Бернар Вербер - Angelų imperija

Hipnotizuotojas išdalija pakviestiesiems bananus ir pasiūlo juos nusilupti ir paragauti. Vienas po kito jie praryja bananus.

— Koks šio vaisiaus skonis? — klausia Sibelijus.

— Kaip banano, — atsako visi choru.

— Labai gerai. Dabar aš jums įteigsiu, jog tai ne bananas, bet citrina. Citrina, citrina, rūgšti citrina!

Natalija pradeda atidžiai apžiūrinėti rankose laikomą bananą ir Sibelijus tuoj pat ją pašaukia.

— Jūs nešiojate gražius paauksuotus akinius, panele. Jūs trumparegė ar toliaregė?

— Trumparegė, — atsako mergina.

— Tada apgailestauju. Šis triukas netinka trumparegiams. Grįžkite į savo vietą. Prašau kitą savanorį, pageidautina be akinių.

Natalija sėdasi greta brolių:

— Jis mane grąžino, nes aš pamačiau apgavystę. Banano žievėje yra nedidelė skylutė. Jis turbūt su švirkštu prileido citrinų sulčių.

Scenoje visi savanoriai lupa vaisius ir vienas po kito tvirtina, kad valgydami bananą iš tikrųjų pajuto citrinos skonį.

Plojimai. Natalija Kim atsistoja ir paskelbia:

— Jis apgavikas! — įpykusi perrėkia šauksmus ir atskleidžia apgavystę.

Trumpam salė apstulbsta, paskui ima rėkti „pinigus, pinigus“. Aidint švilpimams ir šūkavimams Sibelijus pasiskubina dingti užkulisiuose. Uždanga nusileidžia, o savanoriai sumišę grįžta į savo vietas.

Natalija pasinaudoja sąmyšiu ir įsibrauna į menininko ložę, kurioje jis sėdi prie tualetinio staliuko ir valosi dažus, saugodamasis neištepti scenos kostiumo.

— Turite drąsos čia užeiti! Na, nedėkosiu jums, panele. Sugadinote visus mano triukus. Prašom tuoj pat išeiti.

Natalijai tai nė motais.

— Apgailestauju, bet jūs diskredituojate hipnozę! Jūs, be abejo, nelabai ja tikite, bet aš žinau, kad ji veiksminga, todėl turėtų palikti cirko vaidinimus bei varjetė programas ir patekti į universitetus ir laboratorijas.

— Jūs teisi, — jau ramiau atsako Sibelijus ir toliau šluostosi rankšluosčiu veidą. — Hipnozė veikia, bet ne visada. Tačiau aš negaliu rizikuoti ir sugadinti pasirodymą. Taigi, tenka imtis „atsargumo“ priemonių.

— Kokių priemonių?

— Kadangi jūs domitės hipnoze, tai žinote, jog ji veikia tik 20 procentų žmonių. Zigmundas Froidas tai pastebėjo, kai taikė šį metodą savo klientams. Taigi, per savo pasirodymus turiu prašyti bendrininkų pagalbos, kad parūpintų tikrų savanorių.

Natalija Kim suraukia antakius.

— Bet tada jūs turite gerai išmanyti hipnozę?

— Žinoma, — šūkteli menininkas. — Studijavau ją labai rimtai. Net dalyvavau moksliniuose bandymuose.

Gražiame pašnekovės veide pamatęs nepritarimą, atsiduso:

— Juk reikia užsidirbti pragyvenimui. Aš turiu šeimą! Neteiskite žmonių pernelyg greitai. Vėliau pati pamatysite, kaip teks suktis, kad išmaitintumėte savo vaikus.

Nenorėdami praleisti nė mažiausios smulkmenos, su Rauliu beveik prilipome prie kiaušinio. Susižavėjęs mano draugas sako, jog atsirado galimybė išspręsti korėjietės mįslę, dabar arba niekados.

— Su šio šarlatano pagalba?

— Jis tikrai ne šarlatanas, — bara mane Razorbakas. — Jis netgi geras mediumas. Jaučiu, kad galiu jį paveikti.

— Tikrai?

— Taip, taip, aš jungiuosi. Kaip su katinu.

Iš tikrųjų ten, apačioje, Sibelijų, atrodo, ištiko migrenos priepuolis. Kadangi jis susiima už galvos, Natalija bando pasprukti.

— Neišeikite, — sako Sibelijus. — Jūs man nekliudote, kažkas... kažkas man sako, jog būtinai turiu jus užhipnotizuoti...

Suprantu seno bendrininko mintį. Iš tikrųjų dabar sužinosime tiesą apie Nataliją arba nesužinosime niekada.

— Jūs išmanote hipnozę? — klausia Sibelijus.

— Taip, nesigirdama pasakysiu, jog su broliais išmokome hipnotizuoti kaip mėgėjai; pasinaudojome knyga ir pasiekėme gana neblogų rezultatų.

Vyras ją nutraukia:

— Ar jau bandėte regresiją?

