Бернар Вербер - Angelų imperija

— Kuriuos mano filmus matei?

Išvardiju kokią dešimtį.

— Nematei Horizonto ašarų, Nereikia per daug ir Štai taip ir ne kitaip ? Tai mano geriausi filmai. Net kritikai sutaria dėl šitų trijų.

— A...

— Manau, dar galima jų rasti DVD. O iš tų, kuriuos matei, kuris tau labiausiai patinka?

— Nuoga tavo glėbyje, — sakau aš ir nudelbiu akis.

Aš irgi moku vaidinti.

Jis pasinaudoja proga ir mane nurengia. Kadangi buvau numačiusi, kad taip gali įvykti, apsivilkau šilkinius nėriniuotus apatinius Nuniokojimas. Tai mano specialus numeris. Apatiniai padaro įspūdį. Netrukus jis jau per audinį minko mano krūtinę, bučiuoja kaklą, ilgai glosto mano šlaunis. Sustabdau anksčiau, nei jis prieina iki mano šleivokų kelių. Tada glostau aš. Ant jo kūno keletas tatuiruočių — afišos tų trijų filmų, kuriuos minėjo. Subtilus būdas pasidaryti reklamą.

Paskui mūsų kūnai susijungia. Jis nesirūpina, kad patirčiau orgazmą. Per daug užsiėmęs savo malonumu, kad domintų dar ir manasis.

Netrukus įsitikinu, jog Ričardas tikriausiai nėra tas tobulas vyras, kurį minėjo mediume Liudivina. Bet suprantu, kad susitikinėjimas su juo padeda mano karjerai show-business pasaulyje. Taigi, nutariu tapti ponia Kaningam. Papildomas pranašumas — visos mano varžovės pažaliuos iš pykčio. Vien dėl to verta.

Žinojau, kad mano vedybos nesumažins gerbėjų dėmesio, bet atsitiko dar geriau — mano populiarumas auga tiesiog akyse. Praėjus trims dienoms po vestuvių mane kviečia į 20 valandos žinių laidą, vedamą legendinio Kriso Peterso. Kokia šlovė! Krisas Petersas yra jaunesnių nei penkiasdešimties metų namų šeimininkių stabas ir žymiausias žurnalistas nuo pat savo amerikietiško kanalo, be pertraukos rodančio žinias ir transliuojamo visoje planetoje, atidarymo dienos. Tai jis pasako žmonėms, kaip jie turi vertinti visus žemynų įvykius. Tai jam žiauriausi tironai atiduoda pamišusius iš dėkingumo įkaitus, kurie daugybę mėnesių praleido rūsiuose pririšti prie radiatorių, juk net ir tironai žiūri Kriso Peterso laidas.

Atvykstu į studiją šiek tiek pavėlavusi, kaip dera naujajam žvaigždės statusui, žurnalistas jau laukia manęs pasipuošęs garsiąja savo šypsena. Sako, kad jam didelė garbė priimti tokią žvaigždę kaip aš. Dar sako sekęs mano karjerą nuo pat pirmos dienos ir žinojęs, kad daug pasieksiu.

Įsitaisiusi fotelyje šalia jo komentuoju įvykius: karas Čečėnijoje (pareiškiu, kad esu griežtai prieš bet kokį karą), lytiniu keliu plintančios ligos (aš — už seksualumą, bet ne gyvybės kaina), tarša (ir kaip tie pramonininkai gali teršti!), žemės drebėjimas (baisu, kad miršta tiek žmonių, nes namai pastatyti nepakankamai tvirtai, tuos statytojus reikėtų įkišti į kalėjimą), meilė (nėra nieko gražiau už meilę), Ričardas (jis — geriausias iš visų, mes labai laimingi ir norėtume turėti daug vaikučių).

Po laidos Krisas Petersas paprašo manęs adreso, kur galėtų atsiųsti kasetę su laidos įrašu. Tą patį vakarą, kai pavargusi ketinu gultis į lovą, išgirstu beldžiant į duris. Kadangi vis dar gyvenu viena (vedybos su Ričardu labiau reklaminės nei tikros), pažiūriu pro akutę. Krisas Petersas. Atidarau.

Jis nesišypso. Stumteli mane, nuplėšia drabužius ir tempia į miegamąjį, kur šiurkščiai sviedžia ant lovos. Sukaustyta klaikios baimės matau, kaip iš savo švarko jis išsiveria ilgą juodą diržą.

Jis užlaužia mano ranką, tvirtai keliu prispaudžia nugarą. Paskui apvynioja kaklą diržu ir užveržia. Aš dūstu. Laisva ranka stengiuosi už ko nors jį nutverti. Bet jis spaudžia mane keliu ir aš negaliu jo pasiekti. Staiga pajuntu savo pirštų galais kažką supainioto ir ilgo. Staigiai patraukiu.

