Бернар Вербер - Angelų imperija

49-56 metai: dvasinė revoliucija. Jei žmogui pavyko susikurti kokoną ir save realizuoti šeimoje bei darbe, natūraliai norėsis semtis išminties. Tada prasideda paskutinis nuotykis — dvasinė revoliucija.

Dvasinių ieškojimų, jeigu jie vyksta sąžiningai, neapsiribojant kitų žmonių mintimis, troškulys niekuomet nebus numalšintas. Jis bus juntamas visą likusį gyvenimą.

ANTROJO 7x4 METŲ KVADRATO PABAIGA.

Pastaba Nr. 1: gyvenimas klostosi spiralės principu. Kas 7 metus pakylame į aukštesnį lygmenį perkopę tokius pat laiptelius: santykis su motina, santykis su tėvu, santykis su maištu prieš visuomenę, santykis su savo šeimos kūrimu.

Pastaba Nr. 2: pasitaiko, jog kai kurie žmonės tyčia stengiasi, kad jiems nesisektų darbe ar šeimoje, nes pageidauja iš naujo pradėti ciklus. Taip jie pavėlina arba išvengia akimirkos — perėjimo į dvasingumo stadiją, nes labai bijo susidurti akis į akį su savimi.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 178. PROBLEMĖLĖ

Grįžtant Merlin Monro atsistojo rombo priekyje. Ji mums duoda ženklą. Tolumoje pasirodžiusios formos jai atrodo įtartinos.

Po galais, tai juk klaidžiojančios sielos!

Šviesių taškelių vis daugėja. Visa armija klaidžiojančių sielų! Čia jų susirinko dešimtys.

— Vaje, vaje, — taria Fredis. — Ši sutikimo komisija nežada nieko gera.

— Apsisukam? — pakiša mintį Merlin Monro.

Priešų armijos priekyje galime atpažinti daug istorinių figūrų. Simonas de Monforas — katarų siaubas, jam iš kairės Torkvemada — žiaurusis inkvizitorius, taip pat Alas Kaponė bei jo skrybėlėti gangsteriai. Kokie žmonės!

Rabinas Mėjeris bando su jais tartis, klausia, ko jie iš mūsų nori. Tuo metu iš šio niūraus būrio išnyra vienas veikėjas, kurį pernelyg gerai pažįstu: Igoris. „Mano“ Igoris. Ką jis čia veikia? Koks siaubas, kol buvau išvykęs, jis mirė!

— Igori, kaip tu gali?..

Jis pažvelgia į mane su negailestinga panieka.

— Tai tu, žymusis Mikaelis Pensonas. Tu buvai mano angelas sargas ir nesugebėjai manęs išgelbėti. Štai kuo pavirtau dėl tavo kaltės!

Užsiplieskiu:

— Aš kovojau, kad išgyventum! Išpildžiau tavo norus. Padėjau tau išvengti gausybės spąstų.

— Tau nepavyko. Įrodymas — aš juk čia.

— Tu nebekreipei dėmesio į mano siunčiamus ženklus!

— Reikėjo juos aiškiau rodyti, — atkerta jis. — Dabar matau — niekšiškai mane apleidai, kad patenkintum beprotiškas ieškotojo ambicijas. Kur tu buvai, kai aš kentėjau? Kur tu buvai, kai tavęs šaukiausi? Kitoje planetoje, taip, žinoma, kaip tikras pasipūtėlis! Pykstu ant tavęs, kad tu žinotum, kaip ant tavęs pykstu!

Aš susiraukiu. Edmondas Velsas buvo mane įspėjęs, kad vieną dieną teks atsiskaityti savo klientams.

— Aš pripažįstu savo klaidas, bet ir tu išmok atleisti.

— Atleisti? Na, ir pokštas! Aš juk ne angelas.

Aš juk rūpinausi Igoriu. Gailėjau, kai motina norėjo jį nužudyti, kai jis buvo vaikų namuose, nepilnamečių pataisos kolonijoje, psichiatrijos ligoninėje, kariuomenėje. Ir štai dabar jis tapo mano tiesioginiu priešu.

Igoris praneša, kad klaidžiojančioms sieloms įgriso nuolat blaškytis Žemėje. Joms bus smagu pagaliau pakeisti kraštovaizdį nukeliavus į kitą planetą.

— Jūs esate klaidžiojančios sielos čia, jomis liksite ir kitur, — taria Merlin Monro.

— Tai reikia patikrinti. Esu įsitikinęs, kad ten žolė žalesnė.

— Ko jūs siekiate? — klausia Raulis.

— Jus nugalėti ir paversti puolusiais angelais. Jau keli tokie yra tarp mūsų. Kai tapsite mūsiškiais, mielai mums aprodysite savo paslaptingąją planetą.

— Bet aš maniau, kad puolę angelai yra tie, kurie mylėjosi su Žemės gyventojomis.

— Tai tik vienas iš būdų pereiti į tamsiąją pusę, bet yra ir kitų...

