Бернар Вербер - Angelų imperija

Prieš mane išnyra Edmundo Velso siluetas.

— Kaip sekasi tavo klientams?

Rodau savo šeimyną, labai patenkintas, kad dar nenusvilau nagų.

— Turiu tave kai ko pamokyti, — sako instruktorius. — Šie trys tau buvo patikėti neatsitiktinai. Jie atskleidžia tavo prigimtį, tavo sielą. Kiekvienas jų atitinka vieną tavo bruožą, kurį reikia tobulinti. Visų trijų klientų asmenybių suma ir yra angelas. Igoris plius Žakas, plius Venera lygu Mikaelis. Tu esi trejybė.

Štai kas! Prižiūrėdamas tris kiaušinius tampu savotišku superpsichoanalitiku... Edmondas Velsas, tikriausiai įpratęs prie apreiškimo keliamo įspūdžio, paima mane už rankos.

— Argi nepastebėjai, ką turi bendra su savo klientais? Norėjai rašyti kaip Žakas. Norėjai būti nieko nebijantis kaip Igoris. Norėjai patikti kaip Venera.

— Taigi, Žakas būtų mano vaizduotė, Igoris — mano drąsa, o Venera — mano gundymas...

— Žakas taip pat gali būti tavo bailumas, Igoris — tavo brutalumas, o Venera — tavo narciziškumas. Tavo klientai kartu yra tavo atpirkimas ir sąžinės įvertinimas; tokio, koks buvai.

Taigi, veikdamas juos, aš netiesiogiai veikiu save patį... Vėl imu manyti, kad žaidimo taisykles suprantu tik iš dalies, tokios jos sudėtingos. Edmondas Velsas nutolsta, Raulis Razorbakas prisiartina.

— Jis tau pasakė? Dabar gėriesi? Nežinau, kas ten, aukštybėse, trauko virvutes, bet tai iškrypėliška pramoga! Tie septynetukai, arba dievai, linksminasi mūsų sąskaita. Jie atskleidžia įvairius mūsų bruožus ir stebi, kaip mes reaguosime.

— Ar tau neatrodo, kad septynetukai stebi angelus taip, kaip mes stebime mirtinguosius?

Mano draugas sutinka.

— Viskas susideda į viena, kaip rusiškos matrioškos. Stebėtojas yra stebimas.

— Taigi, gali būti, jog septynetukus stebi aštuonetukai ir taip toliau.

— Na, na! Tai jau mokslinė fantastika, — erzina mane Raulis. — Pakaks, jei dabar pasidomėsime tais, kurie manipuliuoja mumis, — septynetukais!

Raulis ištarė šį žodį su iššūkio gaidele. Dabar tai jo priešininkai. Pažįstu jį, jis nekenčia, kai yra verčiamas ką nors daryti prieš savo valią. Jo didžiausias pasididžiavimas — įsivaizduoti, jog yra laisvas.

Raulis tyrinėja kiaušinius.

— Tu nuolat vykdai visus jų pageidavimus?

— Taip.

Jis šaiposi.

— Iš pradžių ir aš vaidinau gerutį angelėlį. Pamačiau, kas iš to išėjo. Kuo labiau stengiesi suteikti jiems malonumą, tuo jie darosi įnoringesni.

— Koks skirtumas, mes neturime pasirinkimo, galime tik jiems padėti, ar ne?

— Atsipeikėk, — pareiškia Raulis. — Mes taip pat galime siųsti jiems „išbandymų“. Edmondas turėjo tau paaiškinti apie pyragą ir lazdą. Pabandęs švelniai vertinti jų pokštus, nusprendžiau stuktelti koja, kad jie imtų judėti. Patikėk manimi, tai daug paveikiau! Jie visi kaip vaikai. Geriausias būdas — įkrėsti į užpakalį.

— Ką praktiškai reiškia tavo „įkrėsti į užpakalį“?

— Žinoma, aš tenkinu jų pageidavimus, bet skiriu jiems išbandymų, kurie juos verčia pasitempti ar bent jau pradėti galvoti. Patarimas: nebijok sukurti jiems krizinės situacijos, tada jie bus priversti mąstyti. Pats Edmondas Velsas kalba apie šį metodą savo Enciklopedijoje. Jį pavadino KA, „Krizės apmąstymui“.

— O kokį metodą tu vertini?

— Užuot saugojęs savo klientus, sukelk jiems pavojų. Užuot saugojęs juos nuo bedugnės, įstumk į ją, taip jie geriau išmoks pažinti savo galimybes, taigi ims labiau pasitikėti savo jėgomis. Patikėk, aš tikrai netausoju savo klientų, ir galų gale jie pradeda elgtis geriau. Jie geriau pažįsta gyvenimą. Jų pageidavimai darosi labiau apgalvoti: išgyventi, nebesirgti... Visų didžių žmonių sielos kentėjo įveikdamos sunkius išbandymus. Tai irgi prisidėjo prie legendų apie juos...

Aš vis dar netikiu.

— Nemanau, kad pajėgsiu šiurkščiai elgtis su savo klientais. Pradedu per daug prie jų prisirišti.

Raulis beviltiškai varto akis.

