Бернар Вербер - Angelų imperija

— Mama!

Ji greitai nubėga, paskui staiga grįžta ir meta man paauksuotą medalioną. Viduje — tipelio su dideliais ūsais nuotrauka.

— Tai tavo tėvas. Belieka jį susirasti. Jis labai džiaugsis galėdamas tavimi pasirūpinti. Sudie!

Atsisėdu ant šlapio sniego. Privalau gyventi. Reikia gyventi. Krinta snaigės ir netrukus mane užklos stora balta skraistė.

— Ką čia veiki, mažyli?

Pakeliu apšalusią galvą į uniformuotą poną. 41. VENERA. 5 METAI

Dieną aš piešiu, o naktį neramiai miegu. Dažnai sapnuoju. Sapnuoju, kad mano galvoje įkalintas žvėris, kuris veržiasi į laisvę. Tai triušiukas, jis iš vidaus graužia man galvą. Grauždamas nuolat kartoja tuos pačius žodžius: „Privalai mane prisiminti.“ Kartais nubundu kamuojama siaubingos migrenos. Šią naktį skausmas didesnis nei paprastai. Keliuosi ir einu pas tėtį ir mamą. Jie miega. Kaip jie drįsta miegoti, kai man taip skauda galvą? Tikriausiai nelabai mane myli.

Piešiu savo skausmą ir būtybę, kuri, manau, tūno manyje ir mane graužia. 42. ŽAKAS. 5 METAI

Aš bijau. Nežinau, kodėl bijau. Vakar vakare per televiziją rodė filmą, kurį jie vadina „vesternu“. Mane sukaustė baimė ir siaubas. Drebėjo visas mano kūnas. Šeima nustebo.

Šį rytą seserys vaidina kaubojus ir mane gąsdina. Bėgu į kitą buto galą. Jos mane pasigauna svetainėje. Bėgu į virtuvę. Jos mane pasigauna virtuvėje. Bėgu į vonią. Jos mane pasigauna vonioje.

— Tave nuskalpuosime, — rėkia Matilda, jauniausioji.

Kodėl ji kalba tokias baisybes!

Seserys vejasi mane iki tėvų kambario. Paskui bando sugauti skalbykloje, bet prasmunku pro jų kojas. Einu iš proto. Kur pasislėpti? Kyla mintis. Užsidarau tualete. Kad būčiau saugesnis, užstumiu skląstį. Jos daužo į duris, bet aš nieko nebijau, durys tvirtos. Tualete jaučiuosi kaip tvirtovėje, o jos daužo vis smarkiau. Staiga liaujasi. Girdžiu pašnekesį.

— Kas čia dedasi? — klausia tėtis.

— Žakas užsidarė tualete, — cypsi seserys.

— Tualete? Bet ką jis ten veikia? — stebisi tėvas.

Tada man šauna išganinga mintis. Ištariu sakinį, kurį visada sako tėtė, kai nori ramiai pabūti tualete, nors tai erzina mamą:

— Skaitau knygą.

Už durų stoja tyla. Žinau, jog namuose žodis „knyga“ iš karto sukelia pagarbą.

— Tai laužiame duris? — mandagiai pasiūlo Matilda.

Abejonės.

Paskui girdžiu, kaip tėtė niurna:

— Jei jis tualete skaito knygą, reikia palikti jį ramybėje. Įsimenu pamoką. Kai jau visai striuka, užsidarai tualete ir skaitai knygą.

Atsisėdu ant unitazo ir dairausi. Dešinėje — krūva laikraščių, virš galvos — lentyna, kur tėtė įsitaisė biblioteką. Pasiimu knygą. Puslapiai pilni viena su kita sulipdytų raidžių, negaliu jų iššifruoti. Apžiūriu kitų veikalų viršelius. Laimė, randu knygą vaikams su daug paveikslėlių. Prisimenu. Tėtė man jau skaitė ją prieš miegą. Joje kalbama apie milžino gyvenimą tarp nykštukų ir nykštuko tarp milžinų. Manau, žmogaus vardas Guliveris. Žiūrinėju paveiksliukus ir bandau iššifruoti raides bei sudėlioti iš jų žodžius. Per sunku. Ilgiau žiūriu į paveikslėlį, kuriame supančiotas milžinas tarp minios nykštukų.

Vieną dieną išmoksiu skaityti ir ilgam užsidarysiu tualete, ilgam, ir skaitysiu taip įnikęs, jog pamiršiu viską, kas dedasi už durų. 43. KETURI LIKIMŲ RUTULIAI

Edmondas Velsas veda mus prie šiaurės rytų kalnų uolingo įėjimo. Instruktorius parodo, pro kur galima patekti vidun, ir mes smunkame į tunelių labirintą, kol patenkame į didžiulę olą, apšviestą keturių maždaug penkiasdešimties metrų aukščio balionų, plevenančių ore per du metrus nuo žemės.

Angelai instruktoriai skraido aplink juos lyg muselės aplink pakabintus švytinčius melionus.

