Бернар Вербер - Angelų imperija

BENDRADARBIAVIMAS-SAVITARPIŠKUMAS-ATLEIDIMAS. 1974 metais Anatolis Rapaportas, Toronto universiteto filosofas ir psichologas, iškėlė mintį, jog „efektyviausi“ būdai bendrauti su kitu žmogumi yra šie: 1) bendradarbiavimas; 2) savitarpiškumas; 3) atleidimas. Vadinasi, kai individas ar struktūra, ar žmonių grupė susitinka su kitais individais, jie siūlo sąjungą, paskui, remdamiesi savitarpiškumo taisykle, duoda kitam tai, ką gavo patys. Jei vienas padeda, padedama ir jam, jei reiškia agresiją, jam atsakoma tokia pačia agresija. Paskui tenka atleisti ir vėl pasiūlyti bendradarbiauti.

1979 metais matematikas Robertas Akselrodas surengė turnyrą tarp savarankiškų skaičiavimo mašinų, galinčių elgtis lyg žmonės. Vienintelis suvaržymas: kiekviena programa turėjo turėti paprogramę, kuria galėtų bendrauti su kaimynais.

Roberto Akselrodo kolegos iš kitų universitetų, susidomėję šiuo turnyru, atsiuntė jam 14 diskelių su programomis. Kiekviena programa turėjo skirtingus tikslus (paprasčiausios tik dvi eilutes užduočių, sudėtingiausios — šimtą). Tikslas — surinkti kuo daugiau taškų. Vienos programos buvo sukurtos tam, kad kuo greičiau galima būtų pasinaudoti kitos programos duomenimis, juos pavogti, paskui pakeisti partnerį. Kitos buvo pritaikytos veikti pačios, saugoti savo taškus, vengti sąlyčio su galinčiomis apvogti programomis. Trečių tikslas buvo toks: „Jei partneris agresyvus, jį reikia perspėti, kad liautųsi, paskui nubausti“ Ketvirtų: „Bendradarbiauti, paskui netikėtai išduoti.“

Kiekviena programa turėjo 200 konkurentų.

Visas įveikė Anatolio Rapaporto programa, užprogramuota BSA (Bendradarbiavimas-Savitarpiškumas-Atleidimas).

Dar daugiau: programa BSA, pasirinktinai įterpta tarp kitų, iš pradžių pralaimėdavo agresyvioms programoms, bet galų gale nugalėdavo, o paskui netgi „užkrėsdavo“ kitas, priklausomai nuo to, ar jai pakakdavo laiko. Kitos programos, pajutusios, jog ji greičiau renka taškus, ėmė elgtis panašiai.

Laikas parodė, kad BSA — produktyviausia programa. Kiekvienas gali tai patikrinti kasdieniame gyvenime. Reikia pamiršti pažeminimus, kuriuos patirsite iš kolegų darbe ar iš konkurentų, ir nuolat siūlyti jiems dirbti kartu, lyg nieko nebūtų įvykę. Ilgainiui metodas pasiteisins. Tai joks mandagumas, jūs pats suinteresuotas, nes tai įrodė informatikos mokslas.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 14. VAISIUS ŽAKAS. PO 2 MĖNESIŲ

Keista... Aš plūduriuoju. Esu maiše, pilname ne visai skaidraus skysčio. Mano motina? Be abejonės.

Prisimenu gyvenimą prieš tai. Buvau Amerikos indėnas. Vakarais sekiau pasakas. Paskui atėjo baltieji. Jie mane nužudė. Pakorė.

Dabar vėl grįšiu į pasaulį. Bet kur? Kokioje šalyje, kokioje epochoje, kas bus mano tėvai? Nerimauju.

Kažkas garsiai kalbasi. Greičiausiai mano naujoji mama. Ką ji sako? Stebiuosi, kad taip gerai ją suprantu. Mama kalba apie mane. Ji sako, jog pavadins mane Žaku. Ji sako, kad naktį aš spardausi, ir tada ji ant savo pilvo mato mano kojų pirštų galiukus. Na, gerai! Jai tai patinka? Labai gerai, pasispardysime.

Ji sako ketinanti vėl imtis haptonomijos.

— Kas ta haptonomija?

— Būdas, leidžiantis tėvui dalyvauti nėštume. Jis uždeda delnus ant žmonos pilvo ir taip parodo vaisiui, jog yra ir antras juo besidomintis žmogus.

Tai tiesa. Jau vakar jaučiau tas rankas. Taigi, yra ne tik mama, yra ir tėtis.

Mama aiškina, jog aš, kūdikis Žakas, puikiai jaučiu tėvo rankas ir einu prie jų, vos tik jis uždeda jas ant jos pilvo.

Pastumiu bambagyslę. Man čia nuobodu. Galvoju, kaip bus, kai atsidursiu lauke. 15. VAISIUS VENERA. PO 2 MĖNESIŲ

Taigi, aš esu.

Keista. Žinau, kad esu tik gemalas, vis dėlto kažką jaučiu. Ne išorėje. Greta savęs.

Esu suspausta ir negaliu to pakęsti. Man kvaršina galvą mintis, jog mano kūnas negali judėti. Kaip įmanydama bandau nustatyti, kas mane spaudžia, ir staiga suprantu, kad greta manęs yra brolis dvynys.

