Бернар Вербер - Angelų imperija

Apžiūrėkime atomą erdvėje iš visų pusių.

Jei žiūri iš šių pozicijų, gyvos būtybės mirtis tėra tik savo formą keičianti energija.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 61. DIDYSIS INKŲ VALDOVAS

Klajojančios sielos apsupa Odisėją Papadopulą. Kiekviena jam šnibžda į ausį:

— Įsileisk mane į savo kūną.

— Kodėl jūs norite patekti į mano kūną, šventasis Rauli? — klausia Papadopulas.

— Matai, — apgailestauja Raulis, — šis mirtingasis lengviau suvokia klajojančių sielų siunčiamus signalus nei mūsų.

Staiga man šauna mintis — gali būti, kad pranašai, tvirtinę, jog bendravo su angelais, iš tikrųjų kalbėjosi su jais apsimetančiomis klajojančiomis sielomis.

— Leisk man įsiskverbti į tavo kūną, — kartoja vaiduoklis.

Graikas kunigas sumišęs. Jis „mato“ Raulį, tačiau nesupranta, kodėl staiga pastarasis pakeitė balsą ir prašo tokių dalykų. Abejodamas ima melstis. Bet kol jis meldžiasi, jo siela ima lįsti iš kūno. Pavojus.

Imuosi tarpininkauti:

— Ei, vaiduokliai! Kodėl jūs nepaliekate Žemės?

Vienas teikiasi pasitraukti nuo grobio ir atsako:

— Privalome atkeršyti mus nužudžiusiems konkistadorams. Šis vienuolis — vienas iš jų atstovų, taigi mes jį persekiosime, ir joks egzorcistas neišvys mūsų iš jo kūno.

— Ei, vaikinai! — rikteli Raulis, — ar jums ne gėda užsipulti vargšą žmogų? Pasirinkite savęs vertus priešininkus!

Priekaištas jų visiškai nesujaudina.

— Prasidėti su angelais? Koks tikslas? Mums labiau patinka smūgiuoti į jūsų silpnąsias vietas. Jūsų „klientams“, kaip jūs sakote.

Nelaimė, besimelsdamas vienuolis jau baigia išlįsti iš savo kūno. Klajojančios sielos apspinta jo galvą, virš jos ima ryškėti aiškiai įžvelgiama balta ektoplazma.

Rėkiu:

— Ne, pasilik savo kūne! Nustok melstis!

Tačiau vienuolis manęs negirdi, o klajojančios sielos grūdasi aplink jį ir nori padėti greičiau išsivaduoti iš kūno.

Vargšas Papadopulas laikosi kūne tik ant plono sidabrinio tįstančio siūlelio. Naivuolis mano, jog tai tikra mistinė ekstazė, nors jis paprasčiausiai bus išmestas iš savo kūno.

Norėdamas laimėti laiko, bandau užmegzti pokalbį su priešininkais. Klajojančios sielos nustebusios, kad domiuosi jomis.

Jos sutinka atstoti nuo Papadopulo ir aiškina, jog kenčia. Tai klajojančių sielų ypatybė, jos — kenčiančios būtybės. Jos ima pasakoti apie jas ištikusią tragediją.

Papadopulas atgauna sąmonę ir nualpsta.

Vaiduoklių pasakojimas apie jų buvusį gyvenimą jaudina. Kartu pereinu jų Golgotos kelią ir suprantu juos. Susipažįstu su jų protėvių kultūra. Matau jų ramų gyvenimą iki užkariautojų iš Rytų įsiveržimo. Įsivaizduoju Kusko apylinkes iki tragedijos, saulės kulto apeigas, kasdienio toli pažengusios civilizacijos gyvenimo detales. Pradedu suprasti inkus ir iš tikrųjų mano rūpestis iš pradžių juos nustebina, paskui nuramina.

— Gal galite mums padėti patekti į dangų? — pagaliau klausia vienas inkų karys.

Atsakau, jog nežinau, paskui užsimerkiu ir suprantu, kad galiu. Tai viena iš angelų privilegijų. Kad šios klajojančios sielos patektų į Rojų, reikia, kad jos įsiskverbtų į mano kūną, pereitų per stuburą ir išlįstų laukan per kaukolės viršų.

Tačiau inkai vaiduokliai pareiškia negalį keliauti, kol jų valdovas neatgavo savo galvos. Begalvis vaiduoklis yra Atahualpa, paskutinis inkų valdovas, 1533 metais jį nužudė Franciskas Pisaras. Taigi, ispanas, pakoręs savo priešą, atskyrė galvą nuo kūno būtent todėl, kad sukliudytų aukai pakilti į Rojų. Nes užkariautojai išmanė inkų tikėjimą. Jų tikėjimas skelbė, jog reinkaracija neįmanoma, jei prieš dievus stosi be kurios nors kūno dalies. Tad Pisaras tyčia paslėpė galvą, kad įbaugintų visus gyventojus.

