Бернар Вербер - Angelų imperija

— Vis dėlto nepuoselėju pernelyg daug iliuzijų.

Dar kartą apžiūriu nepaprastąjį kiaušinį. Ambasadoje Nataliją Kim ir du vyresnius jos brolius moko mokytojai. Peru jie labai nuobodžiauja, nes negali eiti kur panorėję, todėl susigalvoja užsiėmimų tik jiems trims. Dabar Natalija skaito broliams veikalą apie hipnozę, kukliai pavadintą Hipnozė visiems. Pasilenkiu prie kiaušinio ir matau, kad ji dabar testuoja vyresnįjį brolį, penkiolikmetį Džeimsą.

Paprašo paauglio užsimerkti, atsipalaiduoti ir įsivaizduoti, jog jis — kietas kaip lenta. Džeimsas užsimerkia, pabando susikaupti ir prapliumpa juoktis.

— Nieko nebus! — apgailestauja Natalija.

— Pradėkime iš naujo, pažadu nebesijuokti, — sako Džeimsas.

Bet Natalija kategoriška.

— Knygoje parašyta, jog jei vieną kartą nusijuokei, tai netinki hipnozei.

— Pradėk iš naujo, man pavyks.

— Apgailestauju, Džeimsai. Labai nedaug žmonių tinka hipnozei, veikale teigiama, jog vos 20 procentų, o tu jiems nepriklausai. Neturi tokios dovanos. Hipnotizuojamasis turi būti labai motyvuotas, jei nori, kad pasisektų, nes būtent jis ir atlieka pagrindinį vaidmenį. Hipnotizuotojas tik parodo, kad jis gali pasiekti tą būseną.

Trylikametis Vilis pasisiūlo savanoriu naujam bandymui. Jis labai stipriai užsimerkia, labai stengiasi, nes matė, jog vyresniajam broliui nepavyko, tad nori įrodyti seseriai, jog jis — hipnotizuotinas. Lyg tai būtų garbės titulas.

— Tu esi kietas kaip lenta, — vienodu balsu uždainuoja Natalija. — Tavo raumenys sustingę, nebegali judėti.

Berniukas sugniaužia kumščius, suraukia akių vokus, įsitempia, trūkčioja.

— Tu esi sustingęs, kietas, nejautrus, dabar tu — kietas medžio gabalas.

Natalija duoda Džeimsui ženklą stotis už jo ir paskelbia:

— Tu esi lenta ir atrodai kaip lenta, dabar griūsi atbulas.

Vilis, tiesus, įsitempęs, virsta atbulas. Džeimsas paima jį už pečių, Natalija — už kojų. Jie padeda jo galvą ant vienos kėdės atlošo, kojas — ant kitos. Jo niekas neprilaiko, tačiau jis nenukrinta.

— Pavyko! — šūkteli susižavėjęs Džeimsas.

— Knygoje rašoma, jog kūnas tampa toks standus, kad gali ant jo ir atsisėsti.

— Tiki tuo? Ar nesulaužysime jam stuburo?

Mergaitė ryžtasi užsiropšti ant sustingusio brolio, bet jis nesulinksta. Ji atsistoja jam ant pilvo. Džeimsas paseka jos pavyzdžiu. Abu paaugliai džiūgauja tokiu būdu patikrinę, kad Hipnozė visiems nemelavo.

— Žmogaus mintis slepia savyje nežinomų jėgų, — gėrisi Natalija. — Dabar pastatykime jį vėl ant kojų.

Jie vėl paima Vilį už kojų ir rankų; jo akys lieka užmerktos, o kūnas įsitempęs.

— Dabar pradedu skaičiuoti iš kito galo, ir kai pasakysiu nulis, tu pabusi, — paskelbia Natalija.

— Trys, du, vienas....nulis!

Tačiau nesujuda nei Vilio kūnas, nei vokai. Žaidimas tapo tikrai ne toks įdomus.

— Nieko nesuprantu. Jis nepabunda, — sunerimsta Natalija.

— Galbūt jis mirė? Ką pasakysime tėvams? — susijaudina Džeimsas.

Mergaitė nervingai vėl paima knygą.

— „Jei bandomasis nepabunda, labai įsakmiai pradėkite skaičiuoti iš naujo ir, tardami nulis, garsiai suplokite rankomis.“

Jie pradeda skaičiuoti iš naujo, garsiai suploja ir šį kartą „hipnotizuojamasis“ atsimerkia.

Palengvėjimas.

— Ką tu jautei? — klausia hipnotizuotoja.

— Nieko, nieko neatsimenu, bet pojūtis gana malonus. Kas įvyko?

Raulis Razorbakas, atrodo, abejoja. O aš manau, jog Natalija Kim iš tikrųjų yra nepaprasta. Atidžiau peržiūriu jos praeities trajektoriją. Iki dabartinės egzistencijos korėjietė buvo šokėja Balyje. Paskandinta.

