Бернар Вербер - Angelų imperija

— Venera, yra... vienas žmogus, kuris gali tau viską paaiškinti ir pagydyti. Jį... kamavo tokia pat bėda kaip ir tave... ir jis ją išsprendė. Jo pavardė... Luisas.

Venera susiraukia.

— Yra tūkstančiai Luisų.

— Šis Luisas yra... gydytojas akušeris.

— Gydytojų akušerių, pavarde Luisas, be abejo, irgi yra gausybė, — susierzina Venera. — Koks jo vardas?

— Palaukite, R... R... Ramonas Luisas.

Na, ir nepasisekė. Pataikėme pas prastai girdintį mediumą.

— Ne Ramonas, ne Ramonas, Raimondas!

— Ne Ramonas, ne Ramonas... Edmondas, — taisosi Papadopulas.

Negali būti! Jis visiškas žioplys!

— Raimondas. Tai nedažnas vardas, bet toks jo vardas.

Papadopulas užsimerkia ir susikaupia:

— R... R... Raimondas. Tai nedažnas vardas, bet toks jo vardas.

— Na ir? — taria Venera, vis labiau nekantraudama.

Reikia paskubėti, nes nesulaukusi mano pagalbos ji atsistos ir trenks durimis prieš nosį tam idiotui. Šnabždu į prastai girdinčią ausį:

— Raimondo Luiso padėtis tokia pat kaip tavo. Gimimo metu jis prarado savo dvynį. Dėl šios netekties jam kilo migrena. Būdami kartu, jūs abu galėsite patenkinti abipusį dvynio trūkumą, o jūsų dvynių sielos susitiks ir bus išlaisvintos.

Mediumas daugmaž perteikia informacijos esmę. Venera sustingsta. Kad sukrėstum žmones, pakanka tik tiesos.

Papadopulas labiausiai jaudinasi dėl mano tarpininkavimo. Vargšelis, jau seniai negavo tokios aiškios žinios iš anapus. Jis sukrėstas ir šiek tiek supanikavęs. Ak, kaip jam trūksta profesionalumo!..

Rodos, angelai mirtinguosius vadina „klientais“. Na, o mes, vaiduokliai, juos pravardžiuojame kitaip: „mėsa“. Man patinka turėti reikalų su mėsa. 174. ENCIKLOPEDIJA

SEPTYNERIŲ METŲ CIKLAS (PIRMASIS 4x7 KVADRATAS). Žmogaus gyvenimas vystosi septynerių metų ciklais. Kiekvienas ciklas baigiasi krize, po kurios žmogus pakyla į kitą etapą.

Nuo 0 iki 7 metų. Stiprus ryšys su motina. Horizontalusis pasaulio suvokimas. Pojūčių lavinimas. Motinos kvapas, motinos pienas, motinos balsas, motinos šiluma, motinos bučiniai yra pirmieji potyriai. Šis laikotarpis dažniausiai baigiasi plyšus apsauginiam motinos meilės kokonui daugiau ar mažiau baikščių pasaulio pažinimu.

Nuo 7 iki 14 metų. Stiprus ryšys su tėvu. Vertikalusis pasaulio suvokimas. Asmenybės ugdymas. Tėvas tampa naujuoju privilegijuotu partneriu, padedančiu atrasti pasaulį už šeimos kokono ribų. Tėvas išplečia apsauginį šeimos kokoną. Tėvas tampa autoritetu. Motina yra mylima, o tėvu žavimasi.

Nuo 14 iki 21 metų. Maištas prieš visuomenę. Materijos suvokimas. Intelekto ugdymas. Tai paauglystės krizė. Norima pakeisti pasaulį ir sugriauti tai, kas jau yra. Jaunuolis kovoja su šeimos kokonu, vėliau ir su visuomene. Paaugliui patinka viskas, kas yra „maištinga“: tranki muzika, romantiškas elgesys, savarankiškumo troškimas, pabėgimas iš namų, ryšiai su marginalų grupuotėmis, anarchistinės vertybės, senųjų vertybių niekinimas. Šis laikotarpis baigiasi išėjimu iš šeimos kokono.

Nuo 21 iki 28 metų. Priklausymas visuomenei. Stabilizavimasis po maišto. Kadangi nepavyksta sugriauti pasaulio, tenka integruotis, iš pradžių trokštama pasiekti daugiau, negu pasiekė prieš tai buvusi karta. Ieškoma specialybės, įdomesnės nei tėvų. Bandoma susikurti santykius, laimingesnius nei tėvų. Išsirenkamas partneris (-ė) ir kuriama šeima. Sukuriamas savo kokonas. Laikotarpis dažniausiai baigiasi santuoka.

Nuo tada žmogus įvykdo savo misiją ir nutraukia ryšį su apsauginiu kokonu.

