Бернар Вербер - Angelų imperija

— Su šiomis nuotraukomis ne tik pasieksiu skyrybas, bet ir susišluosiu visus tavo pinigėlius, o tu prarasi didžiojo gundytojo reputaciją.

Taigi, Ričardas įtikino prodiuserius kitame filme, Lapės, skirti man rusės karės, kovojančios Čečėnijoje, vaidmenį. Pats vaidina komandosų, pavadintų „lapėmis“, vyresnįjį seržantą, o aš esu viena iš apsukrių jo pavaldinių, liepsnosvaidžio karalienė. Du tipiškų herojų vaidmenys.

Laimė, scenaristas mano lūpoms patikėjo daugybę nuostabių žodžių. Pagaliau galiu demonstruoti tobulą humorą, apie tokį visada svajojau, bet joks chirurgas neįsodins jo į jūsų smegenis.

Filmą Lapės planuojama filmuoti Rusijoje, kad atrodytų realistiškiau ir mažiau reikėtų mokėti statistams.

Dabar nerimauju. Noriu tapti garsia žvaigžde, juodąja Liza Teilor. 155. ENCIKLOPEDIJA

TIURINGAS. Keistas Alano Matisono Tiuringo, gimusio 1912 m. Londone, likimas. Atsiskyrėliui, vidutiniškai besimokančiam vaikui galvą kvaršino matematika, pavadino ją beveik metafiziniu mokslu. Sulaukęs dvidešimties, jis sukuria kompiuterių koncepcijos apmatus; dažniausiai apie juos kalba kaip apie žmones, o kiekvieną skaičiuotuvą lygina su kokiu nors organu.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis išranda automatinę skaičiuoklę, kuri padėjo Sąjungininkams iššifruoti nacių mašina Enigma užkoduotus pranešimus.

Išradimas padėjo nustatyti, kur numatyti bombardavimai, taigi buvo išsaugota tūkstančiai gyvybių.

Kai Jungtinėse Amerikos Valstijose Džonas fon Noimanas parengia fizinio kompiuterio koncepciją, Tiuringas išplėtoja „dirbtinio intelekto“ sąvoką. 1950 m. jis parašo esė Ar mašinos gali mąstyti? Puoselėja dideles ambicijas — mašinai suteikti žmogaus protą. Jis mano, kad, stebėdamas gyvybę, ras būdą, kaip sukurti tobulą mąstančią mašiną.

Tiuringas sukuria tam laikotarpiui bei informatikai naują sąvoką: „mąstymo skirtumai pagal lytį“. Sukuria testų, kurių tikslas — atskirti moteriškąjį mąstymą nuo vyriškojo. Tiuringas teigia, kad moters mąstymui trūksta strategijos. «!

Neapykanta moterims nepadeda jam susirasti bendraminčių ir tai iš dalies paaiškina, kodėl Tiuringas buvo pamirštas. Fantazuodamas apie žmonijos ateitį, jis kalba apie partenogenezę, gemalo vystymąsi iš neapvaisintos moteriškosios lytinės ląstelės. 1951 m. teismas jį nuteisia už homoseksualizmą. Tenka pasirinkti kalėjimą arba cheminę kastraciją. Jis pasirenka antrąjį variantą ir jam pradedamas gydymas moteriškais hormonais.

Šio gydymo padariniai — impotencija bei krūtinės padidėjimas.

1954 m. birželio 7 d. Tiuringas suvalgo cianide išmirkytą obuolį ir pasitraukia iš šio pasaulio. Tokia mintis kilo pažiūrėjus animacinį filmuką Snieguolė. Jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kad visuomenė jį privertė tapti moterimi, todėl ir pasirinko mirti taip, kaip tai būtų dariusi pati tikriausia moteris.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 156. KAIMYNINĖS GALAKTIKOS LINK

Kadangi mūsų, angelų, darbas yra kovoti su nežinojimu, nėra jokios priežasties, kuri neleistų keliauti patyrinėti kitos galaktikos. Ši mintis mane iškart sužavėjo. Žinojau, kad mano trys bendrakelioniai tuoj leisis į kelią, tad paskutinę akimirką prisidėjau prie jų.

Tiek to, jei į mane nekaip pažiūrės Edmondas Velsas. Tiek to, jei man nepasiseks su klientais, kurie tarsi turėtų būti mano atspindžiai. Aš prisiimu kaltę. Aš juk irgi esu pažeidėjas ir sumokėsiu tiek, kiek reikės, kad tik nelikčiau nežinomybėje.

Sustojame rombu. Visi keturi: Raulis, Fredis, Merlin Monro ir aš. Nėra prasmės dabar leistis į kalbas, šįkart žinome, kad leidžiamės į didžiulį nuotykį. Kita galaktika! Pirmą kartą žmonių sielos iškeliaus iš gimtosios Galaktikos!

