Mano planetoje nė iš vieno niekas nereikalauja mokytis ką nors atmintinai, nes supranta, jog tai nereikalinga. O sugrįžus namo nereikia rinkti durų kodo. Netrukus Kalėdos. Paprašysiu Kalėdų Senelio, kad atneštų man tą erdvėlaivį.
Pasikalbėjau apie tai su Mona Liza. Atrodo, ji pritaria mano pasirinkimui. 50. NORAI
Sėdžiu parietęs kojas, sklandau ore po turkiškos girios medžiu. Pradėjimų ežeras pliuškena man iš dešinės. Trys rutuliai plasta virš mano rankų. Kiekvieną kartą, kai prisijungiu prie savo klientų, jaučiu nedidelį skausmą. Tarsi susijungęs su kūniškomis būtybėmis vėl būčiau atgavęs šiek tiek kūniškų pojūčių.
Pasirodo Edmondas Velsas. Pirštu paliečia Igorio rutulį, uždeda ranką ant Veneros rutulio.
— Dabar jau bent žinai kiekvieno svarbiausią svertą. Igoriui tai — ženklų stebėjimas. Venerai — sapnai. Žakui — katė. Bet atsargiai, kartais jie naudoja kelis svertus, kartais juos keičia. Nepasiduok rutinai. Taigi, ko jie nori Kalėdoms?
— Igoris nori... kad vienas jo draugas gautų peilio dūrį į pilvą. Venera nori plastinės operacijos, kad susitrumpintų nosį, o Žakas geidžia plastikinio tarpžemyninio erdvėlaivio. Ar aš iš tikrųjų turiu įvykdyti visus jų norus?
Mano instruktoriaus kantrybė baigėsi.
— Pasirinkdamas angelo būtį tu įsipareigojai šio klausimo nesvarstyti. Tau nereikia aiškintis jų prašymų kokybės, tavo užduotis tik nertis iš kailio, kad juos patenkintum.
— Kas sugalvojo tokias taisykles? Kas suinteresuotas, kad jų norai būtų išpildyti? Dievas?
Edmondas Velsas apsimeta, jog klausimo neišgirdo. Iškankinto prasto virėjo mina jis pasilenkia prie kiaušinių. Žiūri vienu, paskui kitu kampu, pamąsto, paskui dėsto:
— Dabar, kai sužinojai, kas yra penki svertai, paaiškinsiu apie tris taktikas. Nuo paprasčiausios iki pačios sudėtingiausios. Pirmoji taktika — „lazdos ir pyrago“. Klientą reikia priversti veikti arba pažadant atlygį, arba grasinant nubausti. Antroji taktika — „šilta šalta“. Reikia labai dažnai kaitalioti geras ir blogas naujienas, kad klientas pasidarytų lankstesnis. Trečioji — „biliardo rutulio taktika“. Reikia veikti žmogų, kuris veiks tavo klientą.
Patenkintas, jog pažėrė dienos išmintį, mano mentorius nusklendžia. Vos tik jis nutolsta, vėl pasirodo mano gundytojas Raulis Razorbakas.
— Pasekime jį.
Atsargiai judame tarp medžių iki įdubimo, kur sukryžiavęs kojas sėdi Edmondas Velsas, atkišęs delnus jis atidžiai stebi ne tris, o vieną kiaušinį. Gal instruktoriams tenka tik itin atidžiai persijotos sielos?
Vienintelis kiaušinis spinduliuoja.
Edmondas Velsas judina lūpas. Jis kalba kiaušiniui:
— Ar tu pasiruošęs, Odisėjau Papadopulai? Štai dar viena žinia Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedijai.
Ir ima dėstyti skyrių apie kalbų įtaką mąstymui. Netikiu savo ausimis. Edmondas Velsas diktuoja informaciją žmogui. Bet ne bet kokiam žmogui, tuoj pat imu sau priekaištauti. Raulis buvo teisus. Mūsų instruktorius mediumui perduoda savo žinias, nes labiausiai bijo, kad jo mintys, neužrašytos į materialų pagrindą, dings.
— Šis mirtingasis, šis Odisėjas Papadopulas, žino daugiau nei angelai savo teritorijoje, — šnibžda mano draugas. — Leiskimės jo aplankyti. Turėtų būti įdomu... 51. ENCIKLOPEDIJA
KALBOS PROBLEMA. Kalba, kuria mes kalbame, daro įtaką mūsų mąstymui. Pavyzdžiui, prancūzų kalba, turinti daug sinonimų ir daugiaprasmių žodžių, labai naudinga diplomatijos srityje. Japonų kalboje žodžio intonacija lemia jo reikšmę, tai reikalauja nuolatinės kalbančiojo emocijų kontrolės. Be to, japonų kalboje yra keli mandagumo lygiai, verčiantys pašnekovus iš karto nurodyti savo vietą socialinėje hierarchijoje.
