Бернар Вербер - Angelų imperija

— Berniukas.

Jeigu vertintume objektyviai, angelo akimis jis gana bjaurus... Raulis žiūri į naujagimį ir prapliumpa juoktis kaip kadaise.

— Tiesa, jis bjaurus.

— Manai, pagražės?

Gydytojas paskelbia, kad mano klientas sveria tris kilogramus tris šimtus gramų. Raulis pliaukšteli man per nugarą, lyg tai būtų mano nuopelnas.

— Visi naujagimiai šiek tiek susiraukšlėję, kai išeina iš savo motinos. O kai juos ištraukia su medicininėmis replėmis, būna dar blogiau, jie panėši į gofruotą skardą.

Aš gimiau.

— Koks jis gražutis! — džiaugiasi balsai, kurių vis dar nesuprantu.

Šioje planetoje visi staugia. Negi jie nemoka šnibždėti? Per daug šviesos, per daug skersvėjų, per daug triukšmo, per daug kvapų. Man čia visiškai nepatinka. Gal galiu grįžti ten, iš kur atkeliavau? Niekas neklausia mano nuomonės. Jie šnekasi nežinia apie ką ir mano, jog tai labai svarbu.

— Kokį vardą duosite savo berniukui?

— Žakas.

Klegesys netyla. Prie mano drebančio kūno artėja žirklės. Gelbėkit! Jie nukerpa bambagyslę, labai šalta. 26. VENEROS GIMIMAS

Prisimenu savo ankstesnį gyvenimą. Buvau labai turtingas ir galingas kinų pirklys. Keliaudavau palankine su savo žmonėmis. Mus užpuolė plėšikai. Jie sugavo visus, paskui privertė mane išsikasti kapą ir nuleido į jį. Maldavau dovanoti man gyvybę, nors negalėjau išsipirkti. Jie įmetė paskui mane vieną tarnaitę. „Imk, paliekame ją tau, kad būtų linksmiau.“ Paskui užpylė mus žemėmis. Jos užlipdė man akis. Tarnaitė užduso pirmoji, aš jaučiau, kaip gyvybė palieka jos kūną. Pabandžiau išsivaduoti kasdamas mane spaudžiančią žemę, bet buvau per storas, kad galėčiau išsilaisvinti. Per daug gardžių vakarienių...

Dūstu. Negaliu pakęsti šios siaubingos nelaisvės. Atsimerkiu. Kai buvau kinų pirklys, miriau juodoje aplinkoje. Akis pramerkiau rausvoje aplinkoje. Esu vis dar suspaustas. Greta tebėra prisispaudęs lavonas!

Tai Žoržas, mano brolis dvynys, nužudžiau jį nenorėdama.

Dūstu, noriu ištrūkti iš čia. Oro, oro! Stengiuosi ištrūkti. Šiandien mano kūnas ne toks sunkus. Beldžiuosi, daužausi, gestikuliuoju. Tikrai yra kas nors, kas galėtų man padėti išeiti iš čia.

Pagaliau mes prie Veneros galvūgalio.

Kažkas negerai jos smegenyse. Bandau įsiskverbti į kūdikio sielą, bet suprantu, jog nepavyks. Tai mūsų, angelų, darbo ribos. Mes negalime skaityti klientų minčių.

Ją turėtų kamuoti praeitis. Skubu uždėti angelo žymę, bet ji susijaudinusi, nesiliauja blaškytis ir man sunku įspausti savo antspaudą.

— Jai klaustrofobijos priepuolis, — sako Raulis.

— Jau?

— Žinoma. Kartais buvusios mirties prisiminimai sukelia komplikacijų. Ji negali pakęsti uždarų erdvių. Neturime laiko uždėti žymės. Reikia skubiai kažką daryti.

— Įteigsiu gydytojui akušeriui mintį, jog reikia daryti Cezario pjūvį.

Šviesa. Pagaliau laisvė! Rankos išlaisvina mane iš kalėjimo, bet kažkas dar įsikabinęs į mane.

Tai Žoržo lavonas! Jis vis dar mane apsikabinęs, lyg nenorėtų niekada manęs palikti. Kaip bjauru! Miriau būdamas vyras su moters lavonu ant rankų, o atgimstu moterimi su prilipusiais vyro palaikais.

Seselės priverstos miniatiūrinėmis žnyplėmis vieną po kito priversti Žoržo pirštus mane paleisti.

— Gana, pamiršk praeitį.

Vos tik jos kūnas atsiduria lauke, uždedu virš jos lūpų angelų ženklą. Pernelyg užsiėmę Žoržo atplėšimu, gydytojai nežiūri į Veneros veiduką. Jei būtų žiūrėję, būtų pamatę, kaip staiga po nosimi atsirado griovelis. 27. IGORIO GIMIMAS

Taigi, aš tuoj gimsiu.

Prisimenu, kad buvau astronautas. Prisimenu, jog buvau puolęs į neviltį.

