Бернар Вербер - Angelų imperija

Toliau prasideda miestas. Kuo toliau, tuo labiau apgriuvę pastatai. Užmiesčio rajonuose akis bado skurdas.

— Štai čia komandoras verbuoja didžiąją dalį „savanorių mirtininkų“ savo karams, — paaiškina Zozas. — Komandoras įtikino pačius skurdžiausius, kad jų skurdo priežastis — žieminių arogancija. Jis kalba taip įtaigiai, kad visi vasariniai gyvena neapkęsdami kalnų gyventojų.

Vasarinių sostinėje visi vaikščioja pėsčiomis. Ir vyrai, ir moterys dėvi kareivišką aprangą. Moterų veidus puošia sudėtingi motyvai, nupiešti tiesiai ant odos...

Fredis pasidomi, ar Raudonojoje yra žydų.

— Žydų?

Zozas nežino šio žodžio. Rabinas jam apytiksliai paaiškina, ką reiškia ši sąvoka. Zozas susidomi. Jis atsako, kad išties yra viena seną kultūrą išlaikiusi gentis, išsibarsčiusi po visus žemynus.

— Kaip vadinama ši tauta?

— Reliatyvistais, nes jų religija — „reliatyvizmas“.

Ji teigia, kad yra daug tiesų ir kad jos keičiasi priklausomai nuo laiko ir erdvės. Ši religija siutina vietinius gyventojus, nes jie vertina ją kaip politiką, o reliatyvistus kaltina nesantaikos kurstymu. Be to, visos tautos vystymosi laikotarpiais juos persekiojo, kad sustiprintų nacionalizmą. Reliatyvistų persekiojimas — tarsi pranašiškas būsimo karo tarp dviejų blokų ženklas.

Susirūpinęs Fredis nutyla. Žinau, ką jis galvoja. Jis savęs klausia, ar tik Žemės gyventojai ir ateiviai nėra taip pat pasiskirstę socialiniais vaidmenimis.

— Reliatyvistai kentėjo dėl persekiojimų, — teigia Zozas. — Daug kartų manėme, kad jie visai išnyks. Bet išgyvenusieji sugebėdavo pasikeisti, o jų kultūra darėsi vis reliatyvesnė.

Staiga Rauliui kyla mintis:

— Galbūt žydai ar reliatyvistai yra kaip upėtakiai gėlo vandens filtruose?!

— Upėtakiai? — nustemba rabinas.

— Žinoma. Į gėlo vandens filtravimo sistemas įleidžiami upėtakiai, nes tai patys jautriausi taršai gyvūnai. Jei yra kokių toksinių medžiagų, pirmieji nugaišta upėtakiai. Tai tarsi įspėjimo signalas.

— Nesuprantu, kaip tai susiję.

— Žydai patiria paranoją dėl buvusių persekiojimų, todėl yra patys jautriausi. Jie iškart pajunta totalitarizmo užuomazgas. Taip atsiranda užburtas ratas, nes tironai žino, kad žydai pirmieji juos atpažins, todėl stengiasi jų atsikratyti iš anksto.

Įsiterpia Merlin Monro:

— Raulis teisus. Naciams žydai buvo pavojingi kairieji. Komunistams — arogantiški kapitalistai. Anarchistams — degraduojanti buržuazija. Buržuazijai — iš vėžių išmušantys anarchistai. Labai keista, bet vos tik atsiranda centralizuota hierarchinė valdžia, kad ir kokia ji būtų, pirmiausia pradeda persekioti žydus. Nabuchodonosaras, Ramzis II, Neronas, Izabelė Katalikė, Šv. Liudvikas, carai, Hitleris, Stalinas... Totalitarinio režimo vadai intuityviai jaučia, kad ten, kur yra žydų, yra žmonių, kuriuos sunku patraukti savo pusėn, nes jų mąstymo būdas grindžiamas ne karingo charizmatiško vado kultu, o simbolinių istorijų knyga.

Fredis dvejoja. Aš stengiuosi paaiškinti:

— Galbūt, būdami „totalitarizmą jaučiantys upėtakiai“, jie ir sugebėjo išgyventi. Be to, juk tai vienintelė antikos tauta, išsaugojusi savo kultūrą beveik nepaliestą, o visos didžiosios imperijos — egiptiečiai, romėnai, graikai, hetitai, mongolai, — išbandžiusios totalitarinį režimą ir persekiojusios žydus, išnyko. Ši kultūra turi savo paskirtį.

— Ir visos kitos kultūros turi savo paskirtį. Japonai, korėjiečiai, kinai, arabai, čigonai, indėnai — visi, kurie išgyveno iki mūsų dienų, turi pasaulyje konkrečią paskirtį. Ir reikia išlaikyti šią subtilią pusiausvyrą.

Zozą pralinksmino mūsų teorijos. Fredis prašo parodyti reliatyvistų šventyklas ir mes keliaujame aplankyti vienos iš tų keistų vietų. Čia nėra nei statulų, nei kitokių keistenybių. Reliatyvistų šventyklos santūrumu primena protestantų bažnyčias.