Kalba atlieka ne tik lavinimo, kultūros funkcijas, joje taip pat yra esminių visuomenės elementų: jausmų valdymas, mandagumo kodas. Kalboje žodžių „mylėti“, „tu“, „laimė“, „karas“, „priešas“, „pareiga“, „gamta“ sinonimų kiekis atskleidžia nacijos vertybių skalę.
Taip pat reikia žinoti, jog revoliucijos nesukelsi, jei iš pradžių nepakeisi senosios kalbos ir žodyno. Nes būtent jie paruošia arba neparuošia protus mentaliteto pokyčiams.
Edmondas Velsas,
Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 52. ŽAKAS. 7 METAI
Per Kalėdas gavau erdvėlaivį. Radau jį dėžutėje po eglute. Buvau labai patenkintas! Pabučiavau savo tėvus, paskui valgėme riebius dalykėlius ir „šventėme“. Žąsų kepenėlės, rūkyta lašiša su krapų padažu, kalakutas su kaštonų padažu, Kalėdų pyragas su sviestu. Nesuprantu, ko jie taip žavisi tais šventiniais patiekalais. Vyriausioji sesuo Siuzona aiškina, jog kepenėlės išimtos iš prievarta penimų (tol, kol užauga didžiulės kepenys) žąsų, jaunesnioji sesuo Marta dar įspūdingiau pasakoja, kad omarai gyvi metami į verdantį vandenį, o mama prašo mūsų patikrinti, ar austrės tikrai gyvos, — išspausti ant jų citrinos. Jei jos judės, galima valgyti.
Skaniai pavalgę pasakojome anekdotus. Tėtė prisiminė vieną, jis mane labai prajuokino.
— Šis pasakojimas apie tipą, kurį partrenkė sunkvežimis. Jis pakilo, tada jį pargriovė motociklas. Jis pakilo, tada jį nusviedė arklys. Jis pakilo, tada tiesiai į galvą pataikė lėktuvas. Tuo metu kažkas pradėjo rėkti: „Sustabdykite karuselę, sužeistas žmogus!“
Supratau ne iš karto, bet kai susivokiau, juokiausi visą valandą. Anekdotai, kurių nesuprantu iš karto, mane labiausiai linksmina paskui.
Anekdotai panašūs į trumpas pasakas. Geruose anekdotuose turi būti aplinka, veikėjas, krizinė situacija arba kulminacinė akimirka, kurią reikia perteikti labai greitai ir labai glaustai. Privaloma nelaukta atomazga, o tai nėra taip paprasta sugalvoti. Turiu išmokti kurti anekdotus, manau, jog tai puikios pratybos.
Anekdotai įdomūs tuo, jog jų poveikį įvertini iš karto. Papasakoji ir išsyk matai, ar jie prajuokino. Nepasukčiausi. Jei žmonės nesupranta arba mano, jog tai nejuokinga, jie neskubės juoktis. Išbandžiau laimę.
— Ar žinote, kaip renkami pa-pajų vaisiai?
Visi atsakė, jog ne.
— Su ša-šakėmis!
Visi nusišypsojo. Nė vienas nenusijuokė. Nepataikiau.
— Jis mielas, — tarė mama taršydama man plaukus.
Įsižeidęs sprukau į tualetą ir užstūmiau sklendę. Tai buvo mano kerštas. Taip, užėmiau tualetą ir niekas negalėjo ten užeiti. Po ilgų įkalbinėjimų dėdė pasiūlė išlaužti duris. „Vis dėlto ne“, — atsakė tėtė. Laimėjau. Tualetas tikrai pati saugiausia vieta.
Kitas dienas linksminausi su savo erdvėlaiviu. Kad jis galėtų nusileisti planetoje, iš tualetinio popieriaus, klijų ir plastikinių butelių žiedų padariau kosminę nusileidimo aikštelę ir penkis žmogeliukus. Mano planeta raudona, su raudonu dangumi ir raudonu vandeniu. Viską nudažiau raudonai mamos nagų laku, bet ji dar neapsižiūrėjo.
Paskui pradėjau aprašinėti savo herojų nuotykius. Tai pasakojimas apie keturis astronautus, jie išsilaipina raudonoje planetoje, kurioje gyvena tik nežemiški, labai stiprūs ir bebaimiai kariai. Astronautai susidraugauja su jais ir išmoksta jų garbės kodeksą bei kovos meną, labai besiskiriantį nuo žemiškojo.
Vieną astronautą sugraužė Mona Liza. Tada man kilo mintis įtraukti dar vieną veikėją — pabaisą, milžiną Angorą, nuo kurio visi turės slėptis. Dabar pageidaučiau susirasti ką nors, kas skaitytų mano pasakojimą. Jei jis skirtas tik man vienam, tai kam tada rašyti? 53. VENERA. 7 METAI
Viskas įvyko labai greitai.
Читать дальше