Бернар Вербер - Angelų imperija

— Nepristatau jums šios panelės, — erzina rabinas.

Jis glosto jos strėnų linkį ir, jei nežinočiau, kad čia visi praradę seksualumą, nesunkiai įsivaizduočiau, jog juos sieja emocinis ryšys. Jie iš tikrųjų linksminasi kartodami senus intymius judesius, nors jų pirštai nieko nebeužčiuopia. Galvoju, ką ta gražuolė įžvelgia tame putlutyje, plikame žmogelyje, ir aiškiai nušvinta atsakymas: humorą. Fredžiui Merlin atiduoda savo žavesį. Jis mainais siūlo savo juoką.

— Mis Monro, atveskite jį į protą, — sako Raulis.

— Apgailestauju, aš irgi esu traumuota holokausto baisumų. Žinote, prieš ištekėdama už Artūro Milerio, buvau atsivertusi į judaizmą.

Norėčiau paklausti, kokia tikroji jos mirties priežastis, bet laikas visai netinkamas.

— Iš pradžių, — tęsia Merlin, — Fredis nusileisdavo į senųjų koncentracijos stovyklų vietas, kad galėtų padėti ten dar tebeklaidžiojančioms sieloms pakilti į Rojų. Paskui liovėsi. Paprasčiausiai visko per daug. Per daug žmonių kentėjo milžiniškas kančias, o dangus ir tautos visiškai abejingai tylėjo. Rūšis, galinti daryti tokius nusikaltimus, neverta, kad ją gelbėtų. Aš tai suprantu ir taip pat nebenoriu su žmonėmis turėti jokių reikalų, — drožia Merlin, nebeslėpdama pykčio.

— Užuot nusivylus, ar ne geriau būtų suprasti? — dėsto Raulis.

— Labai gerai. Tuomet užduosiu tau klausimą. Kodėl tokie nusikaltimai padaryti nebaudžiamai? Klausiu tavęs, kodėl? Kodėl? KODĖL??!! — rėkia Fredis.

Akimirka sumišimo, paskui Raulis susigriebia:

— Todėl, kad Anapilio sistema sudėtingesnė, negu gali atrodyti. Mes privalome sužinoti, kas valdo virš mūsų, angelų, pasaulio. Kol galutinai neišsiaiškinsime viso kosminio mechanizmo, holokaustas liks paslaptis ir gali kilti pavojus, jog tai pasikartos. Užuot užsidaręs savo skausme, geriau padėtum mums įsiskverbti į septynetukų pasaulio paslaptis, kad galėtume neleisti kilti naujoms skerdynėms.

Tačiau rabinas Mėjeris užsispiria:

— Žmonija nesugeba evoliucionuoti. Viskas rodo, jog prasideda susinaikinimo procesas. Žmonės nemyli vieni kitų. Jie linki vienas kitam blogo. Visur atgimsta fanatizmas, nacionalizmas, integrizmas, ekstremizmas... niekas nepasikeitė. Niekas iš tikrųjų nepasikeis. Netolerancija šiandien gajesnė nei kada nors anksčiau.

Mano eilė ginti mirtinguosius:

— Žmonija veikia neryžtingai. Trys žingsniai pirmyn, du atgal, bet vis dėlto ji eina į priekį. Dabar ji pasiekė 333 ir, atrodo, netrukus pasieks 334. Tai neginčijami pasiekimai. Jei jau mes, angelai, atsisakysime, tai kas galės išgelbėti žmones?

Lyg pavargęs nuo mūsų prašymų Fredis staiga mums atsuka nugarą.

— Tegul mirtingieji tvarkosi patys. Kai pasieks patį dugną, gal tada atbus išgyvenimo instinktas ir jie vėl ims kilti.

Prisidėjęs prie savo draugų jis dar kartą sušuko:

— Nagi, vaikinai, juokimės ir palikime žmoniją jos likimui! 68. ENCIKLOPEDIJA

VANUATU. Vanuatu archipelagą septyniolikto amžiaus pradžioje atrado portugalai vienoje dar netyrinėtoje Ramiojo vandenyno zonoje. Jo gyventojai — keletas dešimčių tūkstančių individų, gyvenančių savitą gyvenimą.

Pavyzdžiui, jie neturėjo įpročio, kad dauguma primestų savo valią mažumai. Jei gyventojai nesutardavo, diskutuodavo tarpusavyje, kol prieidavo vieningą nuomonę. Aišku, diskusijoms reikia laiko. Kai kurie užsispirdavo ir nesileisdavo įtikinami. Todėl Vanuatu gyventojai praleisdavo trečdalį laiko postringaudami, nes norėjo įsitikinti visų nuomonių pagrįstumu. Jei būdavo diskutuojama dėl žemės, diskusijos galėjo trukti metų metus, net šimtmečius, tol, kol būdavo pasiekiamas sutarimas. Problemos sprendimas tuo metu būdavo atidedamas.

