Бернар Вербер - Angelų imperija

Tėvas įsispitrija į mane. Jis norėtų žinoti, kas tas jį sutriuškinęs jaunuolis. Jis jaučia, kad kažkur čia šuo pakastas. Mano genai rėkte rėkia: „Aš tavo kūno kūnas, kurį tu atstūmei ir kuris dabar atsisuko prieš tave!“

Imu jo atskaičiuotus banknotus. Dabar aš turtingas.

Štai mano palikimas.

Jis ketina kažką pasakyti. Jaučiu, kad nori pasikalbėti. Jis užduos man klausimą. Mes pasikalbėsim. Aš papasakosiu apie mamą. Bet ne. Jo lūpos vos virpteli. Jis nieko nepasako ir išeina. 144. VENERA. 22 METAI

Atsiverčiu laikraštį ir pirmajame puslapyje pamatau naujieną: Sintija pakliuvo į automobilio avariją. Skaitau smulkmenas. Gatvę netikėtai perbėgo katė. Vairuotojas staigiai pasuko vairą ir atsitrenkė į gatvės stulpą. Jam nieko neatsitiko, nes buvo prisisegęs saugos diržą. O neatsargioji Sintija pataikė tiesiai į dūžtantį priekinį stiklą. Jos gyvybei pavojus negresia, bet stiklo šukės subjaurojo veidą.

Vakare su agentu atšvenčiam įvykį. Bilis Vatsas pristato netikėtą viešnią — Liudiviną, mediumę, kuri išpranašavo mano sėkmę.

Liudivina panaši į storą kaimietę, atvažiavusią tiesiai iš savo kaimo. Balti plaukai, milžiniška krūtinė, kalba su stipriu akcentu. Ji atsiduoda kopūstais.

Ir kodėl angelai pasirenka tokius personažus perduoti žiniai žmonėms? Niekas niekada to nesupras. Tačiau jos pranašystės pasirodė teisingos, ir aš klausausi.

Ji skaito man iš delno. Praneša, kad manekenės darbas bus tik vienas iš mano gyvenimo etapų. Aš tapsiu žinoma aktore. Tai dar ne viskas. Aš patirsiu meilę, kokią retas kuris savo gyvenime patiria.

— O aš, — klausia Bilis Vatsas, drebėdamas, kaip dozės reikalaujantis narkomanas, — kas bus su manimi? 145. NIEKO

Nieko.

Nieko nėra. Visiškai nieko.

Kol aš nuolankiai prižiūrėjau savo klientus, trys mano draugai keliavo po kosmosą. Jie nieko nerado. Susirenkame pietinėje Rojaus dalyje. Aš patenkintas, kad negaišau laiko šioms nevaisingoms kelionėms.

— Gal mes jau pasiekėme savo galimybių ribą, — dūsauja Merlin Monro. — Kai mąstau apie tai, jog kadaise žmonės bijojo, kad jų neužkariautų pikti ir pasibaisėtini ateiviai. O, kad jie... tikrai egzistuotų!

Fredis atsistoja. Aš jį gerai pažįstu. Jei jau jis taip sukrunta, vadinasi, kažką sumanė. Jis dreba kaip pėdsekys šuo, užuodęs grobį.

— Palaukite... Palaukite, palaukite, palaukite. Ar žinote anekdotą apie žmogų, kuris naktį pametė gatvėje raktus?

Raulio mina aiškiai rodo, kad jis nenusiteikęs klausytis anekdotų. Fredis nekreipdamas dėmesio tęsia:

— Taigi, ieško jis tų raktų po gatvės žibintu. Ateina kitas žmogelis jam padėti. Jis klausia: „Ar esate tikras, kad pametėte juos čia?“ „Ne“, — atsako tas. „Tai kodėl čia ieškote?“ — „Nes po gatvės žibintu bent jau gerai matyti“.

Niekas nesijuokia. Mes nesuprantame, kaip tai susiję su mūsų paieškomis.

— Mūsų klaida turbūt ta, kad apribojome savo paieškas, — sako Fredis. — Mes ieškome ten, kur lengviausia ieškoti. Kaip tas žmogelis, ieškantis raktų po gatvės žibintu.

— Bet mes nieko neribojome, — nesutinka Merlin. — Mes šviesos greičiu nukeliavome milijardus kilometrų.

— Ribojome! — užsispiria rabinas iš Elzaso. — Mes kaip tie mikrobai stiklinėje. Manome, kad nukeliavome didžiulius atstumus, o iš tiesų tebesame toje pačioje stiklinėje. O juk galėtume iš jos išlįsti. Keliaukime ieškoti kitur...

Aš nesuprantu, ką jis nori pasakyti. A priori, kad ir kaip toli keliautume, stiklo sienos vis tiek neprieisime.

— Tai kas ta mūsų stiklinė? — klausiu.

— Mūsų Galaktika.

— Mes aplankėme tik 0,1 procento Paukščių Tako planetų, kur galėtų būti gyvybė. Kodėl turėtume ieškoti kitur? — klausia Merlin.

Raulis Razorbakas suraukia savo storus antakius. Atrodo, jis suprato, ką Fredis norėjo pasakyti.

