Бернар Вербер - Angelų imperija

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 163. ŽAKAS. 25 METAI

Raudona.

Sapnuoju, kad savo vaikystės erdvėlaiviu keliauju į raudoną planetą. Šioje planetoje gyvena dievas, visą savo laiką skiriantis bandymams. Jis gamina pasaulius, kuriuos sudeda į peršviečiamus indus, kad galėtų stebėti, kaip jie bręsta. Mėgintuvėliuose jis laiko pirmuosius gyvūnų prototipus, kuriuos atsargiai smulkiu pincetu išdėlioja lysvėse. Jei kuris iš jų nepritampa, dievas stengiasi susigrąžinti prarastą gyvūną. Bet kai tik silpni prototipai pradeda daugintis, jis skubiai sukuria plėšrūnų (tai gyvūnai, kurie už juos didesni arba daug mažesni, pavyzdžiui, virusai), plėšrūnai turi sunaikinti nenusisekusius dievo kūrinius. Po to sukuria gyvūną, kuris turi pakeisti prieš tai buvusį. Mano sapne dievui nepavyksta ištaisyti savo klaidų, todėl jis vis kuria naujas rūšis, stengdamasis padaryti tvarką šiame gyvame chaose.

Atsibudau visas išpiltas prakaito. Gislena šalia manęs. Gislena — mano nauja mergina. Pasirinkau ją todėl, kad ji nėra vargšė, kad jos tėvai nesikišo į mūsų santykius ir kad ji nėra psichologiškai silpna. Šiais laikais tai gana retos savybės, jų reikia tam, kad būtų galima įteisinti gyvenimą kartu.

Jeigu atvirai, tai nėra gryna tiesa. Pagrindinė priežastis, dėl kurios išsirinkau Gisleną, buvo ta, kad ji mane išsirinko. Gislena dirba pediatre. Ji švelni, moka klausytis ir kalbėtis su vaikais. Aš esu vaikas.

Iš tiesų, kai tau dvidešimt penkeri, nėra normalu domėtis pilimis, drakonais, pasakų princesėmis, ateiviais ir visatos dievais.

Gislena panaši į pasakų princesę. Ji tamsiaplaukė, smulkutė ir, būdama dvidešimt ketverių, vis dar perka drabužius mergaičių skyriuje.

Ji moka naujausių metodų, kaip elgtis su pačiais mažiausiais. Savaitgaliais dalyvauja asociacijos, besirūpinančios sunkiais vaikais, veikloje. Tai ją išvargina, bet ji sako, kad jei nieko nedarys, niekas kitas to už ją nepadarys.

— Tu irgi esi sunkus vaikas, — taria ji glostydama mano tankius, ypač ant viršugalvio, plaukus.

Ji man sako, kad kiekviename žmoguje gyvena vaikas, suaugėlis ir tėvas. Kai du žmonės tampa pora, kiekvienas pasirenka vaidmenį prisitaikydamas prie kito. Dažniausiai kuris nors tampa vienu iš tėvų, o kitas — vaiku. Vis dėlto idealiausia, jei abu būtų suaugę ir kalbėtų kaip suaugę.

Mes bandėme. Mums nepavyko. Man neišeina, aš elgiuosi kaip vaikas. Būdamas vaikas, jaučiuosi geriausiai ir esu išradingiausias. Vaikas nežino, kas yra tikra, ir viskuo stebisi. Be to, man patinka motiniška globa.

Gislena nustebo, kad vis dar žaidžiu vaidmenų žaidimus. Paaiškinau jai, kad jie man padeda kurti personažus knygoms ir išdėlioti juos kaip Taro kortas. Tokiu būdu savo personažams atrandu geriausią pažinimo kelią.

Ant mano rašomojo stalo gausu daiktų, padedančių man rašyti. Čia galima rasti visko: mūšių schemų, veikėjų portretų (dažnai pasirenku realius aktorius ir atidžiai analizuoju veido bruožus, kol perprantu jų psichologiją), plastilino statulėlių, jas lipdau, kad geriau įsivaizduočiau dekoracijas ar daiktus.

— Nė nenumaniau, jog reikia šitokios netvarkos, kad galėtum papasakoti tokias paprastas istorijas! — sušunka Gislena. — Tavo stalas primena laboratoriją. Negi tu tikrai naudoji visus šiuos katedrų planus, šį plastilino šlamštą...

Ji mane laiko kuoktelėjusiu, pasistiebia, kad galėtų pabučiuoti.

Su Gislena jaučiuosi gerai, bet mūsų santykiams kažko trūksta, kad galima būtų tęsti. Mums ima darytis nuobodu. Gislena, praėjus susižavėjimui gyventi su suaugusiuoju, kuris elgiasi kaip vaikas, suvokia, kad, palyginti su manimi, ji dirba sunkų, prastai apmokamą darbą.

