Бернар Вербер - Angelų imperija

Tatjana sako, kad nori gyventi su manimi, bet ji turi savo „naudojimo instrukciją“. Paaiškina:

— Aš esu kaip augalas. Su manim reikia daug kalbėtis.

Mes pasimylime.

Pirmą kartą aš taip susijaudinu, kad net drebu iš malonumo. Antrą kartą jaučiuosi kaip naujai gimęs. Trečią kartą užmirštu viską, kas nutiko bloga nuo pat mano gimimo.

Kartu nueiname į filmą Lapės su Venera Šeridan. Ji atlieka beveik Stanislovo vaidmenį, tačiau kai naudojasi liepsnosvaidžiu, pastebiu, kad pamiršo pakelti saugiklį. Pasirodo, man vieninteliam juokinga. Tai vakariečiai įsivaizduoja, kad mes šitaip kariaujame? Paskui mudu su Tatjana užsisakome staliuką gerame restorane ir paprašome degtinės, blynų ir ikrų. Juk mus vaišina Sveikatos apsaugos ministerija.

Mes dažnai mylimės. Mano gydytoja tai dievina. Taip pat daug kalbamės. Ji man papasakoja, kad susipažino su hipnotizuotoja iš Peru, Natalija Kim, ši pasiūlė jai pažvelgti į praeitį. Taip sužinojo, kad ankstesniame gyvenime ji buvo prancūzė medicinos sesuo, vardu Amandina Balius, ji eksperimentavo su žmonėmis, norinčiais sužinoti, kas yra mirtis. Aš atsakau, kad tikriausiai ankstesniame gyvenime ją jau pažinojau ir jau mylėjau.

Pasibučiuojame.

Kai myliuosi su Tatjana, noriu ištirpti joje, kad vėl tapčiau embrionu! Aš ją pasirinkau ne tik kaip moterį, bet ir kaip motiną. Noriu visiškai panirti į ją, kad ji nešiotų mane devynis mėnesius, kad žindytų, kad vystytų, kad maitintų šaukšteliu, kad mokytų skaityti.

Gyvenimas toks gražus! Daugiau nebelošiu pokerio. Daugiau nebenoriu trintis nesveikoje kazino aplinkoje. Po šitokių kančių turiu teisę į šiokį tokį poilsį ir malonumus.

Retkarčiais pas mus apsilanko Vasilijus ir mes šeimyniškai pavakarieniaujame. Jis man pasakoja apie savo darbą, kuriam jis vis labiau atsiduoda. Nuo tada, kai savo programoms įdiegė mirties baimę, jos ieško egzistavimo prasmės. O prijungtos prie interneto stengiasi... daugintis.

— Jos ieško nemirtingumo, — juokauja Vasilijus.

Vasilijus yra genijus. Apie kompiuterius jis kalba taip, tarsi kalbėtų apie gyvus padarus. Atnešė naujausią pokerio programos versiją. Ji gali ne tik blefuoti, bet netgi rodyti baimės ženklus.

— Programa tikrai bijo pralaimėti?

— Ji sukurta taip, kad manytų, jog kuo dažniau pralaimi, tuo labiau artėja prie mirties. Tai naujos kartos dvylikta programos versija, ji pati dauginasi. Daugelis jų žaidžia tarpusavyje ir išbando savo gebėjimus. Stipriausios dauginasi, o silpniausios išnyksta. Man net nebereikia kištis. Jos pačios atsirenka, tampa vis gabesnės ir vis labiau bijo.

— Ar baimė yra tas veiksnys, kuris jų pasaulyje skatina evoliuciją?

— Kas žino? Galbūt ir mūsų pasaulyje. Jei esame patenkinti savo gyvenimu, nėra jokios priežasties ką nors keisti.

Žaidžiu su pokerio programa. Šį kartą kompiuteris mane įveikia. Pradedu iš naujo, jis vėl mane nugali. Užsispiriu, bet staiga kompiuteris sugenda.

— Nepaaiškinami gedimai — didžiausia problema, — pripažįsta mano draugas. — Kartais atrodo, kad kažkas mus sulaiko nuo naujų atradimų.

Jis pasiūlo žaisti ne su kompiuteriu, o su juo. Bet aš pažadėjau Tatjanai su žmonėmis kortomis nebelošti. Netikėtai pasirodo mano gydytoja ir apkabina mane. Paglosto man nugarą. Tatjana — tai graži staigmena mano gyvenime, iki šiol man teikusiame tik nemalonumų.

Sugalvoju norą: kad nutiktų dar viena graži staigmena. 158. ENCIKLOPEDIJA

APIE SVARBŲ BIOGRAFO VAIDMENĮ. Svarbiausia ne tai, kas atlikta, o tai, ką apie tai parašys biografai. Pavyzdžiui: Amerikos atradimas. Tai ne Kristupo Kolumbo (nes ji būtų pavadinta Kolumbija), bet Amerigo Vespučio atradimas.