Puolę angelai atsiskiria nuo klaidžiojančių sielų, kad pakiltų virš jų ir jiems vadovautų iš aukščiau.

— Bus nelengva, — sumurma Fredis.

— Gal vis dėlto apsisukam? — vėl pasiūlo sunerimusi Merlin Monro.

— Nebeturime pasirinkimo, — taria Fredis Mėjeris. — Jei bėgsime, jie mus vysis ir užpuls iš pasalų. Be to, mūsų traukimasis jiems tik suteiktų daugiau energijos. Taigi, teks kovoti.

Jie artėja. Klaidžiojančios sielos sudaro mišrią kariuomenę: savo gretose jie turi šarvuotų riterių, samurajų, nuodytojų iš Liudviko XIV rūmų, serijinių žudikų ir nevykėlių, kurie neturi ko prarasti. Šie žmonės jau seniai nieko nebebijo. Jie pridarė tiek piktadarybių savo buvusiuose gyvenimuose, kad prireiktų tūkstančių reinkarnacijų išlipti iš duobės. Be to, čia yra ir puolusių angelų, kurie dar labiau juos kiršina.

Jie jau visai arti mūsų. Simonas de Monforas ragina tvarkingai išsirikiuoti. Nesuvokiu, nejaugi jie mus laiko tokiais pavojingais, kad taip gausiai susirinko. Mums teks kovoti vienam prieš šimtą.

— Tai bus Armagedono mūšis, — praneša Torkvemada.

— Puolam! — sušunka Igoris. 179. VENERA. 26 METAI

Raimondas Luisas. Vis dar negaliu tuo patikėti, bet vos jį išvydau, supratau, kad šis vyras yra man skirtasis. Jis geras, švelnus, protingas ir manimi žavisi.

Trokštu susilaukti su juo vaikų.

Meldžiuosi, kad taip nutiktų. 180. ARMAGEDONO MŪŠIS 2

Klaidžiojančios sielos mus puola. Kaip kadaise su inkais, stengiamės suprasti jų skausmą ir paguosti, bet šios sielos, rodos, net nesugeba pajusti mūsų gailesčio. Po pirmosios atakos, kuria patikrino mūsų galimybes apsiginti, sielos persigrupuoja antrajam puolimui.

— Šįkart gailestingumo nepakaks, — patikina Raulis. — Mums reikia daug galingesnio ginklo.

Fredis Mėjeris įvertina padėtį ir sušunka:

— Meilė! Panaudokime meilę. Jie kaip mušami vaikai, nepratę būti mylimi. Kaip mušami vaikai, net gavę į kailį, jie ir toliau krečia kvailystes, nes jiems jau tas pats — tai jų kasdienybė. Kaip mušami vaikai, jei juos mylėsime, jie bus išmušti iš vėžių.

Raulis, Fredis, Merlin ir aš susiglaudžiame. Mūsų delnai ima švytėti. Iš mūsų dešiniųjų rankų ima sklisti po šviesos ruoželį (išskyrus Merlin, ji kairiarankė) ir mes jau pasirengę visa savo meile apipilti vaiduoklių pulką.

— Puolam! — įsako Igoris.

Jie mus atakuoja tankiomis gretomis. Kaip ietis paleidžiame savo meilės šviesos spindulius, ir tikrai — mūsų meilė juos sutrikdo. Jie sustingsta. Visus apima nuostaba. Kai kurios sielos pereina pas mus ir telieka jas priimti, kad nusivestume į Rojų ir jos galėtų pradėti reinkarnacijų ciklą. Tokiu būdu į mūsų pusę pereina apie tuziną sielų.

Igoris įsako trauktis. Vaiduokliai persirikiuoja ir nusprendžia panaudoti savo pačių ginklą, kad įveiktų mūsų meilę, — neapykantą.

Kaip geras strategas, Igoris pačias pikčiausias sielas surikiuoja priekyje. Kovojame savo šviesos ir meilės kardais, kad apsigintume nuo jų neapykantos. Jie suvienija visus savo apmaudus, visus prisiminimus apie kančias savo paskutiniame gyvenime ir paleidžia žalius grynos neapykantos spindulius, kurie įnirtingai kaunasi su mūsų žydrais meilės spinduliais.

Jie labai užsispyrę. Mums reikia sujungti keturis spindulius, kad nugalėtume vieną neapykantos ietį. Mūšis atkaklus. Mes jau traukiamės nuo žaliųjų spindulių, tačiau Igoris organizuoja naują ataką.

— Mums reikia gintis kitu ginklu, — taria Raulis, — nes jie mus nugalės savo neapykanta.

Šį kartą ne Fredis, bet aš pasiūlau sprendimą:

— Humoras. Meilė — tai kardas, humoras — skydas.

Vaiduokliai jau buvo beveik mus pasiviję, bet man davus ženklą mes humorą materializavome į skydus. Energingai juos sugriebėme kairėmis rankomis (išskyrus Merlin Monro, dėl jau anksčiau minėtos priežasties ji skydą laiko dešine ranka).