Бернар Вербер - Angelų imperija

IŠGYVENTA ISTORIJA IR PAPASAKOTA ISTORIJA. Istorija, kurios mus moko mokykloje, — tai karalių, karų ir miestų istorija. Bet toli gražu tai ne vienintelė istorija. Iki 1900 metų daugiau nei du trečdaliai gyventojų gyveno ne miestuose: kaimuose, miškuose, kalnuose, prie jūros. Su karais susidūrė tik maža dalis žmonių.

Tačiau Istorija iš didžiosios „1“ reikalauja rašytinių šaltinių, o raštininkai dažniausiai būdavo tik rūmuose — metraštininkai, klausę savo šeimininko įsakymų. Jie pasakojo tik tai, ką karalius liepdavo pasakoti. Jie rašė tik apie tai, kas rūpėjo karaliams: mūšiai, kilmingųjų santuokos ir sosto paveldėjimai.

Kaimo istorija pamiršta ar beveik pamiršta, nes kaimiečiai neturėjo metraštininkų, o kadangi jie patys nemokėjo rašyti, savo gyvenimus perteikdavo sakmėmis, dainomis, mitais, pasakojimais ar net anekdotais.

Oficiali istorija mums siūlo Darvino žmonijos evoliucijos teoriją: stipriausiųjų atranka ir silpnųjų išnykimas. Išeitų jog Australijos aborigenai, Amazonės miškų tautos, Amerikos indėnai, papuasai yra istorijos klaida, nes jų karinė galia buvo silpnesnė. Tačiau galbūt viskas yra priešingai: vadinamosios primityvios tautos savo mitais, socialine santvarka, medicina gali duoti tai, ko mums trūksta ateities gerovei.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija , IV tomas 189. ANGELAI

Įbedę akis į savo rutulius stebime bučinį. Už nugaros Edmondas Velsas taria:

— Na taip, kompensavote tikslumo trūkumą, bet vis dėlto jums pasisekė, nes turite „gerus“ klientus. 190. VENERA. 35 METAI

Man nepavyksta pastoti.

Kadangi abu norime susilaukti vaiko, Raimondas nusprendžia daryti dirbtinį apvaisinimą. Į mano gimdą buvo įsodintos septynios apvaisintos kiaušialąstės, kad nors viena išgyventų.

Nuo tada mano pilvas pučiasi ir aš darausi bjauri. Be Raimondo nebūčiau ištvėrusi šio eksperimento. Ši būsena man primena bulimijos laikotarpius. Nėštumas — labiausiai įtemptas mano gyvenimo periodas. Echoskopu kuo puikiausiai matau penkis mergaičių ir du berniukų embrionus. Sakoma, kad jei turi dukterį, vadinasi, myli savo mamą. Taigi, aš ją myliu (penki septintadaliai). Berniukai labai ramūs. Mergaitės bruzda. Viena mergaitė netgi atlieka šokio žingsnelius, gal tai Salomėjos reinkarnacija?

Visas mano kūnas pasikeičia. Didėja ne tik pilvas, bet ir krūtys, veidas suapvalėja. Mano siela irgi.

Priešingai negu pranašavo gydytojai, visi embrionai išgyvena. Aš pavirtau didžiule statine, kurią lengviau ridenti negu priversti eiti. Šis septynetukas yra pati didžiausia likimo išdaiga, kokią tik jis galėjo man iškrėsti. Juk geriau išspręsiu problemą su savo dvyniu, jei stebėsiu, kaip mano vaikai spręs tarpusavio problemas?

Atėjo didžioji gimimo diena. Raimondas atlieka Cezario pjūvį ir ištraukia septynis rausvus gličius rutuliukus, kurie netrukus pradeda spiegti.

Dabar geriau suprantu savo mamą. Būti tėvais — tai tokia profesija, kurioje pasisekimas neįmanomas. Reikia pasistengti padaryti kiek įmanoma mažiau blogo.

Naktį Raimondas keliasi maitinti iš buteliuko visos vados.

Mes laimingi kartu, visi devyni. Septynetukas gražiai auga, aš juos prižiūriu namuose. Vakarais Raimondas grįžta tai su gėlėmis, tai su šokoladu, tai su žaislais, tai su vaizdo juosta, kurią pažiūrime lovoje prieš miegą.

Daugiau nebeturiu ko norėti. Vienintelis dalykas, kurio trokštu, — kad rytojus būtų dar viena šiandiena. Tik jokių pokyčių, jokių staigmenų ar netikėtumų. Svajoju: gyvenimas kaip plokštelė, sukasi ratu iki begalybės, ir aš kiekvieną rytą matau Raimondą, ruošiantį man pusryčius iš dribsnių, šviežių apelsinų sulčių, šalto pieno, bananų.

Retai kada jutau tokią pilnatvę. Kad išvengčiau staigmenų, visiškai atsisakiau aktorės karjeros. Tai nuostabu. Žmonės nepamatys manęs senstančios ir visuomet prisimins „Mis Pasaulio“ paveikslą, kurį jie garbino mano filmuose.

