Бернар Вербер - Angelų imperija

— Kaip pavyko krikštynos? — nerūpestingai klausia.

— Jokių problemų!

Edmondas Velsas siūlo keliauti į pietvakarių zoną. Aplink mus angelai kalbasi akis į akį ir dūksta lyg kregždžių poros. Mano mentorius išskečia rankas norėdamas pasisukti į kairę, seku iš paskos.

— Atėjo laikas išmokyti tikro darbo.

Jis išrenka ramų kampą kalnuose ir mes imame leistis.

— Privalai nukreipti klientus į doros kelią. Kiekvieno jų kelias skirtingas. Jie jau seniai nusibrėžė savo sielų misijas. Kiekvieno tikslai yra asmeniški ir skirtingi, per kiekvieną gyvenimą jie stengiasi tobulėti. O tu nieko nežinai apie jų misijas. Žinoma, tu gali nuspėti iš jų elgesio, bet vienintelis objektyvus jų evoliucijos kriterijus lieka taškų suma per Teismą. Jei pasirinks gerą kryptį, po kiekvieno svėrimo matys vis gerėjantį įvertinimą. Nepamiršk, 600 taškų, ir klientas išeina iš žaidimo.

— Kuo galiu jiems padėti?

Jis paima mano plaštakas, pasuka jas ir iškviečia tris mažus spalvotus rutulius. Judanti jų ekranų šviesa šokinėja mūsų peršviečiamuose veiduose.

— Tu turi penkis svertus: 1) intuicijas; 2) svajas; 3) ženklus; 4) mediumus; 5) kates.

Įsidėmiu. Jis tęsia:

— Intuicija. Tu nukreipi klientą tinkama linkme, bet darai tai taip subtiliai, jog jis vos vos pajėgia tai pajusti.

— Svajos?

— Žinoma, mums kils pagunda tiesiogiai per sapnus pasiūlyti problemų sprendimo būdus. Tačiau neturime tokios teisės. Sapnuose galime tik įterpti simbolinę nuorodą. Jei tavo klientui, pavyzdžiui, gresia pavojus, pasiųsk sapną, kad jam iškrito dantys arba nuslinko plaukai. Sapnų problema ta, kad jis juos arba pabudęs pamirš, arba supras kitaip. Kad perduotum informaciją, kartais reikia ją kartoti keletą naktų iš eilės ir naudoti skirtingus simbolius, tačiau nuolat išsaugoti tą patį informacijos branduolį. Didysis angelų talentas yra būti sapnų režisieriais. Kiekvienas klientas turi savo žinyną, kurį svarbu naudoti apgalvotai. Todėl visi kūriniai, registruojantys sapnų simboliką, yra niekiniai ir negaliojantys.

Jis paglosto Veneros kiaušinį.

— O ženklai?

— Jie veikia panašiai kaip intuicijos. Kalbama apie tiesioginį poveikį, bet jis ne visada suveikia. Seniau žmonės priiminėdavo sprendimus stebėdami paukščių skrydį arba tyrinėdami vištos vidurius. Mums lengviau. Dabar mes turime sugalvoti ženklus. Šuo loja duodamas ženklą, jog čia eiti negalima... Surūdiję vartai nesisukioja ant vyrių...

— Mediumai?

— Juos reikia pasitelkti atsargiai. Mediumai yra žmonės, įgiję gebėjimų suprasti angelų kalbą. Bet yra du pavojai. Pirmasis — jie kartais mus supranta klaidingai. Be to, jie kartais bando panaudoti savo dovaną darydami įtaką besiklausančiųjų veiksmams. Taigi, juos dera pasitelkti tik kritišku atveju.

— O... katės?

— Katės beveik visos, yra šiokie tokie mediumai. Tačiau jos pranašesnės už žmones, nes šios savybės nenaudoja, kad gautų valdžią ar pinigų. Bet yra didelė kliūtis: jos nekalba ir negali pačios perspėti.

Mąstau. Intervencinės priemonės atrodo gana menkos, kad būtų galima kovoti su daugybe laisvos valios išraiškos formų.

— Yra dar kokių nors svertų?

Edmondas Velsas glosto Igorio rutulį.

— Apsukriai vartojami, penki svertai jau gali leisti pasiekti labai gerų rezultatų.

Rąžausi.

— Super, visada svajojau vadovauti žmonėms. Tikri vyrai, tikra moteris jaudina daug labiau negu tokie videožaidimai kaip „pabandykite išsaugoti gyvą veikėją pavojingoje aplinkoje“.

— Atsargiai, tu neturi teisės daryti to, kas šaus į galvą. Turi savo klientams didelių įsipareigojimų. Privalai pildyti jų norus. Jei aš sakau norus, vadinasi, turiu galvoje absoliučiai visus norus.

— Net tokius, kurie prieštarauja jų pačių interesams?

— Jie turi didžiulę 50 procentų laisvos valios privilegiją. Tau draudžiama kištis. Privalai gerbti pačius klaidingiausius jų pageidavimus.

