Бернар Вербер - Angelų imperija

Jis mums paaiškina, kad čia Paukščių Takas vadinamas 511. Keista, bet ir jie naudoja tokius pat skaičius kaip mes. Virš mūsų galvų plaukia ektoplazmos. Zozas aiškina, kad tai mirusieji, kurie Rojuje bus perdirbti.

Paklausiame jo, iš kur šios ektoplazmos. Jis informuoja, kad, jo žiniomis, galaktikoje yra tik viena gyvenama planeta. Čia ji vadinama ne pagal tai, iš ko sudaryta, bet pagal jos spalvą — raudoną. Raudonoji planeta.

Mes trokštame apie tai sužinoti daugiau. Apipilame jį klausimais, į kuriuos jis mandagiai atsako, kaip koks gidas. Papasakoja, kad Raudonosios gyventojai valgo duoną, sriubą, daržoves, mėsą. Jie gyvena miestuose ir stato namus. Iš jo pasakojimų suprantame, kad Raudonoji identiška Žemei. Ar ateiviai visiškai panašūs į žmones?

Aš mąstau. Literatūra ir kinas mus įpratino ateivius įsivaizduoti kaip mažesnes ar didesnes būtybes už mus, su daugiau rankų ar galvų, su čiuptuvais ar sparnais, bet retai panašius į mus...

Paprašome aprodyti planetą. Zozas iš pradžių dvejoja, bet paskui sutinka būti gidu po savo pasaulį. Štai mes ir svetimame pasaulyje. Raudonoji atrodo didesnė už Žemę.

Iš išorės Raudonoji planeta apgaubta storos atmosferos. Ji sukasi plačia elipse aplink saulę, didesnę nei mūsų. Ji gerokai labiau nutolusi nuo saulės, bet daug karštesnė, tad Raudonosios klimatas toks pat vidutiniškas, kaip ir Žemės.

Raudonoji yra „žemiškai“ gyvybinga planeta. Juo labiau artėjame prie jos, juo labiau žavimės jos kraštovaizdžiais. Kietoji danga rausvai raudona, dangus violetinis, tarsi apšviestas šokančių saulėlydžių. Vandenynai žalsvai mėlynos spalvos. Šį atspalvį suteikia ne tik atsispindintis dangus, bet ir vandenyno dugnas. Gražu.

Raudonoji turi keturis žemynus, kiekvienas žemynas — savo klimatą, reljefą, jie skiriasi vienas nuo kito: kalnuotas žemynas, miškais apaugęs plynaukščių žemynas, lygumų žemynas, dykumų žemynas. Gyventojai prisitaikę prie metų laikų.

Zozas apibūdina keturias didžiąsias savo planetos tautas. Žieminiai, gyvenantys kalnuose, pasiekė didelių technologinių laimėjimų, pastatė požeminių miestų, kad pasislėptų nuo šalčio. Jie turi mažai vaikų. Didžioji gyventojų dalis vyresni nei keturiasdešimties metų. Čia demokratinis režimas. Už įstatymų priėmimą visi piliečiai balsuoja internetu. Trūkumai: apleista žemdirbystė, krintantys demografiniai rodikliai. Pranašumai: maksimalus technologijų taikymas — vietoj žmonių dirba robotai. Žieminiai mažai sportuoja ir mažai bendrauja. Jie gyvena uždarai savo namuose priešais televizorių ekranus. Jie įsitikinę, kad medicinos pažanga leis visiems gyventi šimtą metų. Jų šūkis: „Ateitis priklauso protingiausiems.“

Rudeniniai gyvena plynaukštėse, didžiuliuose, užterštuose, miškų apsuptuose miestuose. Jie patys gali kurti technologijas, pasigaminti ginklų, robotų, bet technologijos nėra kaip žieminių. Jiems reikalinga ir žieminių aukšto lygio technologinė pagalba, ir pavasarinių vaisiai ir daržovės, ir vasarinių mėsa. Reikia pridurti: jie parengė mainų prekybos ir diplomatijos sistemą, kad su niekuo nesipyktų. Jų šūkis: „Mes visų draugai.“ Jie padeda žieminiams: tiekia pramonei reikalingų žaliavų ir ištiesia pagalbos ranką badmečiu, kadangi prekiaudami sukaupia maisto atsargų.

Rudeniniai mainais į aprūpinimą maistu padeda vasariniams bei pavasariniams įdiegti technologijų ir tiekia žaliavų. Politinis režimas: respublika su atstovaujamąja asamblėja ir dažna premjerų kaita.

