Бернар Вербер - Angelų imperija

— Mirties bijome tada, kai žinome, kad dar ne laikas. Dabar aš žinau, kad man atėjo laikas. Todėl nebebijau mirties.

— Ar jūs tikite Rojumi?

— Deja, Tėve. Aš manau, kad po mirties nieko nėra.

— Ką?! — sušunka jis. — Jūs, kuris rašėte apie Rojų, jūs niekuo netikite?

— Tai tik romanas, ir nieko daugiau.

Tą patį vakarą numiriau. Natalija buvo šalia ir užmigo laikydama mano ranką. Mano kūnas susisuko į embriono pozą. Mano paskutinė mintis buvo: „Viskas gerai.“ 199. ENCIKLOPEDIJA

KARMA-LAZANIJA. Man kilo keista mintis. Galbūt laikas yra ne linijinis, bet „lazanijinis“. Laiko sluoksniai ne seka vienas po kito, bet kraunami vienas ant kito. Tokiu atveju mes gyvename ne vieną inkarnaciją po kitos, bet kelias inkarnacijas vienu metu.

Galbūt vienu metu gyvename tūkstančius gyvenimų skirtinguose ateities ir praeities laikotarpiuose. Tai, ką mes vadiname „kelionėmis į praeitį, tėra tik susipažinimas su savo paraleliais gyvenimais.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 200. MANO KLIENTŲ TEISMAS

Igoris su Venera ilgai laukė Skaistykloje, mąstydami apie savo gyvenimus. Vienos sielos skuba kuo greičiau stoti į arkangelų teismą, o kitos linkusios kiek palaukti ir pamąstyti apie savo kančias. Igoris su Venera priklauso šiai sielų kategorijai.

Tai techninis paaiškinimas. Paprasčiau sakant, manyčiau, kad jie abu jautė poreikį pasikalbėti su savo mirusiais artimaisiais. Igoriui reikėjo dar pasikalbėti su motina, Venerai — su broliu. Be to, jie žinojo apie Žaką, karminį savo brolį, todėl laukė jo, kad galėtų būti teisiami visi trys kartu.

Kai Žakas mirė, Venera su Igoriu jį sutiko taip, tarsi jie visi būtų vienos išsibarsčiusios šeimos nariai. Mane labai graudina klientai, kurie laukia vieni kitų, kad kartu stotų į teismą.

Kad ir kaip būtų, keista matyti visai jauną Igorį, kiek brandesnę Venerą ir senuką Žaką sveikinant vienas kitą tarsi amžinus draugus, kurie susitinka po ilgo laiko.

Jie viską suprato. Žinau, kad jie jau patys save nuteisė dar prieš teismą. Taigi klausiu savęs, kam reikalingi arkangelai? Reikėtų leisti kiekvienam pačiam sau paskelbti nuosprendį.

Kadangi esu jų advokatas, užimu vietą, kuri kadaise priklausė Emiliui Zolia. Mano klientai iškviečiami vienas po kito, pagal jų mirties datą.

Pirmiausia Igoris. Teismo posėdis vyksta greitai. Savo praėjusiuose gyvenimuose jis jau turėjo 470 taškų. Taip, jis išsivadavo iš neapykantos savo gimdytojai, bet tai jam nepadėjo pakilti. Jis nužudė daug žmonių, išprievartavo aibę moterų ir galiausiai nusižudė. Tai sunki našta. Jo lygis nepakito. Buvo 470, lieka 470.

Jam nepasisekė. Be to, arkangelai primena mums, kad jis turėjo gražų tenoro balsą, dovaną, kurios niekad nesugalvojo panaudoti.

— Į reinkarnaciją.

Venerą išteisinančių argumentų turiu daugiau. Jai pasisekė šeiminis gyvenimas. Ji tinkamai auklėjo savo septynis vaikus.

Buvo 320. Ji pakyla iki... 321. Nekas. Tik vienas pažangos taškas? Ji net nepasiekė 333, žmonijos lygmens.

Arkangelai praneša man, kad ji turėjo talentą dailei. Jau daug gyvenimų svajojo tapti dailininke ir buvo pasirengusi šiai misijai jau seniai. O dabar, užuot tapiusi, ji išmoko dažytis!

Nenusileidžiu. Įrodinėju, kad mano klientė savo filmuose puikiai sukūrė naujovišką veiklios moters įvaizdį. Arkangelai atmeta mano argumentus ir teigia, kad ji linkėjo visa ko blogiausia savo varžovei, kad ji kankino vyrus žaisdama jų jausmais, lankėsi pas mediumą, susisaisčiusį su klaidžiojančiomis sielomis.

— Bet juk dėl šio susitikimo ji rado laimę su Raimondu!

Arkangelas Rafaelis nužvelgia mane iš aukšto, menkai patikėjęs:

— Na ir? Tai dar blogiau. Ar matėte juos drauge? Kokia nauda iš letarginės laimės? Tai buvo ne tobulėjimas, o sąstingis. Sąstingis yra blogiau nei regresas. 321 iš 600. Į reinkarnaciją!