Aš myliu Raimondą Luisą ir jis mane myli. Mes suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Kiekvieną sekmadienį einame iškylauti į tą pačią vietą. Kiekvieną penktadienį mano vyro šeima mus pasikviečia į didžiules vaišes. Viskas nuostabu.

Nebesusitinku su mama, nes ją kamuoja dažna nuotaikų kaita.

Kai mąstau apie praeitį, man atrodo, kad visada svajojau būti ūkininke. Kaip Ava Gardner savo gyvenimo pabaigoje: turėti savo daržą, auginti kopūstus ir pomidorus. Ravėti piktžoles. Gyventi gamtos apsupty. Turėti šunų.

Mano grožis neleido patenkinti paprastų pomėgių. Grožis man ilgai buvo tarsi prakeiksmas. Jei galėčiau atgimti, norėčiau būti negraži. Kad galėčiau ramiai gyventi. Bet kartu aš bijau pasenti ir būti negraži. Visos aktorės galiausiai tampa mumijomis, o paparacai visada nufotografuoja ir sugadina karjerą. Svajoju, kad mano grožis nenuvystų.

Raimondas padovanoja man kelionę į Prancūziją.

Važinėjame automobiliu Nicos pakrante, netoli miestelio, kurio pavadinimas Fajansas. Vaikus palikome pas jo motiną, o patys išsinuomojome automobilį be stogo, kad pasimėgautume geru oru. Pakelėse svirpia cikados, o aš kvėpiu levandų kvapą. Koks gražus oras. Kad tik nepasikeistų! 191. ŽAKAS. 35 METAI

Natalija tokia graži!

Jau devyneri metai, kai gyvename kartu, ir viskas taip, kaip pirmąją dieną. Ji vairuoja mūsų seną šeimyninį griozdą. Aš padėjau ranką ant josios. Gražus oras. Mes tęsiame pokalbį, kurį pradėjome, kai susitikome pirmąjį kartą. Nuo to laiko jis niekada nenutrūko.

— Sakai, kad nesi tikintis. Tai tu manai nugyventi savo gyvenimą vedamas savo laisvos valios? — ūmiai paklausia manęs.

— Aš manau, kad vyro laisva valia padeda išsirinkti moterį, kuri sureguliuos jo gyvenimą už jį patį, — atsakau.

Ji nusijuokia pasišaipydama iš manęs ir pasilenkia manęs pabučiuoti. 192. PO GALAIS!

Atsargiai, Žakai ir Natalija, dabar tikrai ne laikas bučiuotis! 193. VENERA

Kas vyksta toje mašinoje priešais? Ji važiuoja zigzagais! Ji nebesilaiko dešinės. 194. ŽAKAS

Užsimerkiu. Mes bučiuojamės. 195. PO GALAIS! PO GALAIS!

Bet juk jie... Siunčiu Žakui įspėjimo signalus. Raulis — Natalijai. Siunčiame jiems vaizdinius, kad liautųsi glamonėtis, bet jie ir toliau bučiuojasi, kuo toliau, tuo aistringiau.

Mudu su Rauliu parodome jiems automobilių susidūrimų vaizdus, bet dabar jie nemąsto, todėl negauna šios informacijos.

Jie net neužsisegė saugos diržų. Katė! Siunčiu jai tiesioginį nurodymą. Mona Liza III pašoka nuo galinės sėdynės ir kiek galėdama apdrasko Nataliją.

Tai suveikia. Natalija pamato tiesiai priešais, priešinga eismui kryptimi atvažiuojantį automobilį. Iš visų jėgų spaudžia stabdžio pedalą ir pasuka vairą, kad išvengtų susidūrimo. Natalija važiavo kaire puse, ji atsitrenkia į uolas. Venera su Raimondu laikėsi dešinės, jie nuo stataus skardžio nučiuožia jūros link ir krinta į tuštumą. 196. ENCIKLOPEDIJA

MUTACIJA. Neseniai atrasta menkių rūšis, galinti itin greitai mutuoti, nustebino mokslininkus. Ši rūšis gyvena šaltuose vandenyse ir, pasirodo, yra daug labiau išsivysčiusi negu kitos, šiltuose vandenyse ramiai sau gyvenančios rūšys. Manoma, kad menkės, gyvenančios šaltame vandenyje, dėl šios temperatūros patiria stresą, ir tai sustiprina neįtikėtinas savybes, padedančias išgyventi. Žmonės taip pat prieš tris milijonus metų patyrė sudėtingų mutacijų, tačiau jos ne visos išreikštos, nes paprasčiausiai šiuo metu nėra reikalingos. Jos saugomos atsargai. Taigi šiandieninis žmogus turi genuose slypinčių didžiulių išteklių, tačiau jais nesinaudoja, nes kol kas nėra reikalo jų žadinti.