Raulis buvo teisus. Mūsų priešas ne velnias ar kokia kita pikta aukštybių dvasia. Mūsų priešas — laisva žmonių valia. 30. ŽAKAS. 1 METAI

Gyvenu kūdikio gyvenimą.

Nemėgstu, kai tėvai ima mane už pažastų. Patinka, kai sugriebia už sėdynės ir galiu sėdėti jų delnuose.

Tėtė dažnai mėto mane į orą. Galiu atsitrenkti į lubas. To aš bijau. Kodėl tėtės mano, jog privalo mėtyti savo vaikus į orą?

Viskas man kelia nerimą. Noriu slėptis po antklode, noriu, kad visi paliktų mane ramybėje.

Man parodė mergaitę ir pasakė, jog ji mano sesuo. Atrodo, ji patenkinta mane matydama, nes nuolat ką nors kaišioja į burną ir sako: „Nagi, kūdiki, reikia valgyti.“ Įkiša mane į savo lėlės vežimėlį ir bėgioja rėkdama: „Kūdikis nešvarus! Reikia įkišti jį į vonią ir ištrinkti šampūnu!“

Ji ne vienintelė mergaitė, vaizduojanti mano-seserį. Jų yra ir daugiau, manau, jos įdomios, bet gali būti ir pavojingos. Vienos mane bučiuoja, kitos tampo už plaukų. Vienos duoda žinduką, kitos kutena.

Pastebėjau, kad šeimoje yra ir katė. Man atrodo, ji yra ramiausia būtybė namuose. Jos kailis toks pat švelnus, kaip mano meškiukų pliušas, ir ji rimta murkia, o man tai patinka.

Seserys bando išmokyti mane vaikščioti. Kartą jau nugriuvau ir, prisimindamas mėlynes, nelabai noriu vėl bandyti. Padėtis stačiomis man kelia nerimą. Keturpėsčiam tenka virsti iš mažesnio aukščio.

Be katės, namuose yra ir daugiau saugių daiktų: puodas ir televizorius. Kai sėdžiu ant puodo, niekas manęs netrukdo. Televizoriuje visąlaik kažkas juda, be to, jis murkia kaip katė.

Televizorius nuolat kažką rodo. Man patinka įvairūs nuotykiai. Jie padeda pamiršti nerimą. 31. VENERA. 1 METAI

Mane apipila bučiniais, dėmesiu. Mama kartoja, jog esu gražiausia mergaitė pasaulyje. Mačiau savo atvaizdą veidrodyje — tikrai esu žavi. Turiu ilgus juodmedžio spalvos plaukus, mano medaus spalvos oda plona ir švelni kaip šilkas, mano akys šviesiai žalios. Atrodo, jog gimusi, priešingai nei visi kūdikiai, netgi nebuvau raukšlėta. Mama paaiškino, jog taip yra todėl, kad išėjau tiesiai iš jos pilvo, o jai nereikėjo stengtis mane išstumti.

Be to, jie man parodė seną poną, mamos tėvą. Jie vadina jį „seneliu“, o jis erzina mane seilėtais bučiniais. Nekenčiu seilėtų bučinių. Jei senelis drįsta taip seilėtis, tai, matyt, jam tikrai trūksta švelnumo.

Vakare reikalauju, kad prie lovos būtų uždegta naktinė lempelė ir man netektų skendėti tamsoje. Kitaip manyčiau, jog po čiužiniu slepiasi koks nors niekdarys ir gali griebti mane už kojų.

Taip pat nepakenčiu, kai mane vynioja į antklodę. Noriu, kad mano kojos visada būtų laisvos. Kitaip mane viskas nervina, nervina. Be to, jei pabaisa iš po lovos staiga išlįstų, aš būsiu supančiota ir negalėsiu pasprukti.

Valgau ne viską. Mėgstu tik tai, kas švelnu ir saldu. Man patinka viskas, kas yra gražu, miela, saldu. 32. IGORIS. 1 METAI

Turiu saugotis motinos.

Išsprūstu jai iš rankų vonioje, kai ji ketina mane nuskandinti. Išsprūstu lovoje, kai ji ketina mane uždusinti pagalve.

Moku būti slidus.

Moku išvengti pavojaus.

Moku nubusti naktį nuo menkiausios šviesos.

Mano puiki klausa ir sugebu atspėti, kai ji atsiranda greta manęs.

Moku būti guvus ir greitas.

Greitai išmokau vaikščioti.

Kad lengviau galėčiau pasprukti. 33. ENCIKLOPEDIJA

MOTINOS INSTINKTAS. Daugelis mano, jog motinos meilė yra natūralus ir įgimtas jausmas. Nėra nieko klaidingesnio. Iki devyniolikto amžiaus pabaigos dauguma moterų, priklausančių Vakarų šalių buržua klasei, atiduodavo vaikus žindyvei ir jais nesidomėdavo.