Бернар Вербер - Angelų imperija

Merlin taip pat draugiškai su manimi atsisveikina, bet jaučiu, kad nereikia užtęsti atsisveikinimų.

— Perduokit linkėjimų Zozui, kai jį sutiksite, — tariu.

Ir kartu su Edmondu Velsu drąsiai peržengiu Smaragdo vartų slenkstį.

Kažin ką dabar pamatysiu? 202. ENCIKLOPEDIJA

REALYBĖ. „Realybė yra tai, kas ir toliau egzistuoja, kai liaujamės ja tikėti“, — teigė rašytojas Filipas K. Dikas. Taigi turėtų kažkur egzistuoti objektyvi realybė, kuri nėra susijusi su žmonių žiniomis bei tikėjimais. Štai prie tokios realybės norėčiau priartėti ir ją suprasti.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 203. PASKUTINIAI ATRADIMAI

Edmondas Velsas uždeda ranką man ant peties.

— Kodėl tu nenori staigmenos? Kodėl tu nori viską žinoti iš anksto? Negi tau nepatinka keliauti nežinant, kas laukia už kito posūkio? Pasakysiu tau... greitai tu tapsi visai kitoks... aukštesnis. Kol kas gali žinoti tik tiek.

Bandau išsisukti.

— Na, bet turiu dar vieną klausimą. Jei nenorite, galite neatsakyti: ar jūs tikite Dievą?

Jis kvatoja.

— Tikiu Dievą, kaip tikima skaičiais. Ar egzistuoja skaičius 1? Ar galėtum kada sutikti skaičiaus 1,2 ar 3 inkarnaciją?

— Ne. Tai tik sąvokos.

— Taigi, jei skaičiai 1,2 ir 3 tėra tik, kaip tu sakai, „sąvokos“, jie padeda išspręsti daug problemų. Koks skirtumas, tikime jais ar ne, jei tai padeda...

— Tai ne atsakymas.

— Vis dėlto tai mano atsakymas.

Ir stumteli mane į priekį.

— Kur jūs mane vedate?

— Kadangi smalsumas yra pagrindinė tavo charakterio savybė, pasufleruosiu atsakymą į patį svarbiausią tavo klausimą.

Jis mane nusiveda į apvalų kambarį, šis didelis šviečiantis rutulys pripildytas mažesnių rutulių.

— Štai angelų likimo rutuliai, — praneša man.

Atsuka savo delną, vienas rutulys atsiskiria nuo didžiojo rutulio ir nusileidžia jam ant rankos.

— Štai... tavo siela, — paaiškina. — Pažiūrėk, kas tu esi iš tikrųjų, — liepia instruktorius.

Prieinu. Pirmą kartą aiškiai matau savo sielą — peršviečiamą rutulį su viduje spindinčiu branduoliu. Instruktorius paaiškina, kaip perskaityti savo sielą ir sužinoti savo istoriją nuo pat pradžių pradžios.

Prieš tapdamas Mikaeliu Pensonu, kukliu tanatonautikos pradininku, nuo 1850 iki 1890 metų buvau gydytojas Sankt Peterburge. Karštai troškau pagerinti chirurginių operacijų higienos sąlygas. Buvau vienas pirmųjų gydytojų, pareikalavusių plautis rankas su dezinfekuojamuoju muilu ir užsidėti kaukes, kad pacientai būtų apsaugoti nuo seilių lašelių. Tuo metu tai buvo gana nauja. Aš mokiau šios higienos universitetuose, o galiausiai miriau nuo tuberkuliozės.

Prieš būdamas gydytoju, buvau balerina Vienoje. Labai graži, gundanti, koketiška šokėja, kuri be galo domėjosi vyrų ir moterų santykiais. Be gailesčio manipuliuodavau savo gerbėjais. Aš išnaudojau daug vyrų. Kitos kordebaleto šokėjos mane laike savo drauge. Troškau suvokti, kaip veikia meilė, atskleisti pasąmonės paslaptis. Save laikiau širdžių karaliene, bet vis dėlto nusižudžiau iš meilės gražuoliui, kuris man buvo abejingas.

Dvyliktame amžiuje buvau samurajus Japonijoje. Mokiausi kovos menų, kol atradau tobulus judesius. Aš nemąsčiau, o tik aklai paklusau savo šogunui. Miriau kare, dvikovoje.

Aštuntame amžiuje buvau druidas, trokštantis perprasti augalų paslaptis. Turėjau daug mokinių, mokiau juos gydyti žolėmis ir gėlėmis. Dalyvavau viename Rytų barbarų puolime. Buvau toks sukrėstas žmonių žiaurumo, kad nusprendžiau verčiau nusižudyti nei likti tarp jų.

