Бернар Вербер - Angelų imperija

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 67. SENAS DRAUGAS

Raulis Razorbakas nepakeitė nuomonės, kad Natalija Kim yra tokia pat klientė kaip ir kiti. Norėdamas tęsti mūsų sumanytus darbus, jis iškelia kitą mintį.

— Eime su manimi.

Kartu skrendame į pietryčius. Ant kalvos vyksta angelų, lyg fanai aplipusių mėgstamą dainininką, susirinkimas. Menininkas spalvingas, kalba gestikuliuodamas. Atpažįstu jį iš karto...

Fredis Mėjeris!

Jis nepasikeitė, tas senas aklas rabinas. Mažas, storas, plikas, apvali nosis prilaiko storus juodus akinius, tik čia aklumas jo nebevaržo. Dvasių pasaulyje aklas angelas mato taip pat kaip ir kiti.

Raulis stukteli man alkūne. Priminimas nereikalingas, prisimenu pats. Kai yra Fredis, bet koks bandymas tirti, atrasti, tyrinėti bus išgirstas. Tanatonautų epopėjoje jis buvo pats smarkiausias, pats entuziastiškiausias, labiausiai siekiantis tobulybės tarp visų herojų. Jam kilo mintis sujungti sidabrinius siūlus ir taip užtikrinti grupinių skrydžių saugumą. Jis sukūrė pirmąsias ektoplazminių karų strategijas. Kas gali būti labiau egzaltuoto, nei leistis su juo ieškoti nuotykių!

Prisijungiame prie žiūrovų būrelio ir taip pat imame klausytis mūsų draugo. Jis pasakoja... anekdotą.

— Tai pasakojimas apie krintantį alpinistą, kuris ranka užsikabina už medžio šakos virš svaiginančios bedugnės. „Gelbėkite! Gelbėkite! Ar kas nors gali mane išgelbėti?“ — rėkia iš nevilties. Atskrenda angelas ir sako: „Aš — tavo angelas sargas. Pasitikėk manimi. Noriu tave išgelbėti.“ Alpinistas minutę mąsto, paskui mesteli: „Na... gal atsirastų kas nors kitas?“

Angelai pratrūksta juokais. Aš taip pat imu kvatoti. Tai angeliškas humoras. Turėsiu prie jo priprasti.

Nepaprastai džiaugiuosi vėl susitikęs seną bendrą. Kas sakė, jog Rojuje nuobodu? Su Fredžiu mes išgelbėti. Duodu jam ženklą. Jis mus pamato ir atlekia.

— Mikaeli! Rauli!

Stipriai apsikabiname.

Prisimenu visas kartu praleistas akimirkas: pirmuosius susitikimus, darbelius, pirmąsias sėkmes, pirmąsias keliones į Rojų, pirmuosius ektoplazminius karus su asasinais.

— Noriu pristatyti jums naujų bičiulių gaują! — rėkia Fredis.

Mus apsupa kohorta šviesos būtybių ir tarp jų išskiriu keletą pažįstamų veidų: Groučo Marksą, Oskarą Vaildą, Volfgangą Amadėjų Mocartą, Basterį Kitoną, Aristofaną, Rablė...

— Mus pravardžiuoja Rojaus komikų gauja. Prieš patekdamas čia nežinojau, kad Mocartas buvo toks pokštininkas. Niekada nepraleisdavo progos papasakoti smagaus anekdoto! Visai nepanašus į Bethoveną, šiam labiau patiko drumsti džiaugsmą.

Klausiu:

— O tavo klientai?

Fredis gūžteli pečiais. Jis nebetiki savo, kaip angelo, darbo prasme. Visiškai nebesirūpina savo sielomis. Pernelyg daug klientų jį nuvylė. Žmonės jam jau įsipyko. Juos gelbėti? Jis tuo nebetiki. Visiškai taip pat, kaip ir Raulis, yra įsitikinęs, jog tobulinti žmones yra neįveikiamas uždavinys net patiems talentingiausiems angelams.

Aristofanas sako, jog turėjo šešis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt septynis klientus ir lygiai tiek pat nesėkmių. Basteris Kitonas skundžiasi, kad jam tenka tik dėl šviesos stygiaus demoralizuoti lapiai. Oskaras Vaildas jam atsako, jog tai niekis, palyginti su jo indais, jų anytomis, kurios padega savo marčių sarius, kad gautų draudimą. Groučo Marksas šiaip taip sukasi su raudonaisiais khmerais, kurie nesiliauja suvesdinėję sąskaitų džiunglėse. Rablė pakelia rankas į dangų prisiminęs San Paulo lūšnynų berniūkščius, kurie nuo ryto iki vakaro uosto klijus ir kurių gyvenimo trukmės tikimybė — ne daugiau kaip keturiolika metų.

Gali pamanyti, jog dramatiškiausi likimai patikimi būtent komikams.

— Tai per sunku. Daugelis mūsų galų gale meta į ringą rankšluostį. Žmonėms padėti negalima.