Prisiartinu prie Veneros. Iš arti ji dar gražesnė nei stebėjimo rutulyje. Pasilenkiu, kad pabučiuočiau jai ranką.

— Iš čia stebėjau jūsų visą gyvenimą, taip pat visus jūsų filmus. Tai buvo tikrai... nuostabu, — pagarbiai tariu.

— Ačiū. Jei būčiau žinojusi... kad angelai gali žiūrėti filmus...

Jaučiuosi toks sutrikęs, kad jai nepasisekė.

— Kitą kartą bus geriau, aš įsitikinęs, — sušnabždu jai į ausį.

Tai sakinys, kurį milijonams angelų-advokatų teko ištarti gausybei pralaimėjusių sielų, bet šiuo metu nežinojau, ką kita pasakyti, kad ją paguosčiau.

— Žakas Nemrodas.

Jo byla laikoma neverta dėmesio. Jis gyveno baimėje. Jis buvo negrabus, tingus, vienišius, neryžtingas. Jam nepasisekė praktiškai visur, kur tik galėjo nepasisekti, ir be Natalijos Kim pagalbos jis greičiausiai būtų tapęs bevaliu žmogeliu.

Aš išdėstau visus argumentus jam apginti.

— Jis mokėjo panaudoti savo sapnus, ženklus ir katę, kad suvoktų mūsų žinias.

Arkangelai patempia lūpą.

— Taip, ir ką?

— Jis panaudojo vienintelį savo talentą — rašymą.

— Ne visos jo knygos yra geros, — taria arkangelas Gabrielius. — Visi jo kliedesiai apie Rojų, leiskite pasakyti, mano brangus Mikaeli, mus lygiai taip pat suerzino kaip ir jūsiškės.

— Net jei tik viena iš jo knygų tebuvo priimtina, jis įvykdė viską, kas jam buvo skirta.

Trys arkangelai pareikalavo atidėti posėdį, kad galėtų pasitarti. Atrodo, jie diskutuoja labai karštai. Pertrauka pailginama. Pasinaudoju proga prieiti prie Žako.

— Mikaelis Pensonas, angelas sargas, jūsų paslaugoms.

— Malonu susipažinti. Žakas Nemrodas. Atleiskite, aš aprašiau visą šį folklorą savo knygose, nes buvau įsitikinęs, kad tai neegzistuoja. O jie trys, tai...

— Taip, arkangelai. Jūs juos taip ir įsivaizdavote?

— Ne visai. Niekada nemaniau, kad Rojus yra toks „kičas“. Savo romane aš aprašiau kur kas avangardiškesnę vietą, panašiai kaip 2001 m. Kosminė odisėja.

— Žinoma. Bet turėkite galvoje — paprastai nė vienas žmogus nesiskundžia. Beje, nepatikėtumėte, jei jums pasakyčiau...

Nebaigiu sakinio. Grįžta arkangelai.

— Žakas turėjo 350, pakyla iki 541.

— 541? Bet kodėl ne į 542 ar 550?

— Toks arkangelų sprendimas.

Pajuntu, kaip mane apima pyktis. Kol gyvenau pasaulyje, niekada nemokėjau pykti. Dabar arba niekad. Be to, daug lengviau supykti dėl kitų nei dėl savęs. Susikaupiu ir pradedu melsti Emilio Zolia sielą ir toliau mane apšviesti.

— O aš manau, kad šis nuosprendis yra neteisingas, skandalingas ir kenksmingas visuomenei. Aš manau, kad tai pasityčiojimas iš teisingumo pačioje švenčiausioje vietoje ir...

Pasistengiu atsiminti visą Emilio Zolia išmonę. Jei jam pasisekė, vadinasi, pasisekti gali. Nuostabiausias dalykas su arkangelais yra tai, kad vis dėlto jie gana „žmoniški“. Pajuntu, kad juos stebinu. Pastebėjęs tai, žengiu pirmyn. Jie irgi pastebi, bet nežino, kaip mane sustabdyti.

Prisimenu advokato Murėjaus Beneto, laikinojo Veneros sugyventinio, žodžius. „Kalti klientai gerokai įdomesni nei nekalti.“

Arba viską prarasiu, arba laimėsiu. Jei pralaimėsiu šį procesą, kiek man dar reikės sulaukti klientų, kad galėčiau peržengti Smaragdo vartus?

Jeigu Žakas sugebėjo gauti 200 taškų, vadinasi, jis nėra beviltiškas klientas. Be to, tokiu būdu laimėčiau lažybas su Rauliu, nes būčiau išgelbėjęs klientą, kurį auklėjau labiau lepinimu, o ne baudimu. Nereikia pasiduoti. Pasistenkime.

— Mano klientas, aišku, buvo nerangus. Bet tokia buvo jo technika. Visada suklusti, kad išvestų gerą formulę. Kaip žaidime Mastermind: tik tada, kai padarai viską klaidingai, gali rasti teisingą kelią.