Бернар Вербер - Angelų imperija

Kartą atsitiktinai susitinku Gvandoliną gatvėje. Ji neša į valyklą Žano Benua švarkus. Jos ranka parišta, veidas sukritęs. Po saulės akiniais slepia iki juodumo pamuštą akį.

Kai mane pamato, pirmiausia nori pabėgti. Paskui susitvardo. Švelniai paliečia mano ranką. Tada nusišypso ir sako:

— Tu nesuprasi, tai — meilė. Diupiuji mane labai myli.

Paskui pasprunka.

Daugiau niekada nieko nesužinojau apie Gvandoliną.

Šis atsitikimas mane sukrečia.

Bėgu nuo realybės kaip esu įpratęs — rašau. Žiurkių tęsinį, nes pirmasis tomas turi tuoj pasirodyti. O tada mano kompiuteris nutaria mane išduoti. Kažkoks neaiškus gedimas ir prarandu visą tekstą, įrašytą į kompiuterio kietąjį diską!

Keistas jausmas — vienu metu prarasti ir sužadėtinę, ir savo kūrinį. Tarsi kažkuri dalis manęs būtų mirusi. Nutariu atgimti ir vėl sėdu rašyti. Nusprendžiu sukurti naują personažą, kurio prototipas būtų Diupiuji.

Juk pirmą kartą gyvenime sutinku tikrą blogiuką. Alfredas Hičkokas sakydavo, kad pasakojime svarbiausia blogojo personažo „kokybė“. Pagal Diupiuji paveikslą sukuriu labai įtikinamą antiherojų. Įtraukiu jį į savo Odę žiurkėms ir jis gražiai paryškina visus kitus veikėjus.

Stropiai rašau, bet, pats nežinau kodėl, šis atsitikimas nesiliauja manęs kankinęs. Istorija su Gvandolina man parodė, kad negali padėti kitam, jei jis to nenori, ir šis atradimas mane liūdina. Rašau, bet vėl imu jaustis nevykėliu. Gaišatis mane dar labiau prislegia. Dingsta net malonus jausmas, kad netrukus išeis mano knyga.

Užsidarau tualete, bet, užuot skaitęs, galvoju: „O kam?“ Manau, kad neišpildžiau panelės Van Lyzebet noro ir nesuradau savo vietos. Gal aš suklydau pasirinkdamas? Gal aš visai ne rašytojas? Tai kam tada stengtis? 147. ENCIKLOPEDIJA

KIEKVIENAM SAVO. Sociologas Filipas Peiselis mano, kad moterys yra keturių tipų:

— motinos,

— meilužės,

— karės,

— pranašės.

Motinos teikia pirmenybę šeimai, nori turėti vaikų ir juos auginti.

Meilužės mėgsta gundyti ir išgyventi aistringas meilės istorijas. Karės trokšta valdžios, tampa politikėmis.

Pranašės būna menininkėmis, rūpinasi dvasingumu ar gydymu. Jos — puikios mūzos, mokytojos, gydytojos. Senovėje jos buvo vestalės.

Kiekviena moteris turi daugiau ar mažiau kiekvieno tipo bruožų. Blogai, jei visuomeninis moters gyvenimas neatitinka vyraujančio jos tipo. Jei meilužės priverstos būti motinomis, o pranašės — karėmis, jų vidinė priešprieša gali sukelti neprognozuojamų padarinių.

Vyrai taip pat skirstomi į keturis tipus:

— žemdirbius,

— klajoklius,

— statytojus,

— karius.

Biblinis Abelis buvo klajoklis ir ganė gyvulius, o Kainas dirbo žemę ir rūpinosi derliumi.

Kai Kainas nužudė Abelį, Dievas jį nubaudė sakydamas: „Tu klajosi po žemę.“ Taigi, jis pasmerkia Kainą būti klajokliu, nors širdyje šis yra žemdirbys. Jis privalo daryti tai, kam nebuvo sukurtas. Tai jam skaudžiausia.

Vienintelis derinys, galintis garantuoti ilgalaikę santuoką, yra „motina — žemdirbys“. Abiejų šių tipų atstovai trokšta sėslumo ir pastovumo. Visi kiti deriniai gali būti vainikuoti didelės aistros, bet ilgainiui vis tiek pradeda nesutarti.

Tobula moteris turėtų būti motina ir meilužė arba karė ir pranašė. Tuomet galima būtų sakyti, kad princesė tapo karaliene. Tobulas vyras turėtų būti žemdirbys ir klajoklis arba statytojas ir karys. Tuomet galima būtų sakyti, kad princas tapo karaliumi.

O kai tobulas karalius sutinka tobulą karalienę, įvyksta stebuklas.