Anksčiau ji keletą gyvenimų buvo menininkė, mušė tamtamą Dramblio Kaulo Krante, tapė miniatiūras Maltoje, drožė medines skulptūrėles Velykų saloje. Kai buvau žmogus, nelabai tikėjau reinkarnacijomis. Stebėjausi, jog visi žmonės įsivaizdavo praeityje buvę karo vadais, tyrinėtojais, menininkais, žvaigždėmis, dvaro damomis arba dvasininkais. Trumpai — istorijos knygų herojais. Kai žinai, jog iki 1900 metų 95 procentai žmonių giminės dirbo žemės ūkio darbus, tai gali pasirodyti keista.

Pastebiu, jog tarp dviejų gyvenimų Natalija Kim dažniausiai daug laiko praleidžia Skaistykloje.

— Kodėl ji taip neskuba reinkarnuotis?

Raulis bando paaiškinti:

— Kai kurios sielos nekantrios ir alkūnėmis skinasi kelią mirusiųjų minioje, norėdamos kuo greičiau stoti prieš teismą. Kitos visai neskuba, pats matei.

Iš tikrųjų prisimenu, kad oranžiniame pasaulyje mačiau slenkančių sielų, kurios į teismą judėjo nerūpestingai, visiškai neskubėdamos.

— Kai kurie žingsniuoja šimtmečių šimtmečius. Kiti, vos tik jų gyvenimas baigėsi, op, skuba grįžti į ringą ir pabandyti iškovoti reinkarnacijų ciklo pabaigos laurus. Buvęs gyvenimas, be abejo, ją išbandė. Taigi ji nutarė atsipūsti prieš nutardama vėl atgauti kūnišką apvalkalą.

Raulis aiškina, jog jo Natalija jau reinkarnavosi šimtą trylika kartų, bet tik aštuoni gyvenimai buvo įdomūs.

— Ką reiškia „įdomūs gyvenimai“? Kas dedasi „neįdomiuose gyvenimuose“?

— Iš tikrųjų nieko ypatinga. Gimstama, tuokiamasi, daromi vaikai, susigraibomas ramus darbas ir po aštuoniasdešimties metų numirštama savo lovoje. Tai betikslis gyvenimas, neatlikus jokios misijos, nieko ypatinga nesukūrus, neįveikus didelių sunkumų.

— Tai tie gyvenimai visiškai betiksliai?

Raulis taip nemano. Jis mano, jog tokie monotoniški gyvenimai labai reikalingi, kai nori pailsėti tarp dviejų „svarbių“ gyvenimų. Kai kurie kankiniai, kai kurie nesuprasti menininkai, kai kurie pralaimėję kovotojai patenka į Rojų tokie pavargę nuo savo gyvenimo, jog maldauja skirti jiems ramių reinkaracijų.

— Mano Natalija gyveno šimtą penkis ramius ir aštuonis įdomius, bet greičiausiai sunkiai ištveriamus gyvenimus.

Pastebiu, jog iš tikrųjų, jei patalpintume į muziejų visus jos darbus, sukurtus per kiekvieną gyvenimą, tektų ilgai vaikščioti po prašmatnias, skirtingas sales.

— Tai kodėl ji dar neišlaisvinta iš reinkaracijų ciklo?

— Ji beveik pasiekė tikslą, — sako Raulis. — Tačiau jos elgesys niekada nebuvo tiek dvasingas, kad galėtų peržengti paskutinę ribą.

— Koks jos trūkumas?

— Meilės stoka. Mano Natalijos siela pernelyg jautri aistrų rizikai. Ar ji būtų reinkarnuota į vyrą, ar moterį, niekada nepasitiki partneriais. Ji niekada nesiaukojo visiškai ir, beje, dažniausiai buvo teisi. Bet stengdamasi „nesuklysti“, ji negavo pakankamai informacijos, išgyvenimų — viso to, kas nelaimingai sielai atneša visuotinę meilę.

Geriau suprantu savo draugo pesimizmą, jo klientė įstrigo ne dėl kvailumo, o būtent dėl sveiko proto!

Grįžtame jos stebėti Korėjos ambasadoje Limoje. Jaunuoliams patiekti pavakariai. Vyresnysis dievina tortą su citrina, jaunesnysis — putėsius su šokoladu, o Natalija — plaukiojančias salas. Plaukiojančios salos... 66. ENCIKLOPEDIJA

PLAUKIOJANČIOS SALOS RECEPTAS. Pradėti nuo geltono ir saldaus „vandenyno“, kuriame plaukios sala, angliško kremo paruošimo.

Užvirinti pieną. Sumušti 6 kiaušinius, baltymus atskirti nuo trynių. Moliniame dubenyje suplakti trynius su 60 g. cukraus. Supilti karštą pieną. Išmaišyti. Leisti kremui sutirštėti kaitinant ant silpnos ugnies ir nuolat maišant. Neužvirinti.

Vandenynas pasiruošęs priimti „salą“: baltą ledkalnį.

Suplakti baltymus su 80 g. cukraus ir žiupsneliu druskos.

Dubenyje sutrinti 60 g. karamelinio cukraus. Supilti išplaktus baltymus. Virti 20 min. vandens tynėje. Palikti atvėsti. Supilti kremą į gilų dubenį, paskui ant viršaus atsargiai užpilti baltymus. Patiekti labai šaltą.