Бернар Вербер - Angelų imperija

Kvėpuoti. Giliai kvėpuoti. Lengviau pulti čečėnų bastioną, nei susilaikyti, kad neištaškyčiau smegenų savo buvusiam draugeliui. Nagi, dar vieną sakinį:

— Buvo malonu vėl tave pamatyti, Vania, čiao.

— Aš myliu tave, Igori, — sako jis patetiškai.

Geriau jau neatsisuksiu.

— Ką dabar darysim? — klausia Stanislovas.

— Lošime kortomis.

Lydimas Stanislovo, pradedu lankytis visuose miesto pokerio rateliuose. Greitai grįžta senieji refleksai. Skaitau ženklus iš žaidėjų veidų ir rankų, turiu atskirti tikrą reakciją nuo dirbtinės, pats siųsti klaidinamus ženklus... Tai tarsi loginė mano kariškų žygdarbių tąsa.

Mano žaidimo stilius greitai tobulėja. Man jau nebereikia tykoti menkiausių varžovų krustelėjimų, nuspėju jų žaidimą net nežiūrėdamas į juos. Tarsi net per tirštus cigarečių dūmus nuo jų sklistų sėkmės ar nesėkmės kvapas. Tada bandau įsiklausyti į gerokai subtilesnius ženklus. Pagauti bangą, nešančią reikalingą informaciją. Kartais ją pagaunu ir tada žinau beveik visų savo varžovų kortas.

Lošdamas pokerį gaunu daug daugiau pinigų negu plėšdamas butus. Ir nereikia turėti reikalų su vogtų daiktų supirkėjais. Galiu drąsiai švaistytis išloštais pinigais.

Laimiu ir dedu į kišenę.

Statau prieš kiečiausius lošėjus, betgi jie niekada nekariavę. Jų nervai neišlaiko, be to, iš baimės pralošti jie darosi tokie nuspėjami... Kai tik statymai kyla, jie tampa panašūs į pjudomus žvėrelius. Jie nebemąsto, tik meldžiasi. Ima čiupinėti savo amuletus ir talismanus, šauktis angelų sargų, savo dievų ar šmėklų. Dreba kaip į skerdyklą varomos avelės.

Vis didėjanti mano šlovė atveria duris į privačius salonus, kuriuose lankosi turtingieji ir galingieji. Sužinau, kad mano tėvas taip pat čia ateina, ir padarau viską, kad atsisėsčiau prie vieno stalo su juo.

Ir štai sėdžiu.

Kaip ilgai laukiau šios akimirkos! Jis slepia savo veidą po skrybėle. Mūsų niekas nepristato. Šiame prabangiame salone, varstomas rūsčių protėvių, stebinčių mus iš senovinių portretų, žvilgsnių, įsitaisau damastu aptrauktame fotelyje po lempa, ryškia šviesa apšviečiančia stalo vidurį. Statymai milžiniški, bet iki šiol man sekėsi lošti, todėl amunicijos netrūksta. Susirinkę savo laminuotų žetonų kalnus lošėjai vienas po kito traukiasi iš žaidimo ir aš lieku vienas su tėte. Jis žaidžia gerai.

Pagaunu bangą, nešančią informaciją.

— Kiek kortų? — klausia krupjė padalijęs.

— Tris.

— O jums?

— Užtenka, — sako tėvas nežiūrėdamas į mane, matau tik jo kepurės viršų.

Turiu jam tiek daug klausimų, taip norėčiau sužinoti, kodėl mane pradėjo, kodėl paliko mane ir mamą ir ypač kodėl nebandė manęs ieškoti.

Statome.

— Penkiasdešimt.

— Penkiasdešimt ir keliu iki šimto.

Aš nepakankamai susikaupęs. Bausmė smogia žaibiškai. Bankas auga ir aš pralošiu. Tėvas išlieka ramus. Jis dar nė karto nepažvelgė į mane. Noriu jam pasakyti: „Aš — tavo sūnus“, bet susilaikau. Naujas dalijimas, vėl pralošiu. Jis gabus. Suprantu, kad gerai lošiu pokerį ne vien todėl, kad mane mokė Vasilijus, lošėjas slypi ir mano genuose. Mano tėvas — tikra reptilija. Atrodo, apiplėšimas ir namų nuniokojimas įspūdžio jam nepadarė.

— Kiek kortų?

— Dvi.

Ta pati klaida. Ta pati bausmė.

Naujas dalijimas. Sunkiai kvėpuoju. Dabar arba niekada. Nutariu paleisti į kovą galingiausią ginklą, Vasilijaus strategijos viršūnę. Neatsiverčiu kortų, net nepasižiūriu į tą pusę ir sakau:

— Užtenka!

Na štai, jis krustelėjo. Jis nusiima skrybėlę, pasirodo žilų plaukų kupeta. Žinau, kad pirmiausia pagalvojo, ar aš nebeprotis, o dabar svarsto, ką reiškia mano manevras. Kad ir kaip būtų, jis jau nebe padėties šeimininkas. Dabar mano eilė suimti vadžias.