Kristupui Kolumbui, Magelanui ir Markui Polui teks nusileisti. Jų žygiai tėra menki pasivaikščiojimai, palyginti su mūsų odisėja. Trypčioju iš nekantrumo. Žinau, kad mano klientai negalės su manimi susisiekti, kol keliausiu, bet tiek to.

— Vaikai turi patys savimi pasirūpinti, tėvai iškeliauja atostogauti, — pareiškia Raulis. — Nagi... Pirmyn!

Paliekame Rojų ir skrodžiame kosmosą. Aplenkiame tūkstančius žvaigždžių, kol pasiekiame mūsų Galaktikos pakraštį. Čia Fredis pasiūlo atsigręžti ir ja pasigrožėti, tarsi būtume pirmieji astronautai, pamatę Žemę. Iš tam tikro atstumo.

Fantastiška.

Paukščių Taką sudaro penkių vijų spiralė, besisukanti aplink save. Centre kupolas apgaubia branduolį, perdurtą Rojaus bambos. Aplink jį — diskas bei jo dulkių palyda. Persėjas, išorinė vija, be paliovos sukasi. Arčiausiai vidurio esantis Gulbės žvaigždynas švelniai liečia branduolį. 100 000 šviesmečių skersmuo, 5000 šviesmečių storis — tikrai „daug“.

Fredis parodo mažytę žvaigždutę šalia didžiausios vijos — tai Žemės gyventojų Saulė. Dingteli, kad po šia miniatiūrine šviesele mano klientai šiuo metu kovoja su gyvenimo sunkumais, ir viskas tada atrodo labai sąlygiška...

Pasukame artimiausios galaktikos, Andromedos ūko, link. Vėl sustojame rombu ir labai greitai pasiekiame šviesos greitį. Fotonai aplink mus sustingsta. Paskui pradedame skrieti dar greičiau. Iki pasimatymo, fotonai. Tikriausiai skriejame dešimt kartų už šviesą didesniu greičiu.

Kelionė ne itin smagi. Tuštuma, tuštuma, visąlaik tik tuštuma. Visi didieji atradėjai tikriausiai patyrė šį jausmą atviroje jūroje: vanduo, vanduo ir dar kartą vanduo, o horizonte ilgą laiką nieko nematyti. Tuštuma, tuštuma, metų metai tuštumos Žemės masteliu. Keliaujame milijonų milijonus kilometrų. Ar sugebėsime rasti kelią atgal? Kai imiesi kokios kvailystės, reikia eiti iki galo. O mano klientai... tegu tvarkosi patys! 157. IGORIS. 23 METAI

Pradėjau gana malonią „profesionalaus ligonio“ karjerą. Mudu su daktare Tatjana Mendelejevą leidomės į kelionę po ligonines Rusijoje ir už jos ribų. Visiems įdomus mano bambos vėžys. „Ar jums skauda?“ — klausia manęs. Iš pradžių atsakydavau „ne“, bet pajutau, kad šis skausmo nebuvimas liūdina mano pašnekovus. Kam gali būti įdomus tas, kuris nesikankina? Aš pasitaisiau: „Taip, man trukdo miegoti“, vėliau: „Taip, kadangi vėžys mano kūno centre, skausmas plinta visur“, ir galiausiai: „Tai nepakenčiama.“

Įdomus reiškinys: nuo tada, kai atsakinėju „taip“, išties pradėjau jausti skausmą. Net mano paties kūnas padeda geriau atlikti savo vaidmenį. Vis dėlto žmogui, kuris kovoje buvo sužeistas tiek kartų, kiek aš, šis auglys, net ir bamboje, tėra juokingas diegliukas.

Tatjana sako, kad norėtų mane perauklėti. Ji bando mane išmokyti pamėgti storas knygas. Neseniai man jų padovanojo, ir labai įdomių. Viena jų — Vakarų rašytojo romanas Žiurkės, aišku, vertimas. Tai istorija apie vieną žiurkę, gyvenančią žiurkių kolonijoje. Ji nebenori gyventi dominuojančiųjų-paklūstančiųjų santykiais pagrįstoje bendruomenėje ir siekia sukurti gyvenimo būdą, pagrįstą bendradarbiavimu-savitarpiškumu-atleidimu. Pagrindinė veikėja žiurkė pradeda tyrimą, norėdama išsiaiškinti, kas nužudė žiurkių karalių, ir pamato, kad visos dominuojančios žiurkės susivienijo ir rengiasi suryti jo smegenis, manydamos, kad tokiu būdu įgaus jo asmeninių savybių. Kai kuriuose epizoduose aprašyti žiurkių karai, jie man primena kovas su čečėnais.

Tatjana Mendelejevą įsiveržia į mano kambarį. Ji pareiškia, kad negalima gyventi vienam, kad gyvenime reikia trupučio meilės. Suima mane už smakro ir giliai įsisiurbia į lūpas, aš net nespėju suvokti, kas vyksta. Jos lūpos vyšnių skonio, o oda tarsi šilkinė. Dar niekada nepatyriau tiek švelnumo.