PIRMOJO 4x7 METŲ KVADRATO PABAIGA.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija , IV tomas 175. ŽAKAS. 26 METAI

Šiandien mano gimtadienis. Užsidarau tualete ir mąstau apie savo gyvenimą. Man dvidešimt šešeri ir man niekas nepavyko. Man nepavyko sukurti šeimos židinio. Neturiu žmonos, neturiu vaikų, gyvenu vienas kaip nepriklausoma žiurkė, toks vienišas. Na taip, dirbu mėgstamą darbą, bet vis tiek negalėčiau teigti, kad rašydamas daug pasiekiau.

Mona Liza II padvėsė dėl cholesterolio pertekliaus. Palaidojau ją šalia Monos Lizos I.

Mona Liza III dar riebesnė nei prieš ją buvusioji. Ant savo letenėlių ji turi celiulitą (veterinaras to niekada nebuvo matęs). Ji mėgsta prie manęs prisiglausti. Mes kartu žiūrime televizorių. Į literatūrinę laidą, kurios tema „Naujoji literatūra“, pakviesta įžymybė — šįkart Merinjakas.

Jis teigia, kad kartais jį ištinka egzistencijos krizė ir jam kyla klausimų. Manau, jis giriasi. Merinjakui nekyla klausimų, jis jau turi atsakymus. Mona Liza III man kažką šnabžda į ausį. Tai panašu į „miau“, bet aš žinau, kad ji praneša, jog yra alkana.

— Nagi, Mona Liza III, jau surijai tris skardines troškintų kepenėlių ir ypatingojo širdžių pašteto!

— Miau, — begėdiškai atsako katė.

— Jo nebėra, be to, lyja.

— Miau, — primygtinai reikalauja gyvūnas.

Savaime aišku, ne ji eis į šaltį ir lietų ieškoti dar neuždarytos parduotuvės. Man atrodo, kad su katėmis aš apgaudinėju save. Iš tiesų man trūksta žmonių draugijos. Imu suprasti, kad problema — mano viduje. Aš pats išsirenku sudėtingas merginas, kurios atveda į tą patį akligatvį. Bet kaip man pasikeisti?

Mona Liza III atkakliai kniaukia, tad išjungiu televizorių, užsimetu ant pižamos lietpaltį ir iškeliauju ieškoti skardinės kačių ėdalo. Kaimynai su manimi sveikinasi. Jie neskaitė nė vienos mano knygos, tačiau girdėjo, kad esu mokslinės fantastikos autorius, todėl tapau žinoma kvartalo figūra.

Prekybos centras jau uždarytas, o bakalėjos parduotuvėje nebėra troškintų kepenėlių ir širdžių pašteto, jis turi tik tuno su lašiša ir kario padažu. Bet aš pažįstu savo Moną Lizą III, be troškintų kepenėlių ir širdžių pašteto, ji mėgsta tik ikrais įdarytą karšį. Jo yra, bet brangu.

Nedrįstu grįžti tuščiomis rankomis. Skardinė su ikrais įdarytu karšiu iš manęs tyčiojasi. Na, gerai, vis dėlto šiandien mano gimtadienis. Kadangi būsiu vienas, su kate, galime atšvęsti kartu.

Sau pasiimu greitai paruošiamų makaronų. O ką desertui? „Plaukiojančią salą“. Jau ketinu pasiimti paskutinę, kuri liko šviežių gaminių skyriuje, tačiau kažkieno ranka tiesiasi jo link tuo pat metu kaip ir mano. Nemąstydamas sugriebiu greičiau. Pasisekė. Atsisuku pasižiūrėti, kas buvo mano varžovas. Tai mergina, ji nustebusi įdėmiai į mane žiūri.

— Ar jūs kartais ne Žakas Nemrodas?

Patvirtinu.

— Rašytojas Žakas Nemrodas?

Aš žiūriu į ją. Ji žiūri į mane. Ji plačiai nusišypso ir ištiesia man ranką.

— Natalija Kim. Perskaičiau visas jūsų knygas.

Nejučiomis atsitraukiu ir nugara į kažką atsiremiu. Ant manęs virsta visas kalnas žirnelių skardinių. 176. VENERA. 26 METAI

Reikia jį rasti. Reikia jį rasti. Reikia jį rasti. Nėra jokio dr. Raimondo Luiso nei Los Andželo, nei Niujorko telefonų knygose. Skambinu informacijos telefonu, suteikiančiu informaciją apie visą šalį. Atsakymo ilgai laukti netenka. Yra dr. Raimondas Luisas, gydytojas akušeris, Denveryje, Kolorado valstijoje.

Lėktuvas, taksi ir štai aš stoviu priešais prabangų namą prabangioje gatvėje. Puolu prie durų skambučio. Kad tik jis būtų namie. Kad tik jis būtų namie.

Išgirstu žingsnius. Duris atveria neaukštas, praplikęs žmogutis storais akiniais. Jis greičiausiai matė mane kine, nes išmuštas iš vėžių stebi mane.

— Norėčiau su jumis pasikalbėti. Ar galėčiau užeiti?

Jis atrodo mažų mažiausiai nustebęs.