O kai pagaliau po dviejų ar trijų šimtų metų visi sutars, problema bus tikrai išspręsta ir neliks apmaudo, nes nebus nugalėtojų. Vanuatu civilizacija rėmėsi klanais; kiekvienas klanas vertėsi vis kitokia ūkio veikla. Buvo klanų, kurie specializavosi žvejyboje, klanų, besispecializuojančių žemės ūkyje, puodininkystėje ir t.t. Tarp klanų vyko mainai. Pavyzdžiui, žvejai leisdavo prieiti prie jūros mainais už leidimą prieiti prie šaltinio girioje. Kadangi klanai buvo specializuoti, jei žemdirbių klane gimęs vaikas parodydavo įgimtų gabumų puodininkystei, jis išeidavo iš saviškių būrio į puodžių šeimą, kuri padėdavo ugdyti šį talentą. Taip pat būdavo su puodžių vaiku, turinčiu potraukį žvejų verslui.

Pirmieji vakariečiai tyrinėtojai buvo sutrikę dėl tokio papročio, nes iš pradžių manė, jog Vanuatu gyventojai vieni iš kitų vaikus vagia. Žmonių negrobdavo, vykdavo mainai, kad kiekvienas individas optimaliai ugdytų savo gebėjimus.

Konfliktų atveju Vanuatu gyventojai naudojosi sudėtinga sąjungų sistema. Jei klano A vyras išprievartaudavo merginą iš klano B, šie du klanai nepradeda kariauti tarpusavyje. Jie kreipiasi į savo „atstovus karo reikalams“ tai yra į kitą klaną, su kuriuo susiję priesaika. Taigi, klanas A prašys pagalbos iš klano C, o klanas B iš klano D. Ši tarpininkų sistema gera tuo, jog kariaus nelabai suinteresuoti vienas kitą skersti žmonės, nes jie tiesiogiai vieni iš kitų žalos nepatyrė. Praliejus pirmą kraujo lašą, kiekviena pusė norės susitaikyti, nes manys, jog jau atliko pareigą sąjungininkui. Taigi, karai Vanuatu būna be neapykantos ir nearšūs, nes karių nekursto bergždžias išdidumas.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 69. ŽAKAS. 14 METŲ

Mokyklos aplinka — mano kalėjimas. Mano prieglauda — tualetas. Kai ten atsiduriu, aišku, imu save vertinti. Mano pažymiai šiek tiek geresni, bet neturiu labai geros atminties, tad niekada puikiai nesimokysiu.

Martina išėjo iš licėjaus. Cirkas, kuriame dirba jos tėvai, iškeliauja. Sibelijus, jos tėvas, yra hipnotizuotojas. Manau, kad esu jį matęs per televizorių. Po turnė Perpinjano regione menininkai išskrenda į Peru. Prieš mane palikdama, Martina pakartojo:

— Stiprink savo stipriąsias vietas, užuot bandęs gausinti silpnąsias.

Taigi, Martina išvyko, o aš manau, jog be jos praradau daug savo jėgų. Šiais metais mokykloje prancūzų kalbą dėsto jauna mokytoja, moteris ilgais rausvais plaukais ir pernelyg aptempta palaidinuke, panelė Van Lyzebet. Ši spindinti būtybė visiems daro įspūdį. Norėdama geriau su mumis susipažinti ji paprašė, kad parašytume apsakymą pačių pasirinkta tema.

Bruzdesys klasėje. Įprasta mokyklos sistema neišmokė mūsų savarankiškumo. Mokiniai niurna. Kiti skundžiasi.

— Bet, panele, mes to nemokame. Mums reikia duoti temą.

— Vis dėlto pabandykite. Netrukus pamatysite rezultatą.

Tai pirmas kartas, kai mokytojas atleidžia pavadį. Nepatirta laisvė man labai patinka. Imu kurti pasakojimą, pavadinu jį Puspopiežius. Įsivaizduoju, jog per kitą konklavą tarp papabilių užims vietą kompiuteris. Atstovauti krikščioniškajam mokymui geriausiai gali kompiuteris. Neliks galimybės eiti į kompromisus su verslo ar politiniais sluoksniais. Taigi, kardinolai sudės didžiuosius krikščionybės principus į informacinę programą, o ją įdiegs į humanoidinį robotą, kurį pakrikštys „Pijaus 3,14“ vardu. Jį rinkdami jie matys tik teigiamybes. Tik Pijus 3,14 gali būti išrinktas iki gyvos galvos ir nereikės baimintis, jog kada nors nusens. Jei koks nors netekęs pusiausvyros žmogus jį sugadins, visada bus galima atkurti jo programą. Be to, Pijus 3,14 nebus susietas su konkrečiu žmonijos istorijos periodu, galės gauti informaciją priklausomai nuo visuomenės išsivystymo lygio ir ją suvokti. Robotas nuolat pats „atsinaujins“ ir prisitaikys prie pakitusių papročių. Tokiu būdu, įdiegus naujausias technologijas, krikščionybė su savo išpažinėjais pasieks aukščiausią harmoniją.