Tai — ir aistra, ir pastovumas. Tačiau taip atsitinka labai retai.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 148. VENERA. 22 SU PUSE METŲ

Mano karjera klostosi puikiai. Chirurgas sutvarkė mano krūtis ir dabar, kai guliu ant nugaros, speneliai styro į viršų lyg Egipto piramidės.

Kirpėjas vizažistas nukirpo man plaukus, o odontologas „žandikaulių specialistas“ išbalino dantis. Medicina šiais laikais pamažu virsta meno rūšimi.

Kioskuose išreklamuota mano figūra ir veidas nuolatos puošia įvairių žurnalų viršelius. Vienos apklausos duomenimis, esu viena iš dešimties seksualiausių pasaulio moterų. Nereikia nė sakyti, kad su tokia vizitine kortele visi vyrai guli po mano kojomis. Nutariu pasirinkti tą, kuris nuolat išrenkamas seksualiausiu pasaulio vyriškiu — Ričardą Kaningamą. Savo jaunystės dievuką.

Patikiu Biliui Vatsui sutvarkyti reikalą. Jis nuolankiai paklūsta, nes jo mediume patvirtino, jog netrukus mudu su Kaningamu būsime pora. Mano agentas lengvai įkalba jo agentą ir po kelių dienų viskas sutarta, suderėta ir patvirtinta. Turiu „atsitiktinai“ susitikti Ričardą japoniškų patiekalų restorane Santa Monikoje. Visi fotografai perspėti paleidus maždaug tokį gandą: „Niekam nesakykit, bet atrodo, kad.

Ta proga apsirengiu raudonai, nes viename interviu jis minėjo, kad jam patinka raudonai apsirengusios moterys. Jis taip pat pasistengė — nuo jo dvelkia Euphorie, prancūziški kvepalai, kuriems atstovauju.

Mūsų agentai valgo prie kito staliuko ir peržiūrinėja savo klientų sąrašus, jie svarsto, ką dar galėtų suporuoti. Žiūriu į Ričardą. Atrodo net geriau nei filmuose. Kokia lygi jo oda. O juk tai ne dėl plastinių operacijų! Jis tikriausiai naudoja kokį nors naujovišką kremą, kurio aš nežinau. Man kiek drovu matyti jį priešais save, iš kūno ir kraujo, kai tiek kartų į jį žiūrėjau kino afišose ir žurnaluose. Jis stebeilijasi į mano naujas krūtis. Man visai smagu, kad jos taip greitai atsipirko. Užsisakom sušio, o tada ateina baisusis metas, kai reikia pradėti pokalbį. Nė vienas nežinom, ką pasakyti.

— O... Jūsų agentas... geras? — klausia Ričardas. — Kiek jis ima?

— Hm... 12 procentų nuo visko, ką uždirbu. O jūsiškis?

— 15 procentų.

— Gal reikėtų pasiderėti iš naujo?

— Bet maniškis daro viską. Jis apmoka mano sąskaitas, užpildo mokesčių deklaracijas, apiperka, su juo galiu net piniginės neturėti. Atrodo, paskutinį kartą buvau išsitraukęs piniginę prieš dešimt metų, dar prieš savo sėkmę filme Nuoga tavo glėbyje.

— Ak... Nuoga tavo glėbyje ?

— Taip...

— Hm...

Ką dar pasakyti? Tyla pradeda slėgti. Laimė, atneša patiekalus ir pradedam valgyti. Tik valgydami desertą randam antrą temą pokalbiui. Kalbame apie alergiją sukeliančią kosmetiką ir tokią kosmetiką, kuri gerai tinka visų tipų odai. Pagaliau atsipalaidavęs jis papasakoja man visas paskalas iš savo aplinkos: kas su kuo miega, kokie įžymybių iškrypimai. Tikrai labai įdomu. Su bet kuo taip nepasikalbėsi.

— Jūs labai graži, — jo intonacija profesionali.

Gerai, kad nemato, kiek turiu trūkumų. Galiu visus išvardyti atmintinai: mano ausų speneliai labai trumpi, blakstienos retos, kojos nykštys atsikišęs, keliai šiek tiek šleivi...

Po vakarienės jis nusiveža mane į viešbutį, kuriame turi savo kambarius, ir mes ruošiamės mylėtis. Pirmiausia jis sudeda gražiai sulankstytus savo drabužius ant kėdės, paskui užsako šampano ir prigesina šviesą, kad būtų jaukiau.

— Na, mažyte, baisu? — klausia jis.

— Truputį, — išsisuku.

— Ar atsimeni, ką dariau Glorijai Rajan filme Meilės ir tyro vandens su pagalvėle? Nori, kad ir mes panašiai padarytume?

— Gaila, bet nemačiau to filmo. O ką jūs darėt su ta pagalvėle?

Jis nuryja seiles ir užduoda klausimą, kuris, atrodo, kamavo jį nuo mūsų susitikimo pradžios.