Turiu brolį dvynį!

Atspėju, jog mudu sujungti su mama bambagyslėmis, ir dar, o stebukle, turime tiesioginį ryšį. Taigi, galime bendrauti.

— Kas tu?

— O kas tu?

— Maža mergaitė mamos pilve.

— O aš — mažas berniukas.

— Man labai smagu, kad esu ne viena. Visada maniau, jog vaisiaus gyvenimas — vieno gyvenimas.

— Nori, kad papasakočiau apie save?

— Žinoma.

— Ankstesniame gyvenime nusižudžiau. Turėjau dar šiek laiko iki mirties, todėl mane pasiuntė čia, į Žemę, kad užbaigčiau savo karmą. O tu?

— Aš anksčiau buvau senas kinas, turtingas ir galingas mandarinas. Turėjau daugybę moterų ir tarnų.

Sujudu. Tokie prisiminimai sukelia norą sukiotis ir rąžytis.

— Aš tau kliudau?

— Man šiek tiek ankšta, iš tikrųjų. Bet ir aš tikriausiai tau kliudau.

— Man tai nesvarbu, sesute. Geriau susispausti, bet turėti gerą draugiją, nei patogiai jaustis vienam šioje prieblandoje. 16. VAISIUS IGORIS. PO 2 MĖNESIŲ

Taigi, aš esu.

Nelabai ką skiriu. Tik rausvai oranžinę aplinką. Girdžiu triukšmą. Širdies plakimą. Judėjimą žarnyne. Mamos balsą. Ji kalba nesuprantamus dalykus.

— Ne-no-riu-to-kū-di-kio.

Vapaliojimas.

Perkratau skiemenis, kad suprasčiau jų pirmykštę reikšmę ir galėčiau sujungti.

Vyro balsas. Turėtų būti tėtis.

— Esi paprasčiausia kvailė. Jau davei jam vardą, Igoris. Kai daiktai gauna vardą, jie ima egzistuoti.

— Iš pradžių norėjau, bet dabar nebenoriu šio vaiko.

— Sakau tau — per vėlu. Turėjai pamąstyti anksčiau. Dabar joks gydytojas nesutiks nutraukti nėštumo.

— Niekada nebūna per vėlu. Neturime iš ko išlaikyti vaiko, reikia jo tučtuojau atsikratyti.

Šaipymaisi.

— Tu esi šiukšlė! — rėkia mama.

— Pamatysi, galų gale tu jį pamilsi, — spyriojasi tėtė.

Moters rauda.

— Jaučiuosi, lyg mano kūne augtų auglys ir mane ėstų. Nepakenčiu.

Krenkštimas.

— Na, daryk, ką nori! — pratrūksta tėtė. — Man jau įgriso nuolatiniai tavo skundai. Išeinu. Žinokis.

Pokšteli durys. Mama verkia, paskui ima kaukti.

Pauzė. Paskui staiga gaunu seriją smūgių kumščiu! Tėtė išėjo. Vadinasi, mama pati daužo sau per pilvą.

Gelbėkit.

Ji manęs nenužudys. Bandau atsikeršyti serija juokingų silpnų smūgių koja. Lengva pulti silpnesnį už save, ypač kai kitas įkalintas ir negali pabėgti. 17. ENCIKLOPEDIJA

HAPTONOMIJA. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Francas Veldmanas, olandų gydytojas, išsigelbėjęs iš koncentracijos stovyklų, manė, jog pasaulis žlunga todėl, kad vaikai nėra mylimi nuo mažų dienų.

Jis pastebėjo, jog tėvai, dažniausiai užsiėmę darbu arba karu, retai rūpinasi savo palikuonimis iki jų paauglystės. Tad ėmėsi ieškoti būdų, kaip sudominti tėvą nuo pirmųjų dienų, net nuo tada, kai motina dar nėščia. Kaip? Uždėti rankas ant nėščiosios pilvo. Jis sugalvojo haptonomiją, iš graikų hapto (liesti) ir nomos (galia).

Lietimo galia.

Tik rūpestingai glostydamas įsitempusią motinos odą, tėvas gali parodyti vaikui, jog jis yra, ir užmegzti su juo pirmąjį ryšį. Patirtis įrodė, kad labai dažnai vaisius iš daugelio prisilietimų sugeba tiksliai atpažinti, kuris iš jų tėvo. Gabiausi tėvai netgi sugeba priversti vaisių sukiotis nuo vienos rankos prie kitos. Haptonomija anksti sukuria trikampį „motina-tėvas-vaikas“, jos nuopelnas tas, jog tėvas labiau jaučia atsakomybę. Be to, motina nesijaučia vieniša nėštumo metu. Ji dalijasi savo jausmais su tėvu ir gali jam papasakoti, ką jaučia, kai draugo rankos liečia ją ir jos vaiką. Haptonomija tikrai nėra panacėja, garantuojanti laimingą vaikystę, bet ji tikriausiai atveria naujus kelius ir motinos, ir tėvo, ir vaisiaus emocijoms. Kadaise senovės Romoje buvo paprotys apsupti nėščią motiną draugėmis (pažodžiui cum mater. „lydinčios motiną“). Bet aišku, kad geriausias motinos draugas esant tokios būklės yra tėvas.