Kol Kristupas Kolumbas buvo gyvas, jis buvo laikomas nevykėliu. Jis perplaukė vandenyną, norėdamas pasiekti žemyną, kurio nerado. Žinoma, išsilaipino Kuboje, San Dominge ir daugelyje kitų Karibų salų, bet nesusiprato ieškoti šiek tiek labiau į šiaurę. Kiekvieną kartą, kai su savo papūgomis, pomidorais, kukurūzais ir šokoladu grįždavo į Ispaniją, karalienė jo klausdavo: „Tai ar atradote Indiją?“, jis atsakydavo: „Greitai, greitai.“ Galiausiai ji jam nebesuteikė paskolų ir jis buvo pasodintas į kalėjimą dėl finansinių nusikaltimų.

Tačiau kodėl gi mes viską žinome apie Kolumbo gyvenimą ir nieko — apie Amerigo Vespučio? Kodėl mokykloje niekas nemoko, kad „Ameriką atrado Amerigas Vespučis“? Paprasčiausiai todėl, kad pastarasis neturėjo biografo, o Kolumbas turėjo. Iš tiesų, Kristupo Kolumbo sūnus tarė sau: „Mano tėvas atliko svarbiausią darbo dalį, todėl jis nusipelnė pripažinimo.“ Ir parašė knygą apie tėvo gyvenimą.

Būsimosioms kartoms nerūpi realūs žygdarbiai, vienintelis svarbus dalykas yra biografo, kuris juos aprašo, talentas. Galbūt Amerigas Vespučis neturėjo sūnaus, o gal tiesiog jo sūnus nemanė, kad verta įamžinti tėvo žygdarbius.

Apie kai kuriuos įvykius žinome tik todėl, kad koks nors žmogus (ar kokie nors žmonės) norėjo, kad jie įeitų į istoriją. Kas žinotų apie Sokratą, jei ne Platonas? Apie Jėzų, jei ne jo apaštalai? Ar apie Žaną d’Ark, jei Mišlė nebūtų jos vėl populiarinęs, kad prancūzus įkvėptų vyti lauk užpuolikus prūsus? Apie Henriką IV? Jį išpopuliarino Liudvikas XIV, kad įrodytų savo teisę į sostą. Pranešimas pasaulio įžymybėms: kad ir ką atliktumėte, į Istoriją patekti tėra vienintelis būdas — susiraskite gerą biografą.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 159. VENERA. 23 METAI

Filmavimai — nuobodus darbas. Trypčioju valandų valandas, kol išgirstu žodžius „Tyla-jungimas-veiksmas“, ir visi pajuda iš vietos. Nuo tada, kai pradėjau filmuotis, išmokau pasičiupti kėdę. O tiems, kurie pamiršta pasirūpinti kėde, tenka stovėti ištisą amžinybę.

Nemaniau, kad kinas — tai kėdės paieškos ir laukimas.

Kai pagaliau ateina laikas vaidinti, visuomet nutinka kas nors, kas sukliudo filmuoti: lėktuvo triukšmas tolumoje, siūlas ant objektyvo ar netikėtas lietus.

Akimirkos, kai mane pagauna įkvėpimas, nenufilmuojamos todėl, kad Ričardas, mano partneris, ką nors pamiršta, arba todėl, kad asistentas pamiršo įdėti juostą, kad būtų galima pabaigti sceną. Ilgainiui tai pradeda erzinti.

Aplinkui visi rėkauja. Režisierius nepažįsta kitokio pasaulio, tik šį, ir visada elgiasi su aktoriais agresyviai. Net su manimi tekalba tik tam, kad apibertų priekaištais: „Raiškiau artikuliuok“, „Neatsuk nugaros į kamerą“, „Atsargiai, tavo ranka uždengia vaizdą“, „Tiksliai sek žymes ant žemės.“ Ir galiausiai, viršūnė: „Nenutaisyk tokios išraiškos, atrodai susinervinusi.“

Et... tas režisierius...

Niekada niekas nesielgė su manimi taip nepagarbiai. Per visą mano ilgą manekenės karjerą net patys isteriškiausi dizaineriai nedrįso taip su manimi elgtis. Aš filmuojuosi jau antrame filme, bet vis dar klausiu savęs, ar tikrai esu sukurta kinui.

Ričardas labai nervingas. Aš jam trukdau mergintis, kaip jis įpratęs per filmavimus. Galiausiai jis ima nuobodžiauti ir mes dažnai ginčijamės. Kas pasakė: „Susituokę tris mėnesius mylimės, trejus metus pykstamės, trisdešimt metų vienas kitą pakenčiame“? Mes pradėjome iš karto nuo „trejų metų pykimosi“ ir aš nenusiteikusi „trisdešimčiai metų pakentimo“.

Stumiu laiką piešdama. Visuose piešinėliuose — du rankomis susikibę veikėjai. Nesuprantu, kodėl visąlaik piešiu tą patį. Gal tai būdas parodyti, kaip aš įsivaizduoju idealią porą?

Tyrinėju save veidrodyje. Gavau viską, ko norėjau. Esu laiminga, bet kodėl to nesuvokiu?