Pavasariniai gyvena lygumose, nedideliuose miesteliuose. Klesti žemdirbystė, daug javų. Demografinis augimas vidutinis. Politinis režimas: monarchija. Technologijos: vidutiniškos. Pranašumai: nėra. Trūkumai: taip pat nėra. Pavasariniai vidutiniški visose srityse. Labai artimi vasariniams, todėl svajoja, kad jų padedami vieną dieną užvaldys žieminius bei rudeninius ir užgrobs jų technologijas. Tokiu būdu jie laimės viską. Šūkis: „Pusiausvyra yra pusiaukelė tarp dviejų kraštutinumų.“

Vasariniai gyvena kaimeliuose aplink dideles oazes, išsimėčiusias dykumoje. Labai mažai technologijų. Turi daug vaikų. Totalitarinis režimas. Visi paklūsta komandorui, šiam priklauso kiekvieno žmogaus mirtis ar gyvenimas. Pranašumai: neaprėpiamos didžiulės lemūrų bandos, šeriamos pavasarinių javais; jie nušeriami mėsai, taip pat kerpama jų vilna. Kadangi demografinis augimas didelis, komandoras organizuoja kryžiaus žygius į kitus žemynus, kad užkariautų daugiau teritorijų, išplėstų gyvenamąjį plotą. Nors dažnai šie žygiai ir primena masines savižudybes, jie padėjo po truputį vasariniams įsikurti kituose žemynuose, ten jie įsteigė „išvaduotas teritorijas“, kurios lėtai auga, grauždamos kitas teritorijas. Žygiai vyksta karštuoju metų laiku, kadangi vasariniai prisitaikę prie karščio.

Pasiaukojimas — didžiausia vasarinių kultūros vertybė. Visi vasariniai turi mokėti pasiaukoti dėl savo komandoro. Šūkis: „Kuo daugiau kentėsite čia, tuo daugiau jums bus atlyginta Rojuje.“

Nors ir rudeniniai, ir pavasariniai siekia būti neutralūs, visi keturi žemynai atvirai ar paslapčia konfliktuoja. Vasariniai ir žieminiai oficialiai kariauja, o rudeniniai ir pavasariniai padeda tai vieniems, tai kitiems. Dažniausiai nugalėtoją lemia meteorologinės sąlygos.

Kadangi Raudonosios elipsė daug platesnė nei Žemės, metų laikai ilgesni. Jie trunka ne tris mėnesius, bet penkiasdešimt metų. Taigi, metai trunka septyniasdešimt tris tūkstančius dienų, o ne tris šimtus šešiasdešimt penkias.

Pusė amžiaus vasaros palankus metas vasariniams, priešingai nei žieminiams, šiems tenka užsidaryti namuose. Lygiai taip pat penkiasdešimt rudens metų skirta rudeniniams, penkiasdešimt pavasario metų — pavasariniams ir penkiasdešimt metų žiemos — žieminiams.

Kiekviena tauta jai palankiu metų laiku siekia diktuoti savo valią. Kiekvienas norėtų sustabdyti laiką tuo metų laiku, prie kurio jie prisitaikę. Bet laikas negailestingai prabėga ir laikinieji pasaulio lyderiai būna išstumti iš sosto, kad šią vietą galėtų užimti kiti.

Zozas mums pasiūlo nusileisti į Raudonąją, kad pamatytume visų keturių žemynų sostines. Žieminių sostinė įsikūrusi aukštai kalnuose. Ant žemės pastatų nedaug, nes žmonės gyvena įsikasę kondicionuojamose požemių galerijose, neono šviesoje. Tarp moterų vyrauja trumpų sijonėlių bei atvirai demonstruojamų krūtų, besiveržiančių per palaidinių bei švarkelių iškirptes, mada. Viskas labai primena drabužius, vyravusius Žemėje karaliaus Mino laikais Kretoje.

Žieminių susisiekimo transportas yra metro, jo bėgiai driekiasi į visus kvartalus.

Rudeniniai įkūrę sostinę akmenuotoje plynaukštėje, apstatė ją dangoraižiais. Gatvėse — nuolatinės didžiulės transporto spūstys. Karaliauja automobiliai. Žmonės labai nervingi. Vyrauja aptemptų, iš plastiko pagamintų drabužių mada. Jie labai tinka bėgioti ir apskritai bet kokiam sportui.

Pavasariniai pasistatė sostinę slėnyje, apsuptame dirbamųjų laukų, slėnis pilnas violetinių gėlių. Namai cementiniai, pusrutulio formos. Dideliuose turguose klesti prekyba, čia gyventojai apsipirkinėja. Ūkininkės išdidžiai dėvi ilgus sijonus su daugybe kišenių, kurias prikrauna pirkinių. Čia gausu sodų, o gatvėse didelis eismas. Pagrindinė pavasarinių transporto priemonė — kinkiniai, tempiami į tapyrus panašių keturkojų.

Vasarinių sostinė įsikūrusi oazės viduryje. Didžiuliai komandoro rūmų stogai dengia jo žmonų ir šeimos narių, kurie dažniausiai būna jo ministrai, kambarius. Aplink rūmus išsidėsčiusios „savanorių mirtininkų“ kareivinės, jose glaudžiasi armija, policija bei baisios slaptosios tarnybos. Palei kareivines stūkso sausakimši kalėjimai.