Ir... Mano rankose lieka jo plaukai. Jie dirbtiniai! Nupeštas Krisas Petersas sutrinka. Kiek padvejojęs sprunka. Trinkteli durys.

Negalėdama patikėti žiūriu į jo peruką.

Po valandos jau Skuodžiu į policiją teikti skundo, mane lydi skubiai iškviestas Ričardas. Vis dar panikuoju, aiškinu painiai, bet pakankamai, kad inspektorius nusivestų mus į atskirą garso nepraleidžiantį kabinetą. Čia jis mums paaiškina, kad Krisas Petersas tikrai garsus savo „pokštais“ ir kad yra nuskriaudęs ne vieną merginą. Jis netgi sutinka, kad Krisas gali būti smaugikas maniakas. Bet... Bėda ta, kad jo populiarumas rekordinis. Jis — publikos numylėtinis. Jis patinka ir vyrams, ir moterims, ir vargšams, ir turtuoliams visame pasaulyje. Jis yra... Kaip čia pasakius?.. „Amerikos vitrina.“ Todėl jį gina jo kanalas, Amerikos vyriausybė ir visa tai, ko nacija tikisi iš savo valdžios. Jam neįmanoma nieko padaryti.

Papurtau peruką, kaip įrodymą ir kaip trofėjų. Inspektorius neabejoja, kad jis priklauso Krisui Petersui, bet vis tiek aiškina esąs bejėgis.

— Jei jus būtų užpuolęs JAV prezidentas, galėtume jums padėti. Prezidentas nėra aukščiau už įstatymą. Bet Krisas Petersas yra neliečiamas.

— Mes gi ne bet kas. Ji — Venera Šeridan, o aš — jos vyras, tikriausiai atpažįstate mane!

— Taip, jūs Ričardas Kaningamas. Na ir kas! Jūs pasirodote filme kartą per pusę metų, o jis kiekvieną vakarą ir į jį žiūri du milijardai žmonių visame pasaulyje! Tai tarptautinis paminklas!

Aš jau nieko nebesuprantu. Griūva visos mano vertybės. Mūsų laikais dar yra žmonių, kuriems įstatymai negalioja. Policininkas kantriai aiškina:

— Anksčiau valdžia priklausė tiems, kurie turėjo daugiausia raumenų, kurie sugebėjo geriausiai švaistytis kuoka ar kardu. Jie nepaisydavo įstatymų. Paskui valdžia atiteko tiems, kuriems „pasisekė gimti“, — kilmingiesiems. Jie galėjo spręsti: gyventi ar mirti jų vergams ir baudžiauninkams. Dar vėliau valdžia perėjo turtingiesiems ir politikams. Teisingumas buvo bejėgis, kad ir ką jie darytų. O šiandien valdžia yra televizijos laidų vedėjų rankose. Jie gali žudyti, vogti, sukčiauti ir niekas nieko neišdrįs jiems pasakyti. Nes publika juos myli. Krisas Petersas yra dažniausiai per televizorių matomas žmogus. Niekas nedrįs stoti prieš jį. Bent jau aš tikrai ne. Mano žmona pernelyg juo žavisi.

— Jei policija negali mums padėti, mes kreipsimės į žurnalistus ir sukelsime skandalą. Juk negalima palikti tokio pavojingo bepročio laisvėje! — pratrūksta Ričardas.

— Darykite, ką norite, — ramiai sako inspektorius. — Bet patikėkite, jei ieškosite teisybės, geruoju nesibaigs, nes jis nusisamdys geresnį advokatą nei jūs. O mūsų laikais reikia ne būti nekaltam, bet turėti gerą advokatą.

Policininkas filosofas žiūri į mus su gailesčiu.

— Kad galėtumėte pulti tokį bastioną, jums reikia būti daug daug garsesniems, — sako jis nuoširdžiai. — Be to... Kam jums rizikuoti savo karjera dėl tokio mažmožio? Žinote, ką jūsų vietoje padaryčiau aš? Nusiųsčiau Krisui Petersui žinutę, kad neįsižeidžiau. Gal tada jis dar kartą pakviestų jus į savo laidą...

Mes pabandome pasikalbėti su keliais žinomais žurnalistais, drąsiai ir talentingai atliekančiais žurnalistinius tyrimus. Nė vienas nesutinka mums padėti. Visi tik ir svajoja dirbti su Krisu Petersu televizijoje. Vieni kalba apie „profesinį solidarumą“, kiti pabrėžia situacijos „juokingumą“. Skųstis išprievartavimu, kurio nebuvo...

— O jei jis darys tą patį kitoms! Jis gi ligonis! Jo vieta kalėjime.

— Taip, visi tai žino, bet dabar ne metas apie tai kalbėti.

Aš priblokšta. Suprantu, kad niekada nebūsiu saugi. Nei mano grožis, nei turtai, nei Ričardas ar mano gerbėjų ordos negali manęs apsaugoti nuo tokių plėšrūnų kaip Krisas Petersas.