Бернар Вербер - Angelų imperija

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija , IV tomas 18. RAULIO IDĖJOS

Stebiu savo kiaušinius.

Žako tėvai užsiima haptonomija. Geros inkubacijos sąlygos.

Igoris gauna smūgių. Labai blogos inkubacijos sąlygos.

Didelei mano nuostabai, Venera turi brolį dvynį. Nežinau, gerai tai ar blogai.

— Gaištame čia savo laiką. Būkime savimi. Pažiūrėkime, ką galime nuveikti. Išplėskime pažinimo ribas, — kalba man Raulis, vėl pristojęs, vos tik pasitraukė Velsas.

Rutuliai ir toliau lėtai sukasi prieš mane. Rodau į juos smakru.

— Nesaugosiu jų visų, nuolat prilipusių prie manęs. Kaip galiu jų atsikratyti?

Raulis parodo, jog pakanka pasukti delnus žemyn, ir kiaušiniai nuskris. Jie skrieja į šiaurės rytus lyg radijo bangomis valdomi lėktuvėliai.

— Kur jie skrenda?

— Kažkur į kalnus.

Pasuku delnus į viršų — visi trys rutuliai pasirodo šiaurės rytų horizonte ir vėl automatiškai atsiduria mano rankose. Raulis suirzta.

— Liaukis linksmintis. Man reikia tavo pagalbos, Mikaeli. Prisimink mūsų šūkį šlovingaisiais tanatonautikos laikais: „Tolyn, visada tolyn į nežinomybę.“

Pakeliu akis į neįtikėtiną dangų.

— Nežinomybės nebėra. Tik atsakomybė už mūsų gemalus.

Raulis kviečia mane skristi į rytus. Pakeitėme stebėjimo vietą, bet visada yra tai, ko nežinome. Nežinome, kas yra virš angelų pasaulio. Pasiekiame rytinę jų teritorijos ribą.

— Ką ketini daryti?

Jis galva parodo Smaragdo vartus.

— Gerai žinai, kad žengsime per tuos vartus, kai būsime išgelbėję vieną žmogų, — sakau.

Ilgi Raulio pirštai juda ore.

— Tu dar nesupratai? Visi mūsų klientai yra kretinai ir niekada neevoliucionuos. 19. VAISIUS ŽAKAS. PO 1 MĖNESIO

Nervinuosi. Kadangi judu motinos viduje, tai kabinuosi į bambagyslę. Ji apsivynioja aplink mano kaklą ir suprantu, jog galiu pasismaugti. Panikuoju, paskui sustingstu. Nustoju judėti, ir man pavyksta išsilaisvinti. 20. VAISIUS VENERA. PO 1 MĖNESIO

Vaisiaus vandenys tampa kartoki. Kas čia vyksta?

— Ei! Dvyny! Kas nors atsitiko? Tu miegi?

Dvynys atsako ne iš karto.

— Aš tik jaučiuosi pavargęs, labai pavargęs... Atrodo, tuštėju iš vidaus.

Stengiuosi suprasti, kas vyksta, nes aš pati dabar siurbiu puikų maistą. Skystis pilnas proto, cukraus ir meilumo. Krūpteliu:

— Aš siurbiu tavo energiją!

— Taip, iš tikrųjų, — sumurma jis. — Žinau tą reiškinį.

Kalba sunkiai.

— Esame dvyniai: perpilantysis–prisipildantysis. Žinau tai, nes ankstesniame gyvenime buvau akušeris. Kai kurios žinios išliko.

— Paaiškink.

— Klausyk, tarp mudviejų atsirado ryšys. Mes tiesiogiai sujungti nedidele kraujagysle, nesisiejančia su mūsų motinos organais. Tai tik nedidelė gysla, bet ganėtinai plati, kad ja tarp mudviejų organizmų cirkuliuotų skysčiai. Todėl mes taip puikiai sutariame. Bet dėl tos pačios priežasties vienas iš mudviejų, šiuo atveju tu, negali nesiurbti medžiagų iš kito. Jei mūsų iš čia per artimiausias dienas neištrauks, tu mane greitai susiurbsi.

Sudrebu:

— Ir?..

— Ir aš mirsiu.

Išsekęs jis nutyla, bet aš nenurimstu:

— Ar tie, išorėje, žino?

Atsako ne iš karto.

— Jie greičiausiai žino, jog yra dvyniai, bet nežino, kad tu mane siurbi. Beje, vakar mums abiem davė vardus. Tu miegojai, bet aš viską girdėjau. Tavo vardas Venera, o aš — Žoržas. Laba diena, Venera!

— Hm... Laba diena, Žoržai!

Įsiutusi imu spardytis.

— Ei, jūs, lauke, darykite ką nors! Sukeikite gimdymą. Žoržas miršta!

Trepsiu kiek išgalėdama. Jis mane ramina.

