Бернар Вербер - Angelų imperija

Man baisu.

Aš alpstu.

Aš mirštu. 150. AR GALIMA SUPRASTI ŽMONES?

Igoris miršta! Gerokai per anksti. Reikia skubiai jį gelbėti.

Padarau taip, kad katė išeitų į balkoną ir imtų miaukti. Paskui pažadinu jos šeimininkę pasiuntęs jai košmarą. Ji atsibunda, išgirsta katę ir eina į balkoną. Pasistengiu, kad dirstelėtų į apačią. Moteris pamato sužeistą Igorį. Pirmiausia jai kyla noras uždaryti langą ir nieko nedaryti. Siunčiu jai niūrius signalus: apvirsta nukryžiuotasis, trinksi durys, spengia ausyse. Pagaliau ji supranta, kad reikia pasirūpinti apačioje gulinčiu kūnu. Jos prietaringumas nugali ir ji iškviečia gelbėjimo tarnybą.

Gelbėtojai irgi miega, Ir juos turiu pažadinti siųsdamas košmarus. Pagaliau automobilis leidžiasi į tamsą. Bet visur spūstys, o mašinos sirena neveikia. Turiu padirbėti su kiekvieno automobilio vairuotoju, įkvėpti jiems noro dirstelėti į galinio vaizdo veidrodėlį ir praleisti gaisrininkus.

Gelbėtojai randa Igorį. Seku jį iki ligoninės ir pasirūpinu, kad jo imtųsi geriausia pamaina.

Ir vėl iš pradžių.

Suku rutulių trikampį. Venerai irgi nekas. Ir kaip jiems pavyksta įsipainioti į tokią košę! Matau, kaip ją graužia noras keršyti. Skubu veikti per Liudiviną. Įsakau jai eiti pas Bilį Vatsą, tada šiuodu eina pas Venerą. Čia vėl viską turiu padėti iš pradžių. Liudivina aiškina jai, kad jei žmonės ir negali nubausti Kriso Peterso, jis vis tiek bus nubaustas ten, aukštai. Nepanašu, kad ji būtų įtikinta. Ji pareiškia, kad jei jau gyvename tokiame ciniškame pasaulyje, kuriame žudikai vaikšto nebaudžiami, tai kodėl tada ji, Venera, turėtų stengtis gerai elgtis. Galų gale gal jai irgi suteikia daugiau malonumo iškrypimai, nedoras elgesys.

Taip, su šita lengva nebus.

Turiu ištraukti iš jos visas mintis apimantį norą keršyti. Kerštas dabar jai yra full time job ir ji labai skuba daryti kitiems bloga.

Derėtis sekasi sunkiai. Galų gale sutariam: ji atsisakys neapykantos, bet mainais reikalauja dar daugiau šlovės, kad nereikėtų bijoti tokių paminklų kaip Krisas Petersas. Ar galėjau tikėtis, jog teks derėtis su savo klientais dėl stebuklų, kuriuos dėl jų darau! Atsakau, kad padarysiu, ką galiu.

Dabar Žakas. Taigi, jis gavo, ko norėjo, jo knygą leidžia, o jam nervinė depresija! Ko jis nori? Meilės? Po galais, neįtikima! Po istorijos su Gvandolina jo meilės poreikis gerokai sustiprėjo. Iš kur man ištraukti jam draugę?.. Kadangi esu turkio spalvos giraitėje prie ežero, paklausiu kaimyno, gal turi atsargai kokią netekėjusią klientę, galinčią užpildyti Žako meilės tuštumą.

Turėjau apklausti dešimtį angelų, kol pagaliau radau mirtingąją, galinčią pakęsti ypatingą mano kliento charakterį. Parodau ją Žakui sapne. Turėtų paveikti.

Stebiu kitus angelus. Raulis, Merlin ir Fredis ruošiasi didžiajai kelionei į kitą galaktiką. Pasakiau jiems, kad ir šį kartą nekeliausiu kartu, todėl nedalyvauju ir pasirengime skrydžiui.

Raulis kviečia mane ženklais. Apsimetu, kad nematau, ir skubu prie Motinos Teresės. Ji atrodo pasitikinti savimi. Vis dar prisimena savo netaktą, todėl iš paskutiniųjų stengiasi įtikti angelams instruktoriams. Lyg stropi mokinė neša jiems savo kiaušinius. Dabar ji nedvejodama gali patarti savo klientams atleisti patarnautojus kleptomanus ar investuoti į vaikus išnaudojančią trečiųjų šalių pramonę. Visiems, kas nori klausytis, ji sako: „Jie bent jau turi darbą.“ Ar tik ji iš vieno kraštutinumo nebus puolusi į kitą. Užtenka pažiūrėti, kas darosi su jos klientais. Jie visi tampa materialistais, seksualiniais maniakais ar saloniniais kokaino uostytojais.

Plazdenu. Praskrieju virš didžiųjų Rytų lygumų iki pat šiaurrytinių uolų. Susirandu Edmondo Velso parodytą įėjimą. Kaip šiame labirinte rasti kelią? Ištiesiu delnus, ant jų nusileidžia kiaušiniai. Dabar reikia tik žiūrėti, iš kur jie nusileidžia, paskui paleisti juos ir stebėti, kur jie nuskries. Taip palengva sekdamas paskui kiaušinius surandu didžiąją salę, kurioje kabo keturi likimo rutuliai.

Šie keturi rutuliai, kuriuose pulsuoja viso pasaulio esmė, man daro didžiulį įspūdį.

Prisiglaudžiu prie Žmonijos rutulio ir mąstau. Gal Žakas teisus? Kam veltui stengtis?

Matau savo tris klientus, pasiklydusius tarp kitų šešių milijardų žmogiškų būtybių. Ką jie pagalvotų sužinoję, kad jų angelas sargas kurį laiką paliko juos likimo valiai, kad patenkintų atradėjo smalsumą? Stebiu ir globotinių kankintojus. Kodėl jie visiems kenkia? Kodėl negali atsiduoti savo likimui ir palikti kitų ramybėje?..

Šalia atsiranda Edmondas Velsas, apkabina mane per pečius.

— Nesupranti? — klausia jis.

— Petersas. Diupiuji. Piotras. Nesuprantu, kodėl kai kurie žmonės taip stengiasi būti blogi...

— Jie nėra blogi. Jie tik nežino, todėl bijo. Blogi žmonės yra išsigandę žmonės, pirmi suduodantys iš baimės, kad nesuduotų jiems. Baimė viską paaiškina. Beje, neseniai girdėjau, kaip teisingai aiškinai Venerai: Peterso penis mažas, jis bijo, kad moterys iš jo nesijuoktų, todėl jas... žudo.

— Bet Petersui, Piotrui ir Diupiuji patinka kankinti kitus!

Edmondas Velsas plevena virš didžiulių rutulių.

— Tai jų vaidmuo. Jie atskleidžia kitų bailumą. Petersas turėjo būti seniai išmestas iš televizijos, bet jo populiarumas nuolat auga, tad jį saugo ir laiko darbo vietoje bet kokia kaina. Diupiuji turėjo netekti gydytojo licencijos, bet dėl jo ryšių su politikais kiti gydytojai jo privengia. Jie visada jį dangstys, o gal ir gins. Piotras naudojasi tuo, kad Rusijos visuomenė apimta gangrenos. Tai — vietinis vadukas pasaulyje, kur kiekvienas kuria savo įstatymus. Jo atveju blogiui plisti leidžia sistemos nebuvimas. Nieko ypatinga, jei palyginsime su likusia žmonijos dalimi. Tai — 333, nepamiršk.

Mane apima apatija. Vadovas mane papurto.

— Būk kantrus. Neteisk. Be to... Tavo klientai irgi negali pretenduoti į premiją už gerumą. Igoris nužudė. Venera meldė, kad jos varžovę subjaurotų. O Žakas per ilgai užsibuvo paauglystėje, todėl, bijodamas tikrovės, jis bėga į įsivaizduojamą pasaulį.

Edmondas Velsas tiriamai žiūri į mane.

— Tu ne viską žinai. Anksčiau Krisas Petersas buvo aukso ieškotojas ir indėnų užkariautojas. Tai jis, dviejų savo klapčiukų padedamas, užnėrė virvę ant kaklo Žakui Nemrodui. Matai, gyvenimas yra tik amžinas to paties pasikartojimas. Be to, jis ir toliau didžiuojasi skalpais, kurie jam nepriklauso... ir toliau smaugia.

Suraukiu antakius.

— Žemėje yra šeši milijardai žmonių. Iš kur toks nuostabus sutapimas — Veneros skriaudikas yra ir buvęs Žako Nemrodo skriaudikas?

— Tai ne sutapimas, — sako mano instruktorius. — Amžiams bėgant tam tikros sielų grupės nuolat susitinka. Kosminiai pasimatymai vis kartojasi, kol galų gale pasibaigia. Piotras intuityviai tai suprato.

Edmondas Velsas tolėliau, už pertvaros, parodo kelis kiaušinius, sklandančius aplink manuosius.

— Pirmoji Žako draugė Martina kažkada buvo jo motina.

— Tai todėl ji tarp savęs ir jo sukūrė tą meilės barjerą?

Edmondas Velsas linkteli ir tęsia.

— Ričardas Kaningamas kažkada buvo Veneros brolis. Bilis Vatsas — jos šuo, jis buvo žemesnio sąmonės išsivystymo lygio. Praeitame gyvenime Stanislovas buvo Igorio sūnus. Ankstesniuose gyvenimuose jis padegdavo raganų laužus. Romoje jam įsakinėjo Neronas. Jis prisidėjo padegant didžiąją Aleksandrijos biblioteką, o dar anksčiau buvo vienas iš tų, kurie pastebėjo, kad trinant pagaliukus vieną į kitą galima įžiebti ugnį. Prieš nužudydamas Nemrodą, Krisas Petersas buvo konkistadoras ir nužudė daugybę inkų.