— Tai ir toliau tupinėk apie juos ir pamatysime, kurie, tavo ar mano, klientai gaus geresnius karmos įvertinimus.

— Tai iššūkis?

— Jei taip nori, — sutinka jis. — Kiekvienas turi savą angelo kontrolės metodą, ir pažiūrėsime, kas laimės.

Klausiu, kaip jam sekasi su Natalija. Jis išsikviečia kiaušinius ir mes stebime sielas, mažas žuvytes, judančias rutuliniuose akvariumuose.

— Supratai, kodėl inkų valdovas patarė mums vertinti ją kaip raktą menant septynetukų mįslę?

— Taip manai, — atsidūsta draugas. — Nuo tada nenuleidžiu nuo jos akių. Natalija, Natalija, Natalija... Vienoje Pietų Amerikos, ambasadoje dykinėjanti mergiščia.

— O kas buvo tavo Natalija prieš pradėdama žmogiškuosius gyvenimus?

— Gyvūnas. Perlinė kriauklė. Jos nesurinko. Mirė nuo senatvės, su savo perlu.

Apeinu rutulį.

— Dar kartą peržiūrėkime jos ankstesnius gyvenimus. Mes tikrai kažką praleidome. Neįmanoma, jog toks įžvalgus žmogus, kaip inkų valdovas, būtų suklydęs.

Žiūrime filmą iš pradžių, stebime visas ankstesnes merginos karmas. Staiga pašoku. Datos! Milžiniški tarpai tarp mirčių ir gimimų datų. Vis dėlto mes apsirikome, ji nebuvo Skaistykloje.

— Žinoma, — pritaria Raulis. — Tu teisus. Nei Žemėje, nei Rojuje... Bet kur gi ji tada buvo? Dar viena nuo mūsų paslėpta kosminio mechanizmo detalė... be Žemės ir Rojaus, yra dar kažkokia vieta, kur keliauja sielos...

— Ji skirta ypač gabiems, kaip Natalija Kim? Tu manai, tai galėtų būti septynetukų pasaulis?

— Kodėl ne? Ji vienintelė tai žino. 73. ENCIKLOPEDIJA

MOTERS KULTAS. Daugelio civilizacijų pradžioje būta deivės motinos kultų, kuriuos išpažino moterys. Jų apeigų pagrindas — trys svarbiausi moters gyvenimo įvykiai: 1) menstruacijos; 2) vaikų gimdymas; 3) mirtis. Vėliau vyrai pabandė kopijuoti tuos primityvius tikėjimus. Kunigai iš moterų pasiskolino ilgas sukneles.

Ir Sibiro šamanai per savo įšventinimus būtinai rengiasi kaip moterys, ir visuose tikėjimuose esti įkūrėja motina deivė. Norėdami išaukštinti katalikų tikėjimą prieš pagonis, pirmieji krikščionys iškėlė Mergelę Mariją, šios naujos deivės originalumas pasireiškė tuo, kad ji buvo skaisti.

Tik Viduriniais amžiais krikščionybė nutarė nutraukti ryšius su praeities moters kultais. Prancūzijoje įsakyta persekioti „juodąsias mergeles“, visur liepsnojo „raganų“ laužai (daug daugiau nei „raganių“).

Nuo tada vyrai visomis priemonėmis stengiasi išstumti moteris iš mistinio pasaulio. Nebeliko ne tik moters kulto, nebėra ir kunigių. Žegnojamasi Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija , IV tomas 74. ŽAKAS. 16 METŲ

Šiais metais panelę Van Lyzebet perkėlė toli nuo Perpinjano. Esu toks pat sukiužęs kaip ir tada, kai išvyko Martina. Kodėl moterys palieka mane tuomet, kai jos man labiausiai brangios?

Mane palikdama panelė Van Lyzebet, kaip ir Martina, davė patarimą. „Ieškok savo vietos. Kai ją surasi, tau nebereikės kovoti“, — pasakė ji man. Ir davė spausdinto teksto puslapį apmąstymams.

Likęs vienas, atidžiai perskaičiau savo paveldėjimą. Nukopijuotas lapas iš Edmondo Velso Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedijos II tomo.

Panelės Van Lyzebet parinktame tekste kalbama apie Nansi mieste 1989 metais vykdytą eksperimentą su žiurkėmis.

Štai kas rašoma šiame tekste:

„Žiurkės yra puikios plaukikės. Norėdami patikrinti šią jų savybę, Nansi universiteto elgsenos studijų departamento mokslininkai padėjo narvą, turintį vienintelį išėjimą, ir mažo baseino vandenyje nutiesė tunelį. Į paviršių iškilti neįmanoma, nes tunelio viršus uždengtas plokšte. Taigi, žiurkės privalėjo per baseiną plaukti nekvėpuodamos ir susirasti maisto prie grūdų dalytojo kitame baseino gale. Iš pradžių plaukti bandė visos žiurkės. Bet paskui pamažu pasidalijo vaidmenimis. Narve su šešiomis žiurkėmis spontaniškai atsirado dvi žiurkės išnaudotojos, dvi išnaudojamosios, viena savarankiška žiurkė ir viena skriaudžiamoji.