Primenu Edmondo Velso argumentą:

— Vis dėlto jau mūsų buvimas čia yra įrodymas, kad įmanoma išeiti iš reinkarnacijų ciklo. Jei pavyko mums, tai tikrai gali padaryti ir kiti.

— Galbūt su žmonėmis yra taip, kaip su pirmtakais spermatozoidais, — sako Raulis. — Vienam iš trisdešimties milijonų pavyksta peržengti kiaušinėlio durų slenkstį. Bet man nepakaks kantrybės išbandyti trisdešimt milijonų sielų belaukiant, kol pagaliau gausiu leidimą žengti per Smaragdo vartus.

Mano draugas aiškiai patenkintas, jog nėra vienintelis, ketinantis atsisakyti. Jam pritaria Fredis Mėjeris. Jis taip pat nebegali nei prisiversti rūpintis paliktomis ramybėje savo sielomis, nei pats nori tobulėti. Nebeturi jokių ambicijų. Tikisi savo egzistencijos likutį praleisti juokdamasis, pamiršęs mirtingųjų pasaulį. Dėl žmonijos prarado bet kokią viltį. Dabar tiki tik humoru.

Kas atsitiko, kad džiaugsmo kupinas Elzaso rabinas tapo tokia nusivylusia šviesos būtybe?

— Holokaustas, — šnypščia jis. — Žydų genocidas per Antrąjį pasaulinį karą.

Lyg būtų nugalėtas, nuleidžia galvą.

— Iš čia geriau matyti. Viską supranti. Gali gauti bet kokią informaciją. Dabar žinau viską apie tai, kas iš tikrųjų dėjosi, ir tai blogiau nei visa tai, ką galėjau perskaityti gyvendamas Žemėje. Tai pranoksta siaubą.

— Aš...

— Ne, tu nežinai. Eilės, laukiančios prie dujų kamerų, iš motinų glėbių išplėšti vaikai, kad po to jų galvos būtų sutraiškytos į krematorijaus krosnies sieną, medicininiai bandymai su gyvais žmonėmis... Reikia atsidurti čia, kad viską pamatytum ir viską pajustum.

Bandau paaiškinti:

— Gal tie žiaurumai galėjo vykti todėl, jog angelai liovėsi dirbti, kaip tu dabar.

Bet Fredis manęs nesiklauso. Griebia mane už peties ir pratrūksta juoktis.

— Aš nebenoriu nieko daugiau žinoti. Noriu tik juoktis, juoktis, juoktis... svaigintis juoku ir anekdotais iki visko pabaigos. Nagi, juokimės, draugai. Juokimės ir pamirškime.

Kaip jis pasikeitė, mano mielasis Fredis! Negi humoras jį užvaldė kaip narkotikai? Jis pliaukšteli delnais.

— Nagi, čia ima darytis nuobodu. Gerą anekdotą, greitai, skubus reikalas. ANEKDOTĄ! — reikalauja senasis tanatonautų rabinas.

Sunku pereiti prie kitos temos po tokių reminiscensijų, tačiau Oskaras Vaildas ryžtasi, norėdamas pagaliau išsklaidyti paskutinį pelėsių kvapą po niūrių Fredžio prisiminimų.

— Papasakosiu, kaip Kristus keliavo su savo motina. Jis sustojo mažame miestelyje ir pamatė svetimavusią moterį, kurią buvo rengiamasi užmėtyti akmenimis. Tada Jėzus įsikišo ir tarė: „Tegul tas, kuris niekada nenusidėjo, pirmas meta į ją akmenį“ Minioje kilo šurmulys, paskui visi numetė akmenis šalin. Jėzus visiems plojant ketina išlaisvinti jaunąją moterį, bet orą perskrodžia didžiulė plyta ir pritrėškia nelaimingąją. Jėzus atsisuka ir taria: „Na, mama, ar tau neatrodo, jog kartais tu kiek persistengi“

Juokas šiek tiek priverstinis.

— Laimė, kad čia nėra Kristaus, — kaip visada rimtai sako Basteris Kitonas. — Jis nemėgsta, kai juokaujama apie jo motiną...

Groučo Marksas įsikiša:

— Papasakosiu apie tipelį, kuris nuolat skundėsi, jog neišlošia loterijoje. Jam pasirodo angelas sargas ir sako: „Labai norėčiau padėti, kad išloštum, bet... bent jau nusipirk bilietą!“

Anekdotą girdėję visi, bet vis dėlto prapliumpa juoktis.

Mudu su Rauliu nedalyvaujame visuotinėse linksmybėse, nes manome, jog jos šiek tiek netikusios.

Būtent dabar pasirodo Merlin Monro. Ji skubiai puola Fredžiui į glėbį. Nors ir angelė, ji išsaugojo žavesį, kerus, kurie iš Normos Džeinės Beiker sukūrė legendą. Manau, neteisinga, kad žvaigždės, mirusios jėgų žydėjime, čia irgi išlieka nuostabios, o tos, kurios mirė sulaukusios gilios senatvės, kaip Luiza Bruks arba Greta Garbo, visiems laikams lieka nepataisomai sužalotos metų tėkmės.