Paskui Zozas mus nusiveda į mūšio lauką, kuriame vasarinių kariuomenė kovoja su žieminių kariuomene. Iš pradžių pirmauja žieminių robotai, tačiau netrukus juos nustelbia daugybė vaikų kamikadzių, pasiekę priešą, jie susisprogdina ir tokiu būdu naikina robotus.

— O taip, kol kas žmonės dar pirmauja prieš mašinas, — pareiškia mūsų gidas.

Gausybė vaikų, besinešančių sprogmenis savo kuprinėse, skubinasi į žieminių įtvirtinimus, ginamus automatiškai šaudančių bokštelių.

Ar tokia karo ateitis?

Pas Zozą atskrieja ryškesnės rožinės spalvos angelas. Tai greičiausiai jo asmeninis instruktorius, vietinis „Edmondas Velsas“.

— O ne! Mano instruktorius, — suburba Raudonosios angelas.

Iš tiesų, kitas angelas atrodo gana nepatenkintas.

— Ką čia veiki, po galais? Tavo klientai šiuo metu krečia kvailystes! Kad man tuojau pat grįžtum jais pasirūpinti!

— Bet... Bet... — mikčioja Zozas. — Mano bendrakelioniai yra kitos galaktikos angelai. Pasirodo, yra kitas Rojus! Ten irgi yra gyvybė! Ar jūs bent įsivaizduojate?

Ši naujiena, regis, instruktoriaus visiškai nenustebina.

— Matai, Zozai, tau dar nebuvo leista apie tai sužinoti. Tavo kolegos neturi apie tai išgirsti, tikiuosi, kad įstengsi laikyti liežuvį už dantų.

Jei Zozo instruktorius žino, kad yra Žemė, vadinasi, Edmondas Velsas, mano instruktorius, greičiausiai irgi žino, kad yra Raudonoji.

— Ar jūs esate septynetukai? — klausia Raulis.

Angelas instruktorius smerkiamai mus nužvelgia.

— Jūs irgi esate toli nuo savo klientų ir turite grįžti.

— Mūsų klientai labai savarankiški, — atkerta Raulis.

— Hm... Jūs tuo įsitikinę? Mūsų patarlė sako: „Jei neprižiūrėsi puodo, pienas išbėgs.“ Aš nesu už jus atsakingas, ne man jums patarinėti, bet, jei kalbame apie Zozą, neleisiu jums jo gadinti. Supratai, Zozai? Net negalvok keliauti pasidairyti į jų „Žemę“.

Zozas nuolankiai nudelbia akis, taria nedrąsų „sudie“ ir nutolsta kartu su savo instruktoriumi, o šis mums sušunka:

— Pertrauka baigta! Visiems laikas grįžti prie darbo. 162. ENCIKLOPEDIJA

NEŽEMIŠKOS BŪTYBĖS. Seniausias Vakaruose tekstas, kuriame minimos nežemiškos būtybės, yra parašytas Demokrito IV a. pr. Kr., jame užsimenama apie žemiškųjų ir nežemiškųjų tyrinėtojų susitikimą kitoje žemėje, esančioje tarp žvaigždžių. II a. Epikūras rašo, kad visiškai logiška, jog egzistuoja kiti pasauliai, kuriuose gyvena panašios į žmones būtybės.

Vėliau šis tekstas įkvėpė Lukrecijų, savo poemoje De natura rerum jis rašo, kad galimas dalykas, jog egzistuoja nežemiškos tautos, gyvenančios labai toli nuo Žemės.

Lukrecijaus kūrinys neliko užmirštas. Aristotelis, vėliau Šv. Augustinas siekė įrodyti, kad Žemė yra vienintelė planeta, kurioje gyvena gyvos būtybės. Kitaip būti negali, nes Dievas taip norėjo ir tai išskirtinė dovana. Tokios pat nuomonės buvo ir popiežius Jonas XXI, 1277 m. jis leido nuteisti mirties bausme visus žmones, kurie kalbėjo apie galimus kitus gyvenamuosius pasaulius. Praėjo keturi šimtai metų, kol kalbos apie nežemiškas būtybes nebebuvo tabu. Pavyzdžiui, filosofas Džordanas Brunas 1600 m. buvo sudegintas ant laužo, nes pritarė šiai idėjai.

Sirano de Beržerakas 1657 m. parašė Komišką Mėnulio valstybių ir imperijų istoriją. Fontenelis grįžo prie šios temos 1686 m. ir parašė Pokalbius apie pasaulių daugybę , o Volteras — Mikromegą apie didįjį visatos keliautoją, atkeliavusį iš Saturno aplankyti Žemės.

1898 m. H. G. Velsas nežemiškoms būtybėms knygoje Pasaulių karas suteikė baisių monstrų pavidalą: monstrai keliauja čiuptuvais, pritvirtintais prie hidraulinių keltuvų. 1900 m. amerikiečių astronomas Persivalis Lovelas paskelbė pastebėjęs Marse drėkinamųjų kanalų, o tai yra įrodymas, kad ten egzistuoja protingos būtybės. Nuo tada ši sąvoka prarado fantasmagoriškąją prasmę. Tačiau reikėjo sulaukti Stiveno Spilbergo ir jo filmo Ateivis, kad šis žodis taptų draugo sinonimu.