Бернар Вербер - Angelų imperija

Ši katė žavisi, jei žmogus suklysta arba jam vos vos nepavyksta išlošti didelės sumos. Žmonių nesėkmės stiprina jos įsitikinimą, kad geriau būti kate.

Ji visiškai pasikliauja savo šeimininkais. Iš tiesų ji nemano, jog tai jos šeimininkai, ji mano, jog tai... jos pavaldiniai. Neįtikima! Šis gyvūnas mano, kad būtent katės valdo pasaulį ir tuos didelius dvikojus, užtikrinančius gerovę.

Sakau:

— Pajudėk, gelbėk mažąjį žmogutį.

Jai nė motais.

— Esu labai užsiėmusi, — atsako įžūlus gyvūnas. — Ar nematai, kad žiūriu televizorių?

Dar giliau skverbiuosi į Monos Lizos smegenis.

— Jei neatsikelsi, berniukas mirs.

Ji ir toliau ramiai laižosi.

— Man vis vien. Jie pasidarys dar. Kad ir kaip būtų, vaikų namuose per daug. Kiek triukšmo, bėgiojimo! Galų gale jie visada ima skaudžiai pešioti ūsus. Nemėgstu mažųjų žmonių.

Kaip priversti šią katę gelbėti vaiką?

— Klausyk, kate, jei tuoj pat nepulsi gelbėti Žako, sugadinsiu televizoriaus anteną.

Nežinau, ar sugebėčiau tai padaryti, svarbu, jog ji tuo patiki. Atrodo, iš tikrųjų ima abejoti. Matau, kaip jos smegenyse atgimsta vaizdai, kai transliuoti laidas trukdė audros, ekranas mirgėjo. Be to, ji prisiminė, jog televizorius gedo, kai streikuodavo darbuotojai; tada ji būdavo labai nepatenkinta.

— Nagi, kate, labas. Tu pirmą kartą ateini glaustytis prie manęs. Tu labai miela, kaip malonu glostyti tavo kailį! Mieliau pažaisiu su tavimi nei su ta lazda aukštai. 36. KŪDIKIS VENERA. 2 METAI

Vakar ilgai žiūrėjau į veidrodį. Maiviausi, bet netgi maivydamasi patinku pati sau.

Tėvai užmovė man rožines švelnias sauskelnes. Jie sako, kad daryčiau į jas „sisi“ ir „kaka“. Nesuprantu, apie ką jie kalba. Klausiu, „kas yra sisi?“, ir mama rodo. Apžiūriu geltoną skystį. Pauostau. Bjauru. Kaip toks gražus kūnas kaip mano gali išskirti tokį bjauriai dvokiantį skystį? Pykstu. Tai labai neteisinga. Be to, dėvėti sauskelnes — pažeminimas!

Atrodo, visi žmonės be perstojo daro „sisi“ ir „kaka“. Šiaip ar taip, taip sako tėtė ir mama, bet aš tuo netikiu. Tikrai yra tokių, kurie tos nelaimės išvengia.

Man skauda galvą.

Man dažnai skauda galvą.

Atsitiko kažkas labai svarbaus, ką aš užmiršau. Žinau, jog kol neprisiminsiu, man skaudės galvą. 37. KŪDIKIS IGORIS. 2 METAI

Mama nori mane nužudyti.

Vakar ji mane uždarė kambaryje su plačiai atvertu langu. Ledinis vėjas persmelkė mane kiaurai, bet aš darausi atsparus šalčiui. Atlaikiau. Kad ir kaip būtų, pasirinkimo neturiu. Žinau, jei susirgsiu, ji manęs neslaugys.

Man į tave nusispjauti, mama. Aš vis dar gyvas. Ir kol tu neišdrįsi suvaryti man peilio tiesiai į pilvą, apgailestauju, bet gyvensiu.

Ji manęs nesiklauso. Ji jau guli lovoje ir pagirioja nuo degtinės. 38. SMARAGDO VARTAI

Mudu su Rauliu ieškome kito būdo patekti į septynetukų pasaulį. Plevename į rytus, pakylame iki kalno viršūnės, pabandome ją perskristi, bet kažkoks nematomas barjeras kliudo judėti toliau.

— Jau sakiau, kad angelų šalis yra kalėjimas, — liūdnai murma Raulis.

Prieš mus lyg netyčia išnyra Edmondas Velsas.

— Na, na, ką gi čia rezgate?

— Mums jau įkyrėjo toks darbas. Uždavinys neįgyvendinamas, — kerta Raulis, įsisprendęs į šonus, lyg mesdamas iššūkį.

Edmondas Velsas supranta, jog reikalas rimtas.

— Ką tu apie tai manai, Mikaeli?

Raulis atsako už mane:

— Vos prasikalę, kiaušiniai jau išvirti. „Jie“ įbruko jam nerimaujantį ir nerangų Žaką, narcizišką lengvabūdę Venerą ir Igorį, kurį nori pribaigti motina. Puikios dovanos!