Jis paprašo vienos kortos. Vadinasi, turi dvi poras ir tikisi „pilno namo“.

Jis paima kortą ir atsainiai įkiša ją tarp kitų, kad neišsiduotų, ar ji prie ko nors tiko. Jis vis dar nerodo jokių ženklų. Nekrusteli nė pirštelis. Jungiu savo intuiciją prie informacinės bangos. Pajuntu, kad „pilno namo“ jis neturi.

— Kiek statote?

— Tūkstantį, — meta tėvas, įsmeigęs akis į kortas.

Jis blefuoja. Nori baigti su manim. Kelia kartelę, kad priverstų mane pasitraukti iš žaidimo. Kadangi žaidžiu nežiūrėdamas į kortas, kaip tik negaliu pasiduoti. Aš keliu.

— Tūkstantis penkiasdešimt.

Krupjė neištveria ir įsikiša:

— Hm... Jūs keliate iki tūkstančio penkiasdešimties nežiūrėdamas į kortas ir nė vienos nekeisdamas?

— Tūkstantis penkiasdešimt.

— Du tūkstančiai, — sako tėvas.

— Du tūkstančiai penkiasdešimt.

— Trys tūkstančiai.

Aš nesutrinku, nors mano nugara jau visa šlapia nuo prakaito, ir tęsiu:

— Trys tūkstančiai penkiasdešimt.

Tai jau didelė suma, netgi jam. Jis vis dar į mane nežiūri. Tikriausiai tai jo strategija. Įteigti, kad jam nereikia net žvilgtelėti į varžovą, kad jį nugalėtų. Vis dar nuleista galva (matau tik jo žilus plaukus) paprašo laiko pagalvoti. Jaučiu, kad netrukus ši galva pakils ir išvysiu tiriantį jo žvilgsnį. Ne, susitvardo.

— Dešimt tūkstančių, — meta jis tarsi suirzęs.

— Dešimt tūkstančių penkiasdešimt.

Tiek pinigų aš neturiu. Jei pralošiu šią partiją, metų metus turėsiu atidirbinėti skolą tėvui, kuris niekada man nieko nedavė.

— Dvidešimt tūkstančių.

— Dvidešimt tūkstančių penkiasdešimt.

Plaukų kupeta sukruta ir kyla. Pagaliau jis pažvelgia į mane. Matau jį visai iš arti. Jo ūsai panašūs į dviračio vairą, tokie pat kaip mano medalione. Jis negražus. Panašu, matęs daug vargo. Bandau įspėti, ką mama jame įžvelgė. Jis stebeilijasi į mane ir mėgina suprasti, ką darau. Jo akys pilkos ir beveik bereikšmės.

— Trisdešimt tūkstančių.

— Trisdešimt tūkstančių penkiasdešimt.

Aplink mus girdėti kuždesys. Privilioti mūsų statomų sumų dydžio kiti lošėjai palieka stalus ir susiburia aplink mus. Netrukus apie mūsų lošimą jau žino visas salonas.

Tėvas žiūri tiesiai man į akis. Aš atlaikau jo žvilgsnį. Net leidžiu sau vos vos šyptelėti. Tik per daug prakaituoju. Aplink mus susirinkę žmonės nutyla ir sulaiko kvapą.

— Penkiasdešimt tūkstančių.

— Penkiasdešimt tūkstančių penkiasdešimt.

Jei pralošiu, man teliks parduoti savo kraują ir organus. Tikiuosi, kad mano angelas sargas stebėjo partiją nuo pradžių ir nepaliks manęs likimo valiai. Šventasis Igori, padėk man.

— Palaikote? — klausia krupjė.

— Penkiasdešimt tūkstančių penkiasdešimt... verčiam, — sako tėvas.

Nebekelia. Nežinia baigėsi, dabar atversim kortas. Jis verčia savąsias vieną po kitos. Turi valetų porą. Tik vieną valetų porą. O aš ką turiu? Kryžių aštuonetą. Pikų tūzą. Būgnų karalių. Širdžių damą. Kol kas tai reiškia, kad neturiu nieko. Beliko atversti paskutinę kortą...

Slegianti tyla.

Kryžių dama.

Ačiū, šventasis Igori. Aš turiu damų porą! Vasilijau, tu pats kiečiausias. Aš laimėjau. Žaidžiau „teisingai“ ir laimėjau. Aplošiau savo tėvą! Vilkas surijo gyvatę! Sustūgstu vilkų stūgsnį. Labai garsiai. Niekas nedrįsta nieko pasakyti. Paskui pratrūkstu kvatoti. Ir kvatoju, kvatoju, kvatoju.

Žmonės, susispietę aplink stalą, pasišlykštėja ir ima skirstytis.

Ačiū, šventasis Igori. Ačiū, Vasilijau. Tai tik įrodymas, kad pokeris yra psichologinis žaidimas. Jį puikiausiai galima žaisti ir be kortų. Aš pamišęs iš džiaugsmo.