Vaikai, kuriuos gydo, iš jos atima daug energijos. Tai gyvenimo nuskriausti vaikai, todėl su ja elgiasi ne itin maloniai. Jiems patinka elgtis kaip pamestiems šuniukams. Čia yra mušamų vaikų, kraujomaišos aukų, sergančiųjų epilepsija ar astma... Kaip Gislena viena pati gali drąsiai pasitikti šių nelaimingųjų likimus? Ji užsibrėžė tikslą ne savo jėgoms.

Vakare ji man pasakoja, koks pacientas tądien mirė ant jos rankų. Ji sukrėsta, o aš nežinau, ką daryti, kad sumažinčiau jos skausmą.

— Gal tau derėtų pakeisti specialybę? — patariu jai, kai ji praverkė visą naktį dėl mirusio nuo epilepsijos vaiko.

Už šį klausimą ji man niekada neatleido.

— Žinoma, labai paprasta padėti žmonėms, kai jų nematai, nelieti, nesikalbi su jais. Tai lengva, tai patogu ir nerizikinga!

— Juk nenorėtum, kad atsisėsčiau šalia kiekvieno savo skaitytojo padiskutuoti?

— Būtent tai ir turėtum daryti! Tu pasirinkai šį amatą, kad pabėgtum nuo pasaulio. Užsidaręs kambaryje akis į akį su kompiuteriu, su kuo susitinki? Su leidėju? Su keliais draugais? Pasaulis juk ne tai. Tu gyveni savo vaizduotėje, vaikiškame pasaulyje, kurio nėra, ar kur nors kitur, kur nereikia užaugti. Bet vieną dieną tikrasis pasaulis tave pasivys. Tai mano pasaulis, kuriame vargstu su ligoniais, depresuotais ir agresyviais žmonėmis. Savo knygomis nepadarysi nieko, kad išnyktų skurdas, badas ir karas.

— Kas žino? Mano knygos perduoda mintis. O tos mintys skirtos keisti mąstymą ir elgesį.

Gislena šaiposi.

— Tavo istorijėlės apie žiurkes? Gražu! Žmonės ims gailėtis žiurkių, nors nejaučia gailesčio net savo vaikams.

Po savaitės Gislena mane palieka. Viskas buvo pernelyg gražu, kad galėtų tęstis. Ir aš svarstau. Ar tikrai mano amatas amoralus? Kad atsigaučiau, vakare nueinu į kiną, žiūriu Lapes. Tai vienas iš tų filmų, kurių šiaip jau kiek galėdamas vengiu.

Jame labai išsamiai parodoma tai, kas rūpi Gislenai: vargšai, ligoniai, vieni kitus žudantys vargdieniai. Jei tai tikras gyvenimas, jau geriau gyvensiu savo vaizduotėje. Vis dėlto filme pamačiau puikią amerikiečių aktorę Venerą Šeridan, tikrą gamtos stebuklą. Galima būtų patikėti, kad ji visą gyvenimą buvo rusų karininko žmona. Ričardas Kaningamas, vyriškoji filmo žvaigždė, irgi neprastas. Jis puikiai įsijautė į savo vaidmenį.

Tai, kas vyksta Čečėnijoje, iš tiesų siaubinga, bet ką aš galiu pakeisti? Prirašyti nota bene savo skaitytojams Rusijoje: „Prašau jūsų: mylėkitės, o ne kariaukite“?

Negaliu pamiršti Gislenos žodžių, jie mane paveikė. Nebegaliu rašyti. Esu iškrypėlis, kuris smaginasi rašydamas keistas istorijas, o visas pasaulis kenčia. Gal reikia dalyvauti „Pasaulio gydytojų“ veikloje? Keliauti po Afriką ir skiepyti vaikus?

Jaučiu prasidedantį „kodėl“ priepuolį. Vienintelis vaistas — užsidaryti tualete ir viską išsamiai permąstyti. Ar rašyti yra blogai?

Ar blogai nepadėti visiems planetos vargdieniams? Ar blogai nekovoti su tironais ir išnaudotojais?

Taip. Išsiunčiu čekį vienai labdaros organizacijai ir vėl sėdu rašyti. Man taip patinka rašyti, jog esu pasirengęs brangiai sumokėti, kad tik galėčiau atsiduoti rašymui.

Paskambina leidėjas.

— Būtų gerai, jei retkarčiais išlįstum iš namų ir nueitum į knygynų renginius, jei pavakarieniautum mieste su žurnalistais...

— Ar to tikrai reikia?

— Tai būtina. Būtent nuo to tau reikėjo pradėti. Be to, susitiksi žmonių, jie tave įkvėps. Pasistenk. Tau reikia spaudos, knygynų, pažinčių su tokiais kaip tu, reikia lankytis literatūros salonuose...

Sutinku dėl renginių ir literatūros salonų. Nemanau, kad ten galėčiau pradėti savo karjerą, bet galbūt susipažinęs su žmonėmis, kurie domisi knygomis ir rašytojais, geriau suprasiu, kodėl Prancūzijoje nesiseka užkariauti skaitytojų.