Бернар Вербер - Angelų imperija

— Klajojančios sielos! — sunerimsta Raulis.

Iš tikrųjų prieš mus išsirikiuoja dvylika vaiduoklių. Jie panašūs į mus, tik, užuot spinduliavę šviesą kaip mes, ją sugeria.

Raulis, labiau patyręs Rojuje, aiškina, jog tos ektoplazmos yra savižudžiai, mirę prieš laiką, arba nužudytieji, kurių sielos dar labai kenčia, jie linkę likti Žemėje ir bandyti spręsti praeities problemas, o ne pakilti į dangų ir apsivalyti kitame gyvenime.

— Tai žmonės, kurie ir mirę nesutinka nurimti?

— Arba to negali padaryti. Kai kurie trokšta atsikeršyti ir verčiau būti vaiduokliais, kad dažniau galėtų vaidentis savo skriaudikams.

— Ar jie gali mums pakenkti?

— Mums ne. Bet Papadopului taip.

Nesutinku:

— Bet mes esame angelai, o jie — paprastos klajojančios sielos.

— Jie liko artimesni žmonėms nei mes.

Raulis bijo, jog būtent mes atvedėme jas pas graiką vienuolį. Klajojančios sielos nuolat ieško kūnų, kuriems galėtų vaidentis, tad nusileidę į Žemę mes jiems nurodėme mediumą.

Vaiduoklių vis gausėja. Dabar jų ne mažiau kaip trisdešimt. Jie atrodo taip pat kaip mirties valandą. Matome inkų karius su konkistadorų arkebuzų padarytomis žaizdomis. Gali įsivaizduoti patekęs į H. P. Lavkrafto romaną! Tas, kurį manome esant jų vadą, dar baisesnis. Jis be galvos. Prisispaudžiu prie Raulio ir klausiu:

— Kaip mes juos įveiksime? 57. VENERA. 7 METAI

Veidrodis. Su naująja nosimi atrodau dar gražesnė. Mane įrašė į daktaro Hatkinso metodu dirbančią mokyklą vaikams-žvaigždėms. Mums leidžiama daryti viskas, ką norime, kaip norime, kada norime, kad galėtume laisvai išlieti savo energiją ir sumažinti kamuojantį nerimą. Dažniausiai tenkinuosi piešdama žmogeliuką-kalinį.

— Kas tai? — klausia pedagogė. — Tavo tėtė? Tavo mama?

— Ne. Tai Kitas.

— Kas kitas? Žavingasis princas?

Aiškinu:

— Ne, tai Kitas, tas, kurį kartais matau sapnuose.

— Na, gerai, tas kitas turi vardą, tai žavingasis princas, — aiškina pedagogė. — Aš taip pat jo ieškojau, kol susitikau savo vyrą.

Niekas taip manęs neerzina, kaip suaugusieji, kurie neklauso vaikų ir įsivaizduoja viską žinantys. Rėkiu:

— Ne, Kitas neturi nieko bendra su žavinguoju princu. Tai kalinys. Jis uždarytas ir nori ištrūkti į laisvę. Aš vienintelė galiu jam padėti, bet, norėdama tai padaryti, turiu prisiminti.

— Ką turi prisiminti?

Negaliu gaišti laiko. Atsuku nugarą. Aną savaitę iliustruotas žurnalas pasikvietė mane fotografavimo seansui. Tai mamos, nuolat mane reklamuojančios visur, kur tik eina dirbti, užmačios. Pozavau dvi ar tris valandas sėdėdama ant taburetės su puokšte gėlių. Manau, jog tai kalendoriui. Mama liko užkulisiuose ir žaidė tą žaidimą, kuriame reikia sakyti vis didesnius skaičius ir užbaigti žodžiu „doleris“.

Mama pareiškė, jog tampu labai įžymi. Ji man pasakė, jog esu naujoji Širlė Tempi. Nežinau, kas ta mergina, be abejo, tai viena iš nesuskaičiuojamų senų aktorių, kurios suteikia mano motinai informaciją. Kad ir kaip būtų, man jos visos, išskyrus Lizą Teilor, bjaurios. 58. ŽAKAS. 7 METAI

Jau kelios savaitės mokykloje yra nauja mokinė. Kai atvyksta naujokų, visada noriu padėti jiems adaptuotis.

Ta naujokė šiek tiek ypatinga. Ji gal kiek vyresnė už mus. Jai aštuoneri metai. Jai, be abejo, teko kartoti kursą, nors ji ir nepanaši į tinginę. Gyvena cirke. Kadangi nuolat reikia keisti gyvenamąją vietą, nėra lengva mokytis.

Mergaitė vardu Martina. Ji dėkinga man už sutikimą, priima mano pasiūlymus ir paklausė, ar moku žaisti šachmatais. Atsakiau, jog ne, tad ji išsitraukė iš kuprinės nedidelę plastikinę dėžutę ir ėmė mokyti mane žaisti. Man patinka, kad šachmatų lenta atrodo lyg nedidelis teatras, kuriame lėlės šoka ir grumiasi. Ji man paaiškino, jog kiekviena figūrėlė turi savo elgesio mini kodą. Vienos juda lėtai, tai pėstininkai. Kitos keliauja toli, pavyzdžiui, rikiai. Trečios gali šokinėti per galvas, tai žirgai.

