Бернар Вербер - Angelų imperija

Nutariu pasikarti. Tokio būdo bijau mažiausiai, kažkodėl jis mane labiausiai traukia. Žinau — gimiau, kad mirčiau būtent taip.

Užrakinu duris, užtraukiu užuolaidas, atiduodu katę (visai ramią) kaimynei, užsidarau tualete ir prie lempos pririšu kaklaraištį.

Juk visą gyvenimą geriausiai jaučiausi būtent tualete. Manau, normalu, kad ten ir mirsiu. Užsiropščiu ant taburetės, skaičiuoju iki trijų, paspiriu ją. Pagaliau pakimbu virš grindų.

Kilpa spaudžia. Dūstu. Dabar ne laikas išglebti, tačiau esu priverstas konstatuoti, kad mane erzina, jog taip nepatogiai kybau ir laukiu mirties.

Voras, seniai apsigyvenęs aukštai dešiniame tualeto kampe, leidžiasi prie manęs. Jis patenkintas, jog rado naują iškyšulį — mano kybantį kūną. Jis ima austi voratinklį tarp mano ausies ir lubų plokštės kampo. Kiekvieną kartą, praeidamas pro ausies spenelį, kutena mane.

Viskas trunka daug ilgiau nei maniau. Reikėjo šokti staiga, kad sutraškėtų kaklo slanksteliai.

Trūksta oro. Galva ūžia. Veltui bandau atsikosėti ir sumažinti kilpos spaudimą. Spaudžia tikrai per smarkiai. Vėl imu galvoti apie savo gyvenimą. Knyga, žiurkės, katės, Gvandolina, Martina, panelė Van Lyzebet, mano leidėjas Šarbonjė... Tai vis dėlto neblogas filmas.

Ar aš tikrai jau išgyvenau viską? Po velnių, gal šioje planetoje turiu mylėti kitas moteris, rašyti kitas knygas ir glostyti kitas kates. Voras tai patvirtina; jis įsitaiso mano ausyje ir ten ima labai nemaloniai zvimbti. Tai turbūt mano įgimtas neryžtingumas, bet aš jau visai nebenoriu mirti. Imu trūkčioti ir stengiuosi atrišti mazgą. Kiek pavėluotai, tačiau man pasiseka: buvau nekoks meistras ir blogai pritvirtinau lempą. Medvaržtis neišlaiko. Krintu. Lempa — iš paskos, atsitrenkia į galvą ir dūžta, o man iškyla gumbas.

Ai.

Aš vis dar gyvas. Šis bandymas mane galutinai atpratina nuo ketinimo žudytis. Pirmiausia tai labai skausminga. Be to, manau, kad savižudybė yra didžiausias nedėkingumas. Nusižudyti — vadinasi, pripažinti, jog nesugebi pasinaudoti dovanotu gyvenimu.

Be to, jaučiuosi atsakingas už savo knygą. Ji išleista, turiu ją ginti, pristatyti visuomenei, aiškinti.

Pirmasis interviu, ir žurnalistas pareiškia, jog esu žiurkių specialistas, parašęs mokslo populiarinimo knygą. Mane kviečia į retas radijo arba televizijos laidas, mano pašnekovai dažniausiai perskaitę ne daugiau kaip keturis puslapius. Prašo trumpai papasakoti apie save. Priekaištauja dėl knygos viršelio rašto faktūros. Lyg būčiau pats išsirinkęs... Keletas straipsnių, kuriuose kalbama apie mano knygą, pasirodo ne literatūros skiltyse, bet skiltyse „Gyvūnai“ arba „Mokslas“. Žurnalistas nedvejodamas rašo, jog esu senas amerikiečių mokslininkas.

Nė vienas kronikininkas nepastebi mano pagrindinio noro: kalbėti apie žmones aprašant gyvūnų elgesį jų bendruomenėje. Netekau vilties. Tais retais atvejais, kai man suteikiamas žodis, užduodami tokie klausimai, jog negaliu nieko paaiškinti. Manęs klausia: „Kokia žiurkės gyvenimo svajonė?“, „Kiek vadoje būna mažylių?“, „Kaip veiksmingai jų atsikratyti?“

Būčiau labai norėjęs nors kartą padiskutuoti su filosofais, sociologais, politikais, pakalbėti apie vaidmenis, numatytus iš anksto, sunkumus, kai stengiamasi pakeisti santykius „išnaudotojai — išnaudojamieji — savarankiškieji — skriaudžiamieji“. Bet vienintelis pašnekovas, kurį diskusijai pasiūlo radijas, yra „žiurknuodys“; jis patenkintas vardija visą cheminių priemonių, kurių turi žmogus, arsenalą, padėsiantį greitai jų atsikratyti! Sunku diskutuoti. Nebėra ko tikėtis stebuklo iš pokalbių laidų. Taigi, šiai knygai nebegaliu niekuo padėti. Mano darbas baigtas. Turiu pasakyti tai, ką manau. Kaip? Televizija! Informacinės laidos.

Krisas Petersas pasirodo kitoks. Jo plaukai pakeitė spalvą. Dažai, be abejo. Vedėjas praneša, kad Arkanzase grupė mokinių iš automato šaudė vaikus jų įstaigos kieme. Trisdešimt vienas žuvusysis, penkiasdešimt keturi sužeistieji. Šiam fenomenui įvardyti yra žodis: „Amok.“ Prieš žūvant pačiam, stengiamasi nužudyti kuo daugiau savo gentainių.

Žinios visada mane veikia raminamai. Kitų nelaimės leidžia pamiršti savąsias ir pakiša minčių naujiems apsakymams. Krisas Petersas ir toliau varo savo litaniją apie kasdienės smulkias ir stambias šlykštynes.

Skandalas spermos bankuose: daug moterų pasirinko tą patį donorą, Hansą Gustavsoną, mėlynakį sportiškos išvaizdos blondiną. Vyras dabar gali būti mažiausiai pusės milijono vaikų tėvas. Hansas aiškina nežinojęs, kad jo sperma tokia paklausi, pardavinėjęs ją tik norėdamas susimokėti už mokslą. Dabar nebedalys savo lytinių ląstelių.

Nesmarkus žemės drebėjimas Los Andžele. Seismologai aiškina, kad smūgis gali būti susijęs su daugėjančiais požeminiais branduoliniais sprogdinimais.

Medicina: Rusijoje aptikta nežinoma liga — bambos vėžys.

Orai: ilgalaikė giedra.

Birža: Dow Jones kurso kritimas.

Tai geriau. Visi žmonės, kurie susikimba dėl teritorijos arba valdžios, primena mano romano žiurkes. Žvilgteliu į knygą ant stalo. Žiurkės. Daiktas atrodo magiškas, gyvas. Dabar jis turės gyventi vienas, be manęs. 154. VENERA. 22 SU PUSE METŲ

Po to, kai mane užpuolė Krisas Petersas, paprašiau Ričardą kuo dažniau būti namie. Iš karto galėjau pajusti, ką reiškia gyventi kartu su vyru. Visos smulkios užgaidos, kurias Ričardui pavykdavo nuslėpti, išniro į dienos šviesą. Žinojau, kad vyrai apskritai egoistai, o aktoriai ypač vertina save, bet nemaniau, jog jie pranoksta manekenus.

Ričardas vartoja narkotikus. Dar ryte jam būtina sušniurkšti dozę kokaino kartu su kava ir raguoliais. Be jo nebemoka gyventi. Kai filmuojasi, jam reikia vis didesnių kiekių. Jis sako, jog tada geriau vaidina. Kad ir kaip būtų, tas pomėgis labai tuština mūsų biudžetą.

Kai jis kalba apie kiną, imu svajoti. Filmavimo aikštelės man atrodo daug patrauklesnės nei kino studijos. Pasakoja man neįtikimų istorijų apie režisierius, apsikumščiuojančius su vyriausiuoju operatoriumi, nes nesutaria, kur pastatyti kamerą.

Žiūrovai visada įsivaizduoja, kad aktoriai protingesni už mus, topmodelius, nes dialogų specialistai išmoko juos subtilių frazių, o aš gerai suprantu, kad mano atsakymai interviu vis dėlto gana riboti. Gailiuosi, kad rimčiau nesimokiau, nes mokslas šiek tiek lavina protą. Kai man pateikiamas klausimas, norėčiau, kad kur nors kampe sėdėtų plikas akiniuotas scenaristas ir padiktuotų atsakymą, nėra ko slėpti, namuose Ričardas kalba daug mažiau nei filmuose. Jis mano, jog Paryžiaus Dievo Motinos katedra yra tikras Volto Disnėjaus studijos produktas, o Paryžius — Teksaso miestas.

Ričardas nežino, kur yra Portugalija arba Danija, ir jam tai nė motais. Jis išvažiavo iš gimtojo Kentukio tik todėl, kad Holivude galėtų demonstruoti raumenis ir, kino stebukle, tas runkelis tapo viso pasaulio katyčių numylėtiniu.

Mūsų pokalbiai dažniausiai tokie: „Kaip sekasi, mielasis?“ arba: „Viskas gerai, mano meile?“, arba dar: „Ar ne gražus oras?“

Ričardas nuolat rūpinasi, kad neprarastų gundytojo išvaizdos.

Užklupau jį griebiantį veidrodį nuo naktinio staliuko tuo metu, kai mylėjomės, nes norėjo pasižiūrėti, kaip atrodo jo veidas orgazmo metu. Studijuodamas itin karštą sceną būsimo filmo scenarijuje, Ričardas tyrinėjo, kokiu kampu pasuktas smakras atrodys geriausiai.

Nelabai myliu Ričardą, bet tikiuosi pasinaudoti juo kaip tramplinu, kad patekčiau į kino pasaulį. Aš irgi suprantu, kad laikas bėga. Vakar iškėliau jam sceną — pareikalavau vaidmens būsimame filme. Jis pradėjo aiškinti, jog aktoriaus amato greitai neišmoksi. Atsikirtau ir išvardijau ilgą sąrašą netalentingų aktorių moterų, kurios ėmėsi šios profesijos tik dėl fizinių duomenų. Kadangi jo neįtikinau to pareikalauti iš savo prodiuserių, ėmiau daužyti lėkštes, paskui išsitraukiau nuotraukas, kuriose jis su nepilnamečiais berniukais; jas gavau paštu, atsiuntė anonimas, pasirašė — „gero linkinti draugė“. Be abejo, pavydinti statistė...