— Tikrai! Mūsų Galaktikoje Rojus yra centre. Gal kitose galaktikose yra kitų rojų, esančių taip pat jų centre.

Mėgstu tokią proto mankštą, nes vaizduotė tada tampa lakesnė.

— Fredis teisus, — kartoja Raulis. — Reikia ištrūkti iš mūsų Galaktikos. Gal kiekviena galaktika turi tik po vieną planetą, kurioje yra, pro tingų būtybių... Tuomet gamta būtų sukūrusi po du šimtus milijardų planetų kiekvienai planetai, kurioje yra gyvų ir mąstančių būtybių? Koks... švaistūniškumas!

Ši teorija paaiškintų, kodėl iki šiol nieko neradome.

— Bėda ta, — sako Fredis, — kad jei atstumas tarp dviejų žvaigždžių yra didelis, tai atstumas tarp dviejų galaktikų dar didesnis — milijonai šviesmečių.

— Ar mes galime taip toli nukeliauti? — klausia Merlin Monro.

Raulis iškart atsako:

— Žinoma. Galime keliauti daug greičiau.

Suprantu, kad leidęsis į tokią ilgą kelionę pakliūsiu į bėdą. Keliauti į kitą galaktiką — vadinasi, palikti savo klientus pernelyg ilgai.

— Be manęs. Aš įsipareigojau Edmondui Velsui. Manau, darote didelę kvailystę, — sakau.

— Bus ne pirmas kartas, — mesteli Raulis. — Kita vertus, tai yra mūsų „laisva angelo valia“. 146. ŽAKAS. 22 SU PUSE METŲ

Renė Šarbonjė prašo, kad sutrumpinčiau romaną. Tūkstantį penkis šimtus puslapių sutrumpinu iki trijų šimtų penkiasdešimties, iš aštuonių kovų lieka viena, iš dvidešimties pagrindinių veikėjų — trys, o iš šimto aštuoniasdešimties scenų — dvylika.

Mintis palikti tik esmę man atrodo sveikintina. Perrašau, vėl tobulinu kiekvieną eilutę. Paskui radikaliai išbraukiu visą pradžią ir visą pabaigą. Dabar pasakojimas daug greičiau prasideda ir baigiasi. Kaip oro balionas, iš kurio išimu dalį balasto, kad jis greičiau kiltų aukštyn.

Kuo labiau tobulėja mano knyga, tuo nervingesnė darosi Gvandolina. Ji burba: „Taip, tau sekasi. Man taip tai tikrai neatsitiktų.“ Aš atsakau: „Mums abiem geriau, kad nors vienam iš mūsų sekasi. Tada tas vienas gali padėti antrajam.“

Tikrai ne tie žodžiai. Gvandolinai labiau patiktų, jei mes susikeistume vaidmenimis. Jei išleistų jos, o ne mano knygą, ir jei ji galėtų parodyti, kad taip pat gali padėti kitiems. Mano sėkmė tik dar labiau išryškino jos nesėkmę.

Kuo labiau artėja metas, kai turi pasirodyti mano knyga, tuo ji agresyvesnė, ir aš beveik turiu atsiprašinėti, kad mano knygą išleis. Galiausiai Gvandolina pareiškia tiesiai šviesiai: „Jei tu mane tikrai myli, turi rasti savyje jėgų ir atsisakyti šios knygos.“

Nesitikėjau, kad ji taip tiesmukai pareikš savo norą. Pažadu ją nusivežti kur nors atostogų, jei Žiurkės uždirbs pinigų. Ji pareiškia, kad nekenčia atostogų ir kad mano romanas toks prastas, jog niekas juo nesusidomės.

Netrukus Gvandolina mane palieka ir išeina pas Žaną Benua Diupiuji, psichiatrą, kurio specializacija — spazmofilija.

— Palieku tave ir išeinu pas Žaną Benua, nes jam bent jau užteko drąsos pasakyti tuos žodžius, kurių vienintelių tu nesugebėjai ištarti per visą mūsų buvimą kartu: „Aš tave myliu.“

Jaučiuosi apleistas, Mona Liza taip pat. Jau buvom beveik įpratę prie šios drovios viešnios.

Ir vėl leidžiu laiką skaitydamas tualete.

Gvandolina netrukus man paskambina — pasidalija savo laime:

„Radau vyrą, kurio man reikėjo. Žanas Benua tobulas.“ Vėliau reikalai eina blogyn: „Jis pasiuto, kai sužinojo, kad tau skambinau.“

Bet vis tiek nuolat skambina. Jai šiek tiek atsivėrė akys. Ji mano, kad josios psichiatras kenčia nuo nevisavertiškumo komplekso dėl savo mažo ūgio. Jis pyksta ant visų aukštesnių už save žmonių. Kadangi yra spazmofilijos specialistas, dažniausiai turi reikalų su depresuotomis ir lengvai pasiduodančiomis įtakai pacientėmis. Jis smaginasi lįsdamas į jų gyvenimus ir stebėdamas, kiek gali jomis manipuliuoti. Kai keletas pacienčių pabandė nusižudyti, jų šeimos pareikalavo, kad iš jo būtų atimta licencija. Bet sveikatos apsaugos ministras — jo draugas, ir niekas nieko negalėjo jam padaryti.