Vaiduoklis aiškina mums girdėjęs, kad tarp nužudytojo kūno ir galvos egzistuoja „šviesos takelis“, taigi būtų galima pabandyti juos sujungti.

— Ar ne šis mitas įkvėpė Peru maoistinį judėjimą, pasivadinusį „Šviesos taku“? Devintąjį dešimtmetį jis sukėlė apie save daug kalbų.

— Iš tikrųjų. Mes įkvėpėme maištininkus. Tuo metu buvome pasiryžę padaryti bet ką, kad sujungtume mūsų karaliaus kūną.

Su Rauliu bandome spręsti problemą. Peržiūrime slaptus Vatikano bibliotekos archyvus ir sužinome, kur yra galva. Ji duobėje netoli Kipajano, paskutinės vietovės, kur inkai įveikė savo priešus. Įkvepiame amerikiečiams mintį surengti archeologinę ekspediciją, rasti galvą ir sujungti su kūnu, esančiu viename Peru muziejuje.

Sujungus inkų valdovo kūną, jo siela sušvinta.

Tiek metų jis laukė šios akimirkos... Dabar savo ruožtu pasisiūlo mums padėti, kiek tik sugebės. Paaiškiname mūsų paieškų tikslą: esame angelai ir norime sužinoti, kas yra virš angelų.

Atahualpa mąsto.

Aiškina, jog, būdamas inkų imperatorius ir Saulės Sūnus, jis, aišku, išmanė savo tautos kosmogoniją. Jis mano, jog virš angelų yra Dievas, bet nelabai nutuokia, kaip galėtume tai patikrinti.

Raulis jam aiškina, jog virš angelų yra septintukų šalis. Ar šis skaičius turi kokią tikslią prasmę?

Tada inkų imperatorius papasakoja, jog vieną dieną jis, klajojanti siela, apsilankė Pietų Korėjos ambasadoje Peru ir sutiko nepaprastą merginą. Ji ne tik atrodė daug išmananti, bet ir atrodė atkeliavusi iš labai toli. Būtybės, besilankančios praeities gyvenimuose, Atahualpos teigimu, yra aukštesnės būtybės nei žmonės, taip pat aukštesnės ir už angelus. Jis nenustebtų, jei ji, paprasta mirtingoji, sieloje saugotų septintukų pasaulio paslaptis. Nes, kaip matėme iš Papandopulo pavyzdžio, šviesos būtybės kartais mielai naudojasi žmonėmis ir slepia juose savo paslaptis ir gėrybes. Jie paslepia tai mirtingųjų pasąmonės gelmėse.

— Kas tas žmogus? — klausia Raulis.

Atahualpa mandagiai pasilenkia prie mūsų ir sušnibžda:

— Natalija Kim, Korėjos ambasadoriaus Peru duktė.

Paskui Amerikos indėnų monarchas nutaiso patyrusio žmogaus miną ir įsako savo kariams susiburti aplink jį. Pasiruošti kilti į Rojų.

Po vieną inkai skverbiasi į mūsų kūnus pro pėdas, kyla aukštyn nugara ir išsprunka lauk per kaukolę. Mudu su Rauliu raukomės iš skausmo, nes kiekvieną kartą, kai per mus keliauja klajojanti siela, mes pajuntame buvusių kančių nuotrupas.

Kai jie nutolsta ir mes vėl liekame vieni, klausiu:

— Natalija Kim? Tu ją pažįsti? Kas ji?

— Viena iš mano klienčių, — atsako susimąstęs Raulis. 62. VENERA. 8 METAI

Kenčiu somnambulizmo priepuolius. Atsikeliu naktį ir vaikštinėju ant stogo. Nepakenčiu, kai kūnas pabėga nuo manęs. Lyg manyje įkalintas Kitas norėtų judėti.

Pabudus mane kamuoja migrena. Galbūt Kitas vaikščiojo per mažai, tad graužia mane iš vidaus...

Po pirmųjų mano, kaip manekenės, pasirodymų pasiūlymų ėmė daugėti. Mane kviečia vis dažniau. Mama tvarko formalumus su agentūromis ir derasi už mane.

Man aštuoneri metai ir aš užsidirbu pragyvenimui. Šiaip jau visi turėtume džiūgauti iš laimės, tačiau tėtė su mama nesiliauja kivirčijęsi. Jie kalba apie „mažylės pinigus“. Jie, be abejo, užsimena apie mane, tai dar vienas nesuprantamas suaugusiųjų terminas. Mama sako, kad ji derasi, todėl normalu, jog kaip tarpininkė turi teisę į procentus. Tėtė atšauna, kad „tą vaiką pasidarėme kartu, ar ne?“, paskui priduria: „Be to, ji panašesnė į mano motiną, o ne į tave.“

Man labai patinka, kai tėvai mano grožį vertina kaip savo asmeninį nuopelną. Tačiau mama rėkia vis garsiau. Ji paskelbia, jog nusamdė privatų detektyvą, kad šis sektų tėtę, ir sviedžia jam į veidą fotografijas, kuriose jis „nuogas su savo vištyte“.