti. Tokiu atveju baigtis aiški — uždusimas.

Neseniai astronomai įrodė, kad mūsų visata, atsiradusi po Didžiojo sprogimo, yra nuolatinio plėtimosi stadijoje. Tačiau galimas dalykas, kad visata pradės trauktis, kol pasieks Didžiojo susitraukimo tašką ir tada atsiras sąlygos... naujam Didžiajam sprogimui. Vadinasi, galima tvirtinti, kad net visata „kvėpuoja“.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 167. SUGRĮŽIMAS

Sugrįžimas į Rojų. Atstumas tarp abiejų galaktikų didžiulis, tad manau, kad negreitai grįšime aplankyti Zozos. Nors skrendame greitai, mums atrodo, lyg šliaužtume kaip sraigės.

Grįždami mąstome apie šio atradimo padarinius. Atradome dar vieną žmonių gyvenamą planetą, tačiau tikriausiai jų yra ir daugiau. Žinau, kad vien jau galaktikų sankaupoje, į kurią įeina mūsų ir Zozo galaktikos, jų yra dar 326 782. Net jei ne visos savo centre turi po Rojų ir jei tik 10 procentų turi planetą, gyvenamą žmogiškų būtybių, vadinasi, yra dar 32 000 planetų, kuriose gyvena žmonės, ir su jais galėtume pabendrauti.

Mes ieškojome savo dievų, ieškojome atsakymo, iš kur atkeliavo Natalija Kim, bet radome tai, kas neduoda atsakymo nė į vieną iš šių klausimų. Belieka sužinoti, ar sielos pereina iš vieno Rojaus į kitą. Jei taip, tai kodėl?

Mūsų geografinis ir dvasinis horizontas prasiplečia. Baiminausi, kad mano angeliškas gyvenimas bus monotoniškas. Dabar jis tapo visavertis. Vos pagalvojus apie tai grįžo atsakomybės jausmas.

Kad tik nieko baisaus nebūtų nutikę mano klientams! 168. IGORIS. 25 METAI

Po savižudybės aš miriau ir atsiskyriau nuo savo kūno. Viršuje buvo toji visiems žinoma šviesa, bet aš nepakilau į ją. Kažkas mano viduje neleido: „Turi likti čia, kol bus įvykdytas teisingumas. Tik tada galėsi pakilti.“

Dabar aš — klaidžiojanti siela. Tapau nematerialia esybe. Aš permatomas ir neapčiuopiamas. Iš pradžių nesuvokiau, ką daryti. Taigi likau prie savo palaikų ir laukiau. Atvažiavo greitoji pagalba. Sanitaras, pažvelgęs į mano košės pavidalo lavoną, nusisuko ir apsivėmė.

Atvažiavo kitų baltai apsirengusių žmonių, jie sugrūdo mano senąjį kūną į plastikinį maišą, prieš tai nuo grindinio surinkę išmėtytus mėsgalius. Mane nuvežė į morgą. Tatjana atrodė labai nuliūdusi dėl mano mirties, tačiau tai nesutrukdė jai atlikti skrodimo ir įdėti mano bjaurią pasveikusią bambą į formalino buteliuką, kad galėtų visiems ją demonstruoti. Na, būna ir labiau sielvartaujančių našlių.

Na štai, esu vaiduoklis. Kadangi nebebijau mirti, daug ramiau stebiu žmones ir daiktus. Anksčiau mirties baimė gyveno manyje, nepaliko nė sekundės ir neleido ramiai gyventi. Dabar taip nebėra, ir aš gailiuosi.

Aš nusižudžiau. Suklydau. Daug žmonių dejuoja, kad jie kenčia savo kūne. Jie nesuvokia, kaip jiems pasisekė. Juk jie bent jau turi kūną. Žmonės turėtų žinoti, kad kiekvienas, net ir menkiausias skausmas yra įrodymas, jog jie turi kūną. O mes, klaidžiojančios sielos, nieko nebejaučiame.

Ak, jei tik atgaučiau kūną, džiaugčiausi kiekvienu randu. Retkarčiais pakrapštyčiau juos ir įsitikinčiau, kad vis dar yra kraujo ir kad vis dar skauda. Ko tik neatiduočiau, kad tik galėčiau jausti kokią žaizdelę skrandyje, kad ir opą, arba niežulį uodui įgėlus.

Kaip apsikvailinau nusižudydamas! Dėl kelių minučių susierzinimo amžiams tapau klaidžiojančia siela.

Iš pradžių lengvabūdiškai stengiausi susitaikyti su savo likimu. Juk malonu skraidyti ir vaikščioti kiaurai sienas. Aš galiu būti vaiduoklis Škotijoje ir judinti paklodes, taip vesdamas iš proto turistus. Galiu būti Miško dvasia, kad įtikčiau Sibiro šamanams. Galiu įslinkti per spiritizmo seansus ir judinti stalus. Galiu nukeliauti į bažnyčias ir ten daryti stebuklus. Beje, kad patikrinčiau savo galias, pažaidžiau Lurde.

Turi ir kitų pranašumų, kai esi klaidžiojanti siela. Gali nemokamai klausytis koncertų, net ir pirmose eilėse. Gali įsibrauti į patį lemtingų mūšių centrą. Net ir į atominio grybo centrą. Nebeturi ko bijoti.

Kad prasiblaškyčiau, buvau nusileidęs į ugnikalnį, į vandenyno gelmes. Kurį laiką smagu, bet paskui pabosta. Įslinkau į pačių gražiausių moterų vonios kambarius. Toks ir smagumas, kai nebeturi hormonų... Linksminausi penkiolika dienų. Ne daugiau. Penkiolikos dienų pakanka, kad padarytum viską, apie ką svajojai vaikystėje žiūrėdamas Nematomą žmogų.