Бернар Вербер - Angelų imperija

Rutuliuose kaip žvaigždutės spindi sielos. Taigi, viskas turi savo priežastį, viskas kyla iš laiko gelmės ir turi savo nematomą logiką. Nesuvokiame keisto elgesio, fobijų, manijų, jei nežinome, kas buvo praeituose gyvenimuose. Froidas manė galįs paaiškinti suaugusio žmogaus elgesį remdamasis tuo, kas su juo vyko nuo kūdikystės, o iš tiesų tereikia pradėti nuo pirmojo žmogiškojo įsikūnijimo, gal net nuo tada, kai žmogus dar buvo gyvūnas ar net augalas. Gal mėsos mėgėjai kažkada buvo plėšrūnai ir gyveno savanoje. Gal mėgėjai degintis saulėje kadaise buvo saulėgrąžos. Kiekviena siela turi savo ilgą istoriją, tai jos kelionė pirmyn.

— O Raulis, Fredis, tanatonautai...

— Tu juos pažinojai kitais pavidalais. Raulis buvo tavo tėvas. Jau labai ilgai jūs keliaujate kartu. Rabinas Fredis Mėjeris daugelyje gyvenimų buvo tavo motina...

Žvelgiu į žmoniją pro rutulio sieną.

— Niekada nepamiršk — svarbu ne gėris, o sąmonės vystymasis. Mūsų priešas yra ne blogis, o nežinojimas.

3 TAI, KAS YRA VIRŠUJE 151. IGORIS. 22 SU PUSE METŲ

Aš mirštu. Palieku savo kūną. Šviesa traukia mane aukštyn. Greitai skrendu jos link. Paskui staiga sustoju ir nebegaliu judėti toliau. Iš mano pilvo išlenda sidabrinis siūlas, jį kažkas trūkteli ir aš imu leistis. Grįžtu į Žemę.

— Pavyko. Susigrąžinome jį!

Jie džiaugsmingai šūkauja, lyg būčiau ką tik gimęs. Vis dėlto ta šviesa danguje buvo graži.

Mane guldo į lovą, užkloja, apkamšo ir aš užmiegu. Nebesu miręs. Kai pabundu, prie manęs palinkusi šviesiaplaukė mergina didelėmis žaliomis akimis ir svaiginama iškirpte.

Tai angelas, o aš — Rojuje. Bandau ją pasiekti, bet sulaiko daugybė į ranką susmeigtų lašinių, ir aš tučtuojau prarandu bet kokią viltį. Be to, pilvą daigsto skausmas.

Ši puiki mergina sako, jog savaitę buvau komos būsenos ir medikai nebesitikėjo, kad pasveiksiu. Tvirtas sudėjimas vis dėlto padėjo išgyventi. Ji sako, kad mane, be abejo, gatvėje užpuolė chuliganai ir aš netekau daug kraujo. Laimė, mano labai dažna kraujo grupė — AB+, ir jie turėjo užtektinai kraujo plazmos atsargų, tad galėjo papildyti tai, ko netekau.

Prie palaidinės prisegta kortelė rodo, jog angelo vardas Tatjana. Tatjana Mendelejevą. Ji gydytoja ir aš tekau būtent jai. Ji žavisi mano ištverme. Sako, kad nebijo susirungti su medicinos dėsniais. Tačiau turi man pranešti labai blogą naujieną. Nudelbia akis.

— Būkite stiprus. Jums... vėžys.

Tai štai kokia bloga naujiena? Ką gi! Iš arti aukštai danguje mačiau didžiąją mirties šviesą, nepabūgau motinos, kulkų, granatų ir raketų sprogimų Čečėnijoje, gavau Piotro durklo smūgį, tad vėžys man dabar vieni niekai.

Gydytoja švelniai paima už rankos.

— Tačiau jūsų vėžys nėra įprastas. Tokia vėžio forma iki šiol negirdėta. Tai bambos vėžys!

Nematau jokio skirtumo — bambos ar mažojo pirštelio vėžys. Mirsiu nuo ligos, ir viskas. Turiu kuo geriau išnaudoti likusią gyvenimo dalį, kol vėl teks kilti aukštyn, dangaus šviesos link.

— Noriu jūsų paprašyti didelės paslaugos, — tęsia grožybė, nepaleisdama rankos. — Pageidaučiau, kad būtumėte mano pacientas. Leiskite man atidžiau ištirti jūsų ligą.

Tatjana aiškina, jog mano atvejis išskirtinis. Bambos zona negyva, neaktyviai — ryšio su motina reliktas. Vėžys tikrai neturėtų išsivystyti tokioje vietoje.

Gydytoja įsimylėjusi psichoanalizę. Pasiima užrašų knygelę, rašiklį ir ima smulkiai klausinėti. Nelabai turiu ką pridurti: motina norėjo mane nužudyti, našlaičių prieglaudoje koviausi dvikovoje peiliu būtent tą dieną, kai mane turėjo įsivaikinti šeima, nepilnamečių pataisos centras, psichiatrijos prieglauda, karas Čečėnijoje... Pakerėta Tatjana stipriau spaudžia ranką. Sako, jog norėdamas išgyventi pademonstravau neįtikimų gebėjimų.

Bet labiausiai ją žavi vėžys, netikėtas bambos vėžys, kurį ji jau kukliai man leidus pakrikštijo „Mendelejevos sindromu“. Būsiu, kaip ji sako, „bandomasis triušis“. Jei gerai supratau, bandomasis triušis — tai ligonis profesionalas. Sveikatos ministerija pasirūpins būstu, maitinimu, drabužiais, priežiūra ir apmokės kitas išlaidas. Todėl turėsiu klausyti medikų, konkrečiai — Tatjanos. Važiuosiu kartu į konferencijas visame pasaulyje ir leisiu atlikti tyrimus, kurie padės sekti ligos eigą. Už šias paslaugas Tatjana siūlo nuolatinį atlyginimą.

Pasako skaičių, keturis kartus viršijantį mano kario atlyginimą. Į mane maldaujamai žvelgia didelės žalios akys.

Kokiame keistame pasaulyje gyvename? Kai tampi karo didvyriu, tau spjaudo į veidą, o kai įsitaisai vėžį, tau meilikauja.

— Tai jūs sutinkate?

Užuot atsakęs, bučiuoju jos ranką. 152. ENCIKLOPEDIJA

PARADOKSALUS PRAŠYMAS. Būdamas septynerių metų, mažasis Eriksonas žiūrėjo, kaip tėvas veda į tvartą veršį. Tėvas stipriai traukė už virvės, tačiau veršis spyriojosi ir nenorėjo eiti. Mažasis Eriksonas ėmė juoktis ir pasišaipė iš tėvo. Tėvas tarė: „Padaryk geriau, jei jau toks gudrus.“

Tada mažajam Eriksonui kilo mintis: užuot traukus virvę, atsistoti veršiui už nugaros ir tempti už uodegos. Veršis iš karto sureagavo, žengė pirmyn ir įėjo į tvartą. Po keturiasdešimties metų tas vaikas sugalvojo „Eriksono hipnozę“ — švelnaus, paradoksalaus prašymo būdą, kad jo pacientai jaustųsi geriau.

Tai gali patikrinti tėvas. Jei vaiko kambaryje netvarka ir jo prašome sutvarkyti, jis neklausys. Bet jei kambaryje darysime dar didesnę netvarką, nešime ten dar daugiau žaislų, drabužiu ir mėtysime, kur pakliuvo, po kurio laiko vaikas pasakys: „Liaukis, tėte, tai nebepakenčiama, reikia sutvarkyti.“ Traukti priešinga kryptimi kartais yra geriau, nes tada gali kilti sąžinės priekaištų.

Jei panagrinėsime istorijos pavyzdžių, pamatysime, jog „paradoksalus prašymas“, sąmoningai ar nesąmoningai, tačiau nuolat taikomas.

Prireikė dviejų pasaulinių karų ir milijonų žuvusiųjų, kad atsirastų Tautų Sąjunga, paskui Jungtinės Tautos. Kad būtų įtvirtintos žmogaus teisės, reikėjo iškęsti tironų siautėjimą. Reikėjo Černobylio, kad suvoktume, kokį pavojų kelia blogai apsaugotos atominės elektrinės.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 153. ŽAKAS. 22 SU PUSE METŲ

Išaušo didžioji diena. Spaustuvė išleido Žiurkes. Rytoj žmonės romaną galės nusipirkti knygynuose. Taigi, viską padariau. Laikau ją savo rankose. Glostau. Uostau. Tai dėl jos tiek laiko kovojau. Koks sukrėtimas! Ji čia. Lyg vaikas, gimęs po kelerius metus trukusio nėštumo.

Žiurkės.

Praėjus pirmajai euforijai, pajuntu didžiulį nerimą. Kol knyga buvo manyje, ji užėmė visą mano esybę, o dabar jaučiuosi tuščias. Įgyvendinau tai, dėl ko atėjau į šią žemę. Viskas baigta. Geriausia būtų pasitraukti dabar, kai pasiekiau pačią sėkmės viršūnę, kol neprasidėjo neišvengiamas nuosmukis.

Mano gyvenimas prarado prasmę. Liko tik numirti. Turiu nusižudyti dabar, tada mano buvęs gyvenimas bus vien laimė.

Taigi, nusižudyti. Bet kaip tai daroma? Kaip visada, man kyla sunkių praktinių problemų.

Iš kur gauti revolverį, kad galėčiau susivaryti kulką? Nenoriu pulti į upę ir nusiskandinti, vanduo man atrodo ledinis. Nedrįstu šokti nuo pastato, nes nuo aukščio svaigsta galva. Išgerti vaistų? Nežinau kokių. Esu įsitikinęs, jog tai ne man, aš juos tuoj pat išvemsiu. Lieka metro, bet nepakanka drąsos pulti po traukiniu.

Be to, kažkur skaičiau, jog iš penkių bandymų nusižudyti keturi nepavyksta. Tie, kurie šauna sau į burną, paprasčiausiai nusiplėšia apatinį žandikaulį ir lieka subjaurotu veidu. Tie, kurie šoka iš septinto aukšto, susilaužo stuburą ir lieka luoši vežimėlyje. Tie, kurie prisigeria vaistų, susižaloja virškinimo traktą ir nepagydomai išsidegina skrandį.