Бернар Вербер - Angelų imperija

Mona Liza II mane įdėmiai nužvelgia, tarsi sakytų: „Pagaliau iškėlei teisingų klausimų.“

Užmiegu savo lovoje vienas. Patalynė šalta. 164. IGORIS. 25 METAI

— Igori, turiu tau puikią naujieną.

Kadangi laukiau geros staigmenos, pajutau, kad jos valanda jau išmušė. Užsimerkiu. Ji mane pabučiuoja. Bandau spėti:

— Gal laukiesi?

— Ne, dar geriau.

Ji priglunda prie manęs linksmai šypsodamasi.

— Igori, mano drauge, mano meile, tu... pasveikai.

Pasijuntu lyg trenktas žaibo.

— Gal juokauji?

Padedu knygą ir paklaikęs įsistebeiliju į spindinčią savo gydytojos fizionomiją.

— Štai čia turiu tavo paskutinių tyrimų rezultatus. Jie pranoko visus įmanomus lūkesčius. Bambos vėžys gyvena ribotą laiką. Tavo pasveikimas atveria naujus kelius medicinos mokslui. Manau, turi būti dėkingas ir gyvenimo sąlygų pasikeitimui. Taip, tai turėtų būti būtent tai: bambos vėžio priežastys yra psichosomatinės.

Krūtinėje ugnis. Išdžiūsta burna. Linksta keliai. Tatjana apsiveja mane rankomis ir prisiglaudžia.

— Mylimasis, tu pasveikai, pasveikai, pasveikai... Tai nuostabu! Lekiu pranešti kitiems. Griausmingai atšvęsiu tavo grįžimą į normalų gyvenimą.

Ir pasišokinėdama išeina.

Žinau, ką reiškia „normalus gyvenimas“. Aš nepatinku moterims. Šeimininkai man nenori išnuomoti buto be iš anksto apmokėtos sąskaitos. Darbdaviai nenori manęs įdarbinti, nes visi buvę smogikai yra storžieviai. O jei kalbėsime apie pokerį, mano draugas Piotras iškabino mano atvaizdą visuose geruose šalies kazino. Vieninteliai du prieglobsčiai tebuvo ligoninė ir Tatjana, o štai dabar jie mane irgi atstumia. Reikia ką nors nužudyti, kad patekčiau į kalėjimą. Štai ten atgausiu savo „normalų gyvenimą“. Bet gyvendamas su Tatjana praradau įniršį. Su ja pamėgau ramybę, mandagumą, knygas, karštas diskusijas. Jei iš tiesų pasveikau, ji nebenorės su manimi kalbėtis. Ji susiras kitą pacientą, sergantį dar retesne liga. Gal sergantį ausies džiova, gal turintį šnervių negalią. Ji mane išvarys.

Jau kurį laiką ji man įkyriai pasakoja apie kažkokį nežinomo mikrobo nešiotoją. Greičiausiai su juo jau miega.

Stipriai daužau savo pilvą kumščiais, bet tas prakeiktas vėžys elgiasi, kaip jam patinka. Jis atsirado kaip vagis mano kūne, ir vos tik aš jam paklusau, pamėgau, priėmiau, išsinešdino lygiai taip kaip ir atėjo.

Aš pasveikau, kokia nelaimė! Ar negalėčiau padovanoti savo pasveikimo kam nors, kam to tikrai reikia? Ė, mano angele, ar girdi mane, nebenoriu pasveikti. Aš noriu vėl susirgti. Meldžiu.

Viską ištvėriau, bet šio „pasveikimo“ man per daug. Tai paskutinis lašas taurėje. Koridoriuje girdžiu Tatjaną, visam ligoninės personalui skelbiančią džiugią naujieną.

— Igoris pasveiko, Igoris pasveiko! — nesąmoningai rėkia visa gerkle.

— Prašau tavęs, angele, kaip draugiškumo ženklą atsiųsk man metastazę. Tu man padėjai smulkmenose, nepamiršk manęs dabar, jei esi atsakingas angelas.

Langas atidarytas. Persisveriu. Ligoninės pastatas aukštas. Šuolis iš penkiasdešimt trečio aukšto turėtų tikti.

Reikia veikti, o ne mąstyti. Svarbiausia nemąstyti, nes pritruksiu drąsos. Iššoku. Krintu kaip akmuo. Krisdamas pro langus pastebiu savo darbus dirbančius žmones. Kai kurie mane pastebi ir iš jų lūpų pasigirsta „o“.

„Būk greitas arba būsi miręs?“ Dabar esu labai greitas ir tuoj būsiu labai miręs.

Žemė žaibiškai artėja. Gal aš padariau kvailystę? Vis dėlto reikėjo prieš tai truputį pamąstyti.