Senovės Egipte buvau faraono haremo odaliska. Klaidžiojau linksma, išlepinta, dykinėjau rūmų soduose ir stengiausi ištraukti iš savo mėgstamiausio eunucho kuo daugiau apie astronomijos mokslą. Prieš mirdama senatvėje perdaviau visas savo žinias mylimiausiai draugei.

Tiek gyvenimų, tiek noro išplėsti žmogaus žinių ribas, tiek nesėkmių.

Edmondas Velsas mane paguodžia:

— Visur ir visada siekei skleisti savo žinias. Dabar viską pamatei; po tiek gyvenimų, tiek patyrimų, po tiek nusivylimų ir tiek vilčių.

Jis man atskleidžia, kad Paukščių Take yra dvylika gyvenamų planetų. Bet nebūtinai kūniškų, panašių į žmogų būtybių.

— Saulės sistemos Žemė labai mėgstama sielų vasarojimo vieta, kadangi ten jos įgyja stipriausios patirties: materijos patirties.

— Materijos?

— Žinoma. Net jei ir aplankei Raudonąją, sielos inkarnuojasi ne tik planetose. Materija nėra labai paplitusi. Štai kodėl tau teko nuskrieti tiek šviesmečių, kol radai gyvybę. Net labai brandžios sielos yra nepaprastai laimingos, kai pirmą kartą patiria džiaugsmą turėti kūną ir jausti pasaulį. Penkių pojūčių malonumas yra viena ryškiausių patirčių visatoje. Ak! Pajusti bučinį! Net dabar ilgiuosi jūros vėjo ar subtilaus rožės kvapo. Bet...

Jis nutaiso liūdnoką veido išraišką ir tęsia:

— Bet visa Žemės žmonija atsilieka ir turi pasivyti kitas. Todėl nusiunčiame sielų iš vienuolikos kitų planetų, kurios turi daugiau nei 500 taškų, kad pakeltume Žemės gyventojų, teturinčių 333, lygį. Tai, pavyzdžiui, Natalijos Kim, puikios sielos, atvykusios iš toli, atvejis.

Edmondas Velsas pasideda mano sielą ant smiliaus galiuko ir žaidžia su ja tarsi žonglierius su kamuoliuku. Paskui staiga padaro siaubingą gestą. Jis sugrūda šį švytintį rutulį man į krūtinę! 204. ENCIKLOPEDIJA

ŠRIODINGERIO KATĖ. Kai kurie įvykiai atsitinka tik todėl, kad jie buvo pastebėti. Jei nėra kam jų matyti, jie nevyksta. Tokia eksperimento, vadinamo „Šriodingerio kate“, prasmė.

Katė uždaroma sandarioje, neperšviečiamoje dėžėje. Aparatas atsitiktiniu būdu paleidžia elektros iškrovas, kurios yra gana stiprios, kad nužudytų katę. Įjungiame aparatą, paskui išjungiame. Ar aparatas paleido srovę? Ar katė dar gyva?

Klasikinės fizikos atstovui yra vienintelis būdas tai patikrinti — atidaryti dėžę ir pasižiūrėti. Kvantinės fizikos atstovui priimtiniau sakyti: yra 50 procentų tikimybė, kad katė žuvo, ir 50 procentų tikimybė, kad katė dar gyva. Kol dėžė neatidaryta, joje yra pusė gyvos katės.

Tačiau nepaisant šių diskusijų apie kvantinę fiziką, yra viena būtybė, kuri, dar net neatidarius dėžės, žino, ar katė žuvo, ar liko gyva: pati katė.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 205. AUKŠTESNIOJO PASAULIO LINK

Mano siela spindi manyje kaip maža saulutė. Argi galėtų būti, kad man grąžino mane? Argi gali būti, kad virš manęs nebėra lėlininko? Pradžioje pajuntu, kaip įeinu į visiškai laisvą valią, ir tai labai jaudina. Suvokiu: nors visuomet troškau tokios laisvės, tačiau niekas manęs neišmokė jos prisiimti, ir man būtų smagiau manyti, kad kažkur aukštai yra paslaptingos, už mane protingesnės būtybės, kurios saugo mane ir rodo man kelią. Tačiau šis siaubingas Edmondo Velso gestas privertė mane tapti pačiam už save atsakingam. Jei būčiau žinojęs, kad toks atpildas šešetukams, greičiausiai būčiau atvėsinęs savo įkarštį. Kokia bauginanti ta laisvė! Kaip sunku pripažinti, kad galima tapti vieninteliu savo paties šeimininku!

Bet nebeturiu laiko mąstyti, instruktorius mane vedasi į koridoriaus galą.

Koridorius baigiasi kaip Kleino butelis — kilpa, kuri apsisuka ir vėl panyra į butelį, taip, kad išlindęs iš butelio kaklelio vėl patenki į butelio vidų. Pačiame viduryje atsiduriu prie... Pradėjimų ežero.