Edmondas Velsas nežiūri į mano draugą.

— Kalbu su Mikaeliu. Ką tu apie tai manai, Mikaeli?

Nežinau, ką atsakyti. Mano instruktorius neatstoja:

— Vis dėlto nesiilgi mirtingo žmogaus gyvenimo? Prisimink savo buvusią inkarnaciją.

Jaučiuosi tarp dviejų ugnių. Plačiu mostu Edmondas rodo į horizontą.

— Tu kentėjai. Tu bijojai. Tu sirgai. Dabar esi išgryninta dvasia. Išlaisvinta iš materijos.

Taip kalbėdamas keliose vietose mane perduria.

Raulis pasidygėjęs gūžčioja pečiais.

— Bet mes praradome lytėjimo pojūtį. Netgi negalime normaliai atsisėsti. Jis vaizduoja besisėdantį ir griūva, lyg būtų perskrodęs nesančią kėdę.

— Mes nebesenstame, — tęsia Edmondas Velsas.

— Bet nebesuvokiame slenkančio laiko, — atsikerta Raulis. — Nebeliko sekundžių, minučių, valandų, naktų, dienų. Nebeliko metų laikų.

— Mes amžini.

— Bet nebegalime švęsti gimtadienių!

Argumentai tirpsta.

— Mes nebekenčiame...

— Bet nieko nebejaučiame.

— Bendraujame mintimis.

— Bet nebesiklausome muzikos.

Edmondas Velsas nesileidžia išmušamas iš vėžių.

— Mes skraidome svaiginamu greičiu.

— Bet net nebejaučiame, kaip vėjas glamonėja mūsų veidą.

— Mes nemiegame.

— Bet ir nebesapnuojame!

Mano mentorius bando rasti daugiau argumentų, bet mano draugas nenusileidžia:

— Nebeturime malonumų. Nebegauname sekso.

— Bet taip pat nebejaučiame skausmo! Ir galime sužinoti bet ką, — atremia tokiais pat argumentais Edmondas Velsas.

— Nebeturime net... knygų. Rojuje nėra net bibliotekos...

Mano instruktorių sujaudina toks argumentas.

— Iš tikrųjų, knygų neturime... bet, bet...

Pamąsto, paskui sugalvoja:

— Bet... mums jų nereikia. Kiekvieno mirtingojo gyvenime yra jaudinanti intriga. Įdomesnė už visus romanus, įdomesnė už visus filmus. Stebėti paprasto žmogaus gyvenimą su jo staigiais posūkiais, netikėtumais, vargais, aistromis, meilės nusivylimais, sėkmėmis ir nesėkmėmis. Dar ne viskas, tai TIKRI įvykiai!

Dabar Raulis Razorbakas nebesugalvoja, ką atsakyti. Tačiau ir Edmondas Velsas nesipuikuoja.

— Kadaise ir aš buvau toks kaip jūs, maištininkas.

Pakelia galvą, lyg norėtų pasižiūrėti į lietaus debesis. Ir nusileidžia:

— Na... Eime. Pabandysiu šiek tiek patenkinti jūsų smalsumą ir atskleisiu paslaptį. Sekite paskui mane. 39. ENCIKLOPEDIJA

DŽIAUGSMAS. „Kiekvieno žmogaus pareiga — puoselėti vidinį džiaugsmą.“ Tačiau daug religijų pamiršo šią taisyklę. Dauguma šventyklų tamsios ir šaltos. Liturginė muzika iškilminga ir liūdna. Kunigai apsirengę juodai. Per apeigas garbinamos kankinių kančios ir varžomasi, kas parodys daugiau žiaurumo scenų. Lyg pranašų iškęsti kankinimai pabrėžtų jų autentiškumą.

Argi džiaugtis gyvenimu nėra geriausias būdas padėkoti Dievui, jei jis yra, už gyvenimą? O jei Dievas yra, tai kodėl jis turi būti paniuręs?

Vienintelės garsios išimtys: Tao to-king 6, viena iš filosofinių-religinių knygų, siūlanti tyčiotis iš visko, net ir iš savęs, ir gospels , himnai, kuriuos džiaugsmingai gieda Šiaurės Amerikos juodaodžiai per mišias ir laidotuves.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija , IV tomas 40. IGORIS. 5 METAI

Po daugybės bandymų mama, atrodo, atsisakė ketinimų mane nužudyti. Ji geria, geria ir varsto mane piktu žvilgsniu. Staiga sviedžia į mane stiklinę. Skubiai palenkiu galvą ir, kaip visada, ji su dideliu triukšmu sudūžta į sieną.

— Galbūt nepavyks tavęs nužudyti, bet tu nebeilgai nuodysi man gyvenimą, — praneša.

Užsitraukia striukę, paima mane už rankos, lyg eitume pirkinių, bet aš tikrai netikiu, kad ji ketina vaikščioti po parduotuves. Įtarimai pasitvirtina, kai ji mane nuveda, tiksliau — numeta bažnyčios šventoriuje.