Iki žemės liko vos dešimt metrų. Užsimerkiu. Beveik neturiu laiko pasijusti nemaloniai, kai atsitrenkus į asfaltą sutrupa visi mano kaulai. Iš kieto pasidarau skystas. Dabar jie manęs nebesusigrąžins. Man labai skauda vieną sekundę, ji ištįsta tarsi valanda, paskui viskas baigiasi. Pajuntu, kaip gyvybė mane apleidžia. 165. VENERA. 25 METAI

Išsiskyriau su Ričardu. Dabar draugauju su savo advokatu Murėjumi Benetu, tikra žvaigžde tarp advokatų. Jau po savaitės jis patogiai įsitaiso mano gyvenime, mano širdyje, mano kūne, mano balduose ir mano sutartyse.

Gyvenimas drauge su juo tampa tarsi nuolatinė sutartis. Jis teigia, kad gyvenimas dviese, nesvarbu, tai gyvenimas nesusituokus ar vedybos, turi būti reguliuojamas trys-šeši-devyni sutarčių sistema, kaip ir nuomojantis butą. Suėjus terminui, tai yra kas treji metai, jei partneriai nėra patenkinti, reikia peržiūrėti sutarties nutraukimo sąlygas, na, o jei jie patenkinti, sutartis automatiškai pratęsiama dar trejiems metams.

Šia tema Murėjus gali kalbėti ištisai. „Klasikinė“ santuoka, anot jo, absurdiška. Jos veikėjai pasirašo sutartį visam gyvenimui net nesugebėdami įsiskaityti į jos sąlygas, nes apakina jausmai ir vienatvės baimė. Jei sutuoktiniai ją pasirašo būdami dvidešimties, sutartis galios maždaug šešiasdešimt metų, be jokio galimo pakeitimo. Tačiau visuomenė, papročiai ir žmonės keičiasi, tad neišvengiamai ateina laikas, kai sutartis pasensta.

Mane ima juokas iš tokių teisinių postringavimų. Aš apie Murėjų žinau tik tiek, kad jis mėgsta mylėtis beprotiškomis pozomis. Su juo išmokstu tokių pozų, kokių nėra net Kamasutroje. Jis mane paima tokiose visiškai netikėtose vietose, kuriose visąlaik galime būti užklupti praeivių. Pavojus yra afrodiziakas.

Vakarieniaujame su jo „šutve“, daugiausia tai jo buvusios meilužės. Nuojauta kužda, jog jos ant manęs pyksta, kad užėmiau tokią geidžiamą meilužės vietą. Murėjus kalbėdamas linksmina publiką.

— Kaip ir visi advokatai, nemėgstu nekaltų klientų. Jei laimime, kai klientas nekaltas, jis laiko tai natūraliu dalyku. O jei pralaimime, jis ant jūsų asmeniškai supyksta. Na, o kaltasis, jei pralaimite, laiko tai neišvengiamu dalyku, o jei laimite, išbučiuoja jums kojas!

Visi plyšta juokais. Išskyrus mane.

Iš pat pradžių su Murėjumi bute pasiskirstėme teritorijas. Čia mano kambarys. Čia mano darbo kambarys. Čia aš pasidedu dantų šepetėlį, o štai čia padedu tavąjį. Lentynos, geriausiai matomos spintoje, prikrautos jo švarkų, megztinių ir marškinių. Mano daiktai sukrauti arba pačiame viršuje, arba apačioje. Reikėjo iš pat pradžių suabejoti dėl tokios tvarkos.

Iš visų mano pažinotų vyrų vienintelis Murėjus taip stipriai įsikibęs teritorijos sąvokos.

Bet kokie būdai praplėsti savo teritoriją jam priimtini:

Kas rankoje laiko televizoriaus pultelį ir pasirenka televizijos programą?

Kas pirmasis ryte užsiima tualetą ir vonios kambarį?

Kas skaito laikraštį, nepaisydamas to, kad kitas laukia?

Kas atsiliepia, kai skamba telefonas?

Kas išneša šiukšles?

Kieno tėvai sekmadienį ateina į svečius?

Kadangi aš nuolat tiesiog pabėgu ir randu prieglobstį aktorystėje, menkai tedalyvauju kasdieniame partizaniniame kare.

Vis dėlto reikėjo išlikti budriai. Reikėjo sureaguoti, kai jis naktimis pradėjo savintis visą apklotą, palikdamas mane drebėti.

Meilė ne viską atleidžia. Nė vienas iš mano buvusių gerbėjų negalėtų manęs įsivaizduoti tokios nuolankios ir paklusnios. Svetainė, virtuvė ir prieškambaris buvo paskelbtos neutraliomis teritorijomis. Motyvuodamas geru skoniu jis visus man patinkančius niekučius greitai pakeitė atostogų su savo buvusiomis meilužėmis nuotraukomis. Mūsų šaldytuve nebeliko normalaus maisto. Jį išstūmė jo mėgstamiausias — vaistinėje pirkti patiekalai, turintys liekninamąjį poveikį.

Na, o svetainėje viešpatauja didžiulis fotelis, ant kurio niekas neturi teisės padėti savo užpakalio.