Martina turi ypatingą talentą žaisti šachmatais. Tokia jauna, ji jau rungiasi turnyruose su keliais suaugusiais žaidėjais vienu metu.

— Tai nesunku. Suaugusieji nesitiki, kad vaikai pradės pulti, todėl aš puolu. Tada jie pradeda gintis. Kai jie ginasi, tampa nuspėjami ir ima daryti klaidų.

Martina tvirtina, jog norint laimėti reikia laikytis trijų svarbiausių taisyklių. Pradėjus žaisti kuo skubiau įtraukti į žaidimą antrosios linijos figūras. Paskui užimti centrą. Pagaliau svarbiau stiprinti stipriąsias, o ne silpnąsias vietas.

Šachmatai tapo aistra. Su Martina žaidžiame partijas laikui, kai reikia numatyti ne vieną, bet ir kitus šešis ėjimus, jie visi turi būti gerai apmąstyti.

Martina sako, jog gerai puolu, bet nekaip ginuosi, ir aš prašau jos išmokyti mane geriau gintis.

— Ne, prisimink. Geriau stiprinti stipriąsias, o ne prisidaryti daugiau silpnųjų vietų. Aš tau paaiškinsiu, kaip dar veiksmingiau pulti, tada tau nebereikės mokytis gintis.

Taip ji ir padarė. Imu mąstyti vis greičiau. Žaisdamas įsivaizduoju, jog erdvė ir laikas susitelkia šachmatų lentoje, kur mezgasi drama. Kiekvienąsyk paeidamas jaučiuosi taip, lyg mano galvoje it labirinte karštligiškai bėgiotų pelė ir tyrinėtų visus įmanomus kelius norėdama kuo skubiau išsirinkti geriausią.

Martina papasakojo anekdotą iš Edgaro Po apsakymo Šachmatininkas iš Maelzelio. Tai pasakojimas apie automatą, kuris visus nugali žaisdamas šachmatais. Pabaigoje paaiškėja, jog tai buvo nykštukas, pasislėpęs mašinos viduje. Nuostabi pabaiga! Virpu iš malonumo! Be to, atrodo, tai tikras faktas.

Martina, Edgaras Alanas Po ir šachmatai suteikė mano gyvenimui naują prasmę. Dabar mano pasakojimuose atsirado daug įtampos, daugiausia susijusios su šachmatais. Dažnai mano veikėjai žaidžia žaidimą, kurio taisyklių nežino, nes jas valdo nežinomi dėsniai, kurių jie nepajėgūs net įsivaizduoti.

Pasisiūlau Martinai perskaityti pasakojimą. Ji sutinka. Negi pagaliau būčiau radęs skaitytoją? Šnibždu jai į ausį istoriją apie du baltus kūnelius, kurie naršo po žmogaus kūną ieškodami mikrobo. Suradę nustato, jog jis turi tik vieną norą — įsilieti į žmogaus kūno ląstelių bendruomenę. Pabaigoje mikrobas priimamas į kūną, bet tik į tą vietą, kurioje jis galės būti naudingas.

— Taigi?

— Į virškinimo sistemą, kad padėtų skaidyti maistą.

Ji juokiasi:

— Neblogai sugalvota. Kodėl to ėmeisi?

— Mačiau televizijos laidą apie mikrobus.

— Ne, aš tavęs klausiu, kodėl tau kilo noras ieškoti geresnės vietos, nes tavo mikrobas iš tikrųjų ieško idealios visumos.

— Manau, jog mūsų organizmas jau yra ideali visuma. Jame niekas nesivaržo, nėra viršininkų, visi vienu metu yra ir skirtingi, ir papildo vienas kitą, visi dirba bendram tikslui.

Martina sako, jog mano istorija labai graži. Ji pakšteli man į skruostą, noriu atsakyti tuo pačiu, bet ji mane atstumia.

— Kai parašysi daugiau, labai noriu, kad man perskaitytum, — šnibžda. 59. IGORIS. 7 METAI

Naujieji tėvai šį vakarą turi ateiti manęs pasiimti. Apsivilkau smokingo imitaciją iš juodo nailono; juos gavome per šventes. Lydytais kiaulės taukais išblizginau batus. Susikroviau lagaminą. Su kitais nebekalbu. Vidudienį nepietavau. Labai bijau išteplioti kostiumą. Bibliotekoje pavarčiau gero elgesio vadovėlį. Dabar žinau, jog šakutė dedama kairėje lėkštės pusėje, o peilis — dešinėje. Žinau, kad prie mėsos patiekiamas baltasis vynas, o prie žuvies — raudonasis. Nors gali būti ir priešingai. Žinau, jog reikia įteikti savo vizitinę kortelę kitiems sutiktiems turtuoliams, kad vėliau galėtum su jais susitikti ir nebebendrauti su vargšais.