Бернар Вербер - Angelų imperija

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 45. GERIEJI IR BLOGIEJI

Žmonių rutulys... Suprantu, jog čia kiekvieną kartą sugrįžta mūsų kiaušiniai, kai nukeliauja į šiaurės rytus. Suprantu, jog taip sulipusios sielos viena kitą veikia ir gerai sutaria. Tad garsioji Edmondo Velso frazė vėl skamba mano ausyse: „Pakanka, kad pakiltų viena siela, ir pakils visa žmonija.“ Gal tai ir bus garsusis Tejaro de Šardeno „naujasis rutulys“, kuriame susilieja visų žmonių sąmonė?

— Bet jei mes, angelai, nieko nedarysime, argi jie galės evoliucionuoti vieni patys? — netikėtai klausia Raulis.

— Mes esame piemenys, kurie nukreipia bandą reikiama linkme. Bet neginčytina, jog dėl ankstesnės angelų veiklos jie jau teisingame kelyje.

— Taigi, dabar galbūt galima juos palikti...

Edmondas net nesiteikia atsakyti.

Raulis neatstoja:

— O koks mūsų kitas evoliucijos laipsnis? Dievų pasaulis?

Edmondas Velsas kilsteli antakius.

— Jūs, jaunieji angelai, mane juokinate. Norite viską sužinoti iš karto. Jūs nepajėgiate išsivaduoti iš senųjų žmogiškų įpročių. Bet atidžiai pasižiūrėkite į savo kiaušinius ir suprasite, jog mirtingųjų įpročių likučiai tebėra jums sunki našta. Užuot nuolat kalbėję apie žmonių problemas, elkitės, kaip dera angelams.

Tada, visiškai nusivylęs, mūsų mentorius atsuka mums nugarą ir greitai pasišalina. Jis skuba prie Motinos Teresės, ketindamas duoti jai pipirų. Kiek teko čia išgirsti, tarp Motinos Teresės