Pagaliau mes prie Igorio. Jis irgi nervinasi. Prisimena ankstesnį gyvenimą ir patirtas traumas. Skubu artyn ir nedelsdamas uždedu angelų žymę. „Gana, pamiršk praeitį.“ Jis nenurimsta. Spaudžiu stipriau, tiek to, jei griovelis bus gilus. Pagaliau jis šiek tiek atgauna ramybę.

Mano motina ką tik nugriuvo gatvėje. Kadangi ji nepaisė simptomų, to ir reikėjo laukti. Pykinimas. Galvos svaigimas. Kiekvieną kartą už bausmę gaudavau smūgių. Lyg tai būtų mano kaltė!

Šį kartą nutekėjo vaisiaus vandenys, aš atsidūriau sausumoje, o ji dar ir nualpo.

Ją pakėlė žmonės. Jie nustebę šūkavo, paskui kažkas pasakė, kad ši ponia turėtų būti nėščia. Kitas šūktelėjo, kad reikia ją skubiai vežti į ligoninę.

— Man geriau, — dėsto mama, atgavusi sąmonę, — nualpau tik todėl, jog per daug išgėriau.

Laimė, jos niekas nepaklausė.

Įstaiga toli. Automobilis važiuoja greitai. Atspėju tai iš kresčiojimų.

— Kvėpuokite lėtai, — pataria moters balsas.

— Smulkmena, noriu namo, — kartoja mama.

Imu dusti. Mirsiu, ir tada ji bus laimėjusi. Prasideda sąrėmiai. Atėjo laikas. Automobilyje sėdinti pora (žinau, jog tai pora, nes girdžiu ir vyro, ir moters balsus) susijaudina. Automobilis ima važiuoti dar greičiau. Kratymas stipresnis, sąrėmiai taip pat. Pasirengiu.

PIRMYN. AŠ PASIRENGĘS.

— Nežinau, ką turiu daryti, — dūsauja vyras savo draugei. — Niekada nedalyvavau gimdant, esu kepėjas.

— Tai įsivaizduok, jog trauki duoną iš krosnies, apsukruoli!

— Jis mirs, jis mirs, — dejuoja vyras.

Bet mano nuomonės neatsiklausta. Nepaisydamas priešiškai nusiteikusios gimdytojos ir šių dviejų nevykėlių, aš noriu gyventi, ir gyvensiu.

Štai išėjimas: Exit.

Iškišu galvą. Tai sunkiausia. Atsimerkiu ir nieko nebematau. Viskas migloje.

— Suvyniok jį į savo švarką, — įsako ponia.

Gerai, sunkiausia įveikta. Aš gimiau. Ateitis turėtų būti linksmesnė.

— Tikrai maniau, jog mums nepavyks. Nežinojau, kad gimdymas gali būti toks sunkus.

— Greitai pamirši, — guodžia mane Raulis. — Matei, gerai padariau vykdamas kartu. Dviejų mūsų nebuvo per daug, kad paveiktume kitus vairuotojus ir išvengtume avarijos.

— Jie gana jaudinantys...

— Tu kalbi... tai pabaisos, tikrai! O košmaras tik prasideda. Dabar pamatysi blogesnių dalykų.

— Ką tokio?

Raulis vaizduoja nuliūdusį.

— LAISVA VALIA! Žmonių laisva valia yra jų teisė gyventi taip, kaip jie nori. Taigi, ir teisė klysti. Taip pat sukelti katastrofas. Ir niekam neatsiskaityti. Neįsipareigoti. Tad jie ir nesivaržo. Prašau tavęs, netikėk tais dviem fatališkais žodžiais: „laisva valia“. 28. ENCIKLOPEDIJA

NĖŠTUMAS. Normaliomis sąlygomis žmogaus vaisius išsivysto per aštuoniolika mėnesių. Taigi, baigiantis devintam mėnesiui būtina jį pašalinti iš motinos kūno, nes jo galva jau per stambi ir, jei dar tektų laukti, nebeprasiskverbtų pro motinos dubenį. Panašiai būtų, jei nesutaptų sviedinio ir pabūklo kalibras.

Taigi, vaisius palieka motinos pilvą dar galutinai nesusiformavęs. Išvada: būtina pratęsti devynių mėnesių vaisiaus gyvenimą gimdoje dar devyniais mėnesiais nebe gimdoje.

Per šį labai atsakingą laikotarpį motina vaisiumi turi itin rūpintis. Tėvai turi sugalvoti emocinį įsivaizduojamą pilvą, kuriame naujagimis jaustųsi saugesnis, mylimesnis ir labiau priimtas nei jautėsi prieš gimdamas. Po devynių mėnesių įvyksta tai, kas vadinama „kūdikystės laidotuvėmis“, nes vaikas ima suprasti, kad skiriasi nuo aplinkos. Dabar jis gali atpažinti save veidrodyje ir suvokti, jog skiriasi nuo kitų daiktų. Tai ir yra jo tikrasis gimimas.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 29. KLIENTŲ VALDYMAS

Edmondas Velsas manęs laukia prie Safyro vartų. Pamatęs Raulį šiek tiek susiraukia, nes supranta, jog į Žemę mane lydėjo nelabai ortodoksiškas angelas, bet kadangi jis nėra tiesioginis jo angelas instruktorius, lieka apdairus.