— Šią vietą turėtų lankyti tik angelai instruktoriai, — paskelbia mūsų mentorius. — Bet kadangi jūs taip trokštate pamatyti tai, ko kiti angelai nemato ir, beje, nesistengia pamatyti, noriu šiek tiek numalšinti jūsų smalsumą.

Prisiartiname.

Visi keturi balionai vienodo dydžio, bet jų turiniai skiriasi.

Pirmajame — mineralų pasaulio siela.

Antrajame — augalų pasaulio siela.

Trečiajame — gyvūnų pasaulio siela.

Ketvirtajame — žmonių pasaulio siela.

Einu prie pirmojo rutulio. Viduje dreba spindintis branduolys. Gal tai Žemės siela, garsioji Gaja, Alma Mater, apie kurią kalbėjo senovėje?

— Argi Žemė turi sielą?

— Taip. Viskas yra gyva, o tai, kas gyva, turi sielą, — atsako Edmondas Velsas.

Paskui nerūpestingai priduria:

— O viskas, kas turi sielą, nori tobulėti.

Pakerėtas stebiu rutulius.

— Tikrai viskas gyva? Net ir akmenys?

— Netgi kalnai, netgi upeliai, netgi akmenys, bet jų siela netobula. Kad galėtum ją išmatuoti, pakanka stebėti branduolio švytėjimą ir iš jo intuityviai apytikriai nustatyti sielos būseną.

— Taigi, — sakau, — jei taikytume kosmogonijos standartus, mineralas būtų pirmoje stadijoje ir turėtų gauti 100 taškų, augalas — 200, gyvūnas — 300, o žmogus — 400...

— Matas!

Aš tikrai suvokiu, kas yra Žemės siela, bet ji tikrai neturi lygiai 100 taškų, ji turi daug daugiau... 163 taškus!

Antrasis rutulys — girių, laukų ir gėlių — irgi turi ne 200 taškų, bet 236. Gyvūnų — 302. O žmonių — 333.

— Kaip? — stebiuosi. — Žmonija neturi 400 taškų?

Edmondas Velsas patvirtina:

— Kaip tau jau sakiau, čia ir yra mūsų darbo esmė. Prisidėti prie to, kad žmonės pagaliau taptų žmonėmis. Tikrais ketvertukais. Bet, kaip supranti, žmonės dar neužima jiems skirtos vietos. Jie netgi nepasiekė pusiaukelės tarp gyvūnų trejeto ir penketukų išminties. „Trūkstama grandis“ yra jie patys. Žinote, mane labai juokina Nyčės kalbos apie „antžmogius“! Kol taps antžmogiais, tegul pirma tampa žmonėmis!

Pasilenkiu prie žmonijos rutulio ir geriau įsižiūriu į šešis milijardus burbulų, kiekvienas turi po švytintį branduolį.

Raulis Razorbakas nutyla, ir aš suprantu, kad jį labai žavi galimybė stebėti visų žmonių sielas.

Edmondas Velsas pasilenkia prie rutulio.

— Štai mūsų „klientų“ visuma. Čia vyksta pagrindinis žaidimas. Manau, jei žmonija pati nenutars susinaikinti per kelis šimtmečius, žmonės taps tikrais žmonėmis, tikrais ketvertukais. Bet mums, angelams, teks daug padirbėti, kad juos ten nuvestume.

Instruktorius sujaukia mūsų protus. Jis — optimistas. Žmonija greitai daro pažangą. Dėl modernių transporto priemonių, taigi, ir daugėjančių kelionių, dėl pasaulinio masto ryšių priemonių, dėl kultūrų susiliejimo planetoje, dėl vis gausesnių ir prieinamesnių visuomenės informavimo priemonių išminčiai (arba penketukai) dabar gali greitai įgyti įtakos.

— Pažiūrėkime, kaip žmonės gyveno anksčiau ir kaip gyvena dabar. Kadaise visi bijojo grobuonių. Šiandien jie uždaro juos zoologijos soduose. Jie bijojo bado, buvo priversti sunkiai dirbti. Šiandien už juos tuos pačius darbus nudirba robotai ir kompiuteriai. Todėl žmogus turi vis daugiau laisvo laiko mąstyti. O kai žmogus mąsto, jam kyla klausimų.

Prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui atsirado geresnės negu bet kada sąlygos augti žmonių sąmoningumui. Seniau, pavyzdžiui, senovės Graikijoje, gerbiami buvo tik „piliečiai“, tai yra laisvi žmonės, arba atleistiniai. Taigi, svetimšaliai ir vergai buvo atstumti. Paskui po truputį visi tie „marginalai“ tapo piliečiais. 44. ENCIKLOPEDIJA

TOLERANCIJA. Kiekvieną kartą, kai žmonės praplečia sąvoką „gentainiai“, jie į jų skaičių įtraukia naujų kategorijų, vadinasi, pripažįsta, jog būtybės, anksčiau vertintos kaip žemesnės, iš tikrųjų yra ganėtinai panašios į juos pačius ir vertos užuojautos. Tada sunkią kliūtį įveikia ne tik tos būtybės, bet ir visa žmonija pakyla vienu evoliucijos laipteliu aukščiau.