Baik, per vėlu. Aš gyvensiu tavyje. Visada būsiu tavyje, mano Venera. 21. VAISIUS IGORIS. PO 1 MĖNESIO

Miegu kaip zuikis. Mama verkia. Kalbasi pati su savimi ir geria daug degtinės. Ji apgirsta, ir aš šiek tiek apsvaigęs. Manau, ji bando mane nunuodyti. Bet mano kūnas prisitaiko ir priešinasi. Aš pakeliu alkoholį.

Mama, taip tu manęs neatsikratysi. Aš noriu gimti. Mano gimimas bus kerštas.

Staiga šiurkštus smūgis. Virstu visu ūgiu. Mano veidas susiplota. Kas čia dedasi? Suvokiu, ką ji galvoja: „Atsikratysiu tavęs, atsikratysiu. Tu pastipsi, man pavyks.“

Stengiuosi suprasti, kas vyksta išorėje, ir manau, jog atspėjau. Ji griūva pilvu ant žemės ir stengiasi mane sutraiškyti!

Laikausi, kiek galėdamas. Galų gale ji liaujasi.

Nekantriai laukiu kito puolimo. Ko dar galiu tikėtis? Virbalo? Laikykis, Igori. Tvirtai laikykis. Lauke turėtų būti gražu... 22. SEPTYNETUKŲ PASLAPTIS

Raulis tempia mane prie senos ponios-angelo. Ją prisimenu iš nuotraukų laikraščiuose: Motina Teresė.

— Žemėje ji visus žavėjo didžiadvasiškumu. Tikra šventoji tarp šventųjų. Dabar ji turi jau ketvirtą kartą klientų ir toliau dirba. Taigi, jei Motina Teresė netaps septynetuku, niekas, tikrai niekas to nesugebės.

Atrodo, jog senoji moteris iš tikrųjų sumišusi žiūri į savo rutulius ir nuolat susierzinusi šūkčioja, lyg būtų nusiplikiusi traukdama iš puodo tikrus kiaušinius.

— Edmondas Velsas man sakė, jog gyvenime susidurdavome tik su tokiomis problemomis, kurias buvome pajėgūs spręsti.

Raulis žiūri su panieka.

— Manai, jog viską supranti? Mūsų žinių nepakanka net tam, kad žinotume, ko nežinome.

— Geltonasis pažinimo pasaulis atskleidė atsakymus į klausimus, kurie kildavo man kaip mirtingajam. Edmondas Velsas išmokė mane, jog sąmonės evoliucijos paslaptis — indėnų skaitmenų formose. Tai viskas, ką reikia suprasti.

— Taip manai? Kadaise buvome tanatonautai, protaujantys žmonės. Penketukai. Dabar tapome angelais. Šešetukais. Kitas etapas — tapti septynetukais. Taigi, kas yra septynetukas?

— Septynetukas yra būtybė, surinkusi 700 taškų, — ryžtuosi...

Supratau, kad Raulis būtų ėmęs krėsti mane kaip kriaušę, jei nebūčiau nematerialus.

— O kas yra septynetukas iš tikrųjų? Superangelas? Kita esybė? Jei įžvelgi skirtumą tarp vargšų penketukų ir mūsų, šešetukų, manau, jog turi kilti klausimas, kas gali būti septynetukai.

Mano draugas veltui stengiasi, aš lieku atsargus. Jis ima svajoti.

— Būti septynetuku galbūt yra didinga. Ieškojau tekstuose. Parašyta, jog aukščiau angelų yra „cherubinai“, „Serafinai“. Tai „viršenybės“, „sostų“ klausimas. Tačiau aš manau, jog aukščiausias angelų laipsnis tikrai galėtų būti...

Šnibžda, lyg bijotų, kad jį kas nors išgirs:

— Dievai.

Atpažįstu savo senąjį draugą, visada kūrusį pačias ekstravagantiškiausias hipotezes.

— Kodėl sakai „dievai“, o ne „dievas“?

Matyt, jis viską gerai apmąstęs.

— Hebrajų kalboje Dievas vadinamas „EL“, tačiau knygose rašoma „ELOHIM“, o tai daugiskaita.

Vaizduojame, jog vaikštinėjame dėliodami kojas ant pseudožemės, kaip kadaise darėme Žemėje.

— Kalbėjai apie tai su kitais angelais? Ką jie mano?

— Šiuo klausimu angelai niekuo nesiskiria nuo mirtingųjų. Pusė tiki Dievą. Trečdalis ateistai ir juo netiki. Lieka ketvirtadalis agnostikų, kurie, kaip ir mes, pripažįsta nežinantys, ar Dievas yra.

— Pusė, trečdalis ir ketvirtadalis yra daugiau nei suma, šiek tiek daugiau.

— Normalu. Yra tokių, kurie vienu metu turi dvejopas pažiūras arba jas kaitalioja, — pripažįsta mano draugas.

Trumpai primena:

— Ketvertukai — žmonės; penketukai — išminčiai; šešetukai — angelai; septynetukai — dievai. Atrodo logiška, ar ne?