— Ne, kas tai?

— Tai sugrįžimas į savo buvusius gyvenimus, — paaiškina Sibelijus.

Natalija Kim, atrodo, susidomi. Ji ir bijo, ir nori atsiliepti į hipnotizuotojo raginimą.

— Ar tai pavojinga? — klausia, norėdama laimėti laiko.

— Ne pavojingiau nei hipnozė, — atsako besišukuodamas menininkas.

— Ką jūs ketinate atgaivinti?

— Gimimą ir galbūt ankstesnį jūsų gyvenimą.

Raulis ragina jaunąją talentę sutikti. Ji lyg nenoromis sutinka. Tada Sibelijus užstumia ložės durų velkę, išjungia telefoną ir įsako merginai užsimerkti ir atsipalaiduoti.

Bandymas prasideda.

Jis liepia jai įsivaizduoti laiptus ir įsako nulipti dešimt pakopų pasąmonės link. Lyg nertų į vandenį, jis pradeda nuo nedidelio gylio. Nulipta dešimt pakopų: trumpas atsipūtimas. Dar dešimt pakopų: ilgas atsipūtimas. Dar dešimt pakopų: trumpas atsipūtimas. Nulipusi keturiasdešimt pakopų, ji jau gilioje hipnozėje.

— Įsivaizduokite vakarykštę dieną ir papasakokite man apie ją.

Užmerkusi agato spalvos akis Natalija pasakoja apie banalią dieną, kurią praleido su broliais ambasadoje studijuodama iš knygų tibetiečių budizmą ir šamanizmą.

— Dabar įsivaizduokite savo dieną prieš savaitę.

Ji pasakoja apie kitą rytą ir kitą popietę be jokių nuotykių.

— Dabar papasakokite, kas įvyko lygiai prieš mėnesį.

Ji abejoja, bet galų gale suranda siūlo galą. Taip pat apie tai, kas vyko prieš metus, penkerius, dešimt metų. Tada Sibelijus nutaria atgaivinti jos prisiminimus apie gimimą.

Nustebusi ir susijaudinusi korėjietė pasakoja, kaip išlindo iš motinos pilvo.

— Labai gerai. Įsivaizduokite savo, gemalo, veidą, ir uždėkite ant jo senąjį, to žmogaus, kuriuo buvote prieš šį gyvenimą. Užfiksuokite tą veidą, išgyvenkite paskutines to žmogaus akimirkas.

Nataliją Kim purto drebulys. Kūno temperatūra kyla, o skruostai ima trūkčioti. Raulis tiksliai nurodo, ko klausti. Jis visiškai kontroliuoja Sibelijų.

Teiraujuosi draugo:

— Ar turime teisę taip elgtis?

— Nežinau. Pamatysime.

Liekną jo klientės kūną tampo traukuliai. Mergina priešinasi.

— Liaukis, Rauli. Pats matai, kad ji kenčia. Liepk Sibelijui baigti šį seansą.

— Neįmanoma. Jei jau pradėjome, reikia eiti iki galo.

Natalija plačiai atsimerkia, bet jos žvilgsnis nieko kambaryje nemato. Jis nukreiptas į praeitį.

— Ką jūs matote?

Atrodo, Nataliją ištiko panikos priepuolis. Ji sunkiai, beveik dusdama kvėpuoja. Ant senoviškos melsvai violetinės palaidinės pasirodo prakaito dėmės.

— Liaukis, Rauli, liaukis.

— Kai tikslas čia pat? Negali būti nė kalbos. Kitaip reikėtų pradėti iš pradžių.

— Ką jūs matote? Ką jūs matote? — kala hipnotizuotojas.

Natalija dar kurį laiką juda, paskui sustingsta lyg apimta siaubo dėl kažkokio baisaus vaizdo. Ji vėl ima kalbėti, bet balsas skiriasi nuo to, kurį buvome įpratę girdėti:

— Aš mirštu. Skęstu. Dūstu. Gelbėkite!

— Viskas bus gerai, aš esu čia, — ramina Sibelijus. — Ženkite dar toliau į buvusį gyvenimą ir išlįsite iš vandens.

Ji iš tikrųjų nurimsta ir lėtai pasakoja, kaip nuskendo. Besimaudančią Balyje ją tolyn nusinešė banga. Nepajėgė pasiekti kranto. Jautė, kaip vanduo užlieja plaučius. Štai kodėl taip beprotiškai bijojo vandens ir astmos priepuolių.

Tokiu būdu išsiaiškinusi dabartinio gyvenimo paslaptį, Natalija atgauna pasitikėjimą ir nebenori sustoti. Pasakoja apie kasdienį gyvenimą toje Indonezijos archipelago saloje, apie muziką, maistą, sudėtingas bendruomenės gyvenimo taisykles, apie tai, kaip mokėsi tapti šokėja, kaip nelengva buvo surinkti pinigų šokėjos drabužiams, kaip sunkiai lavino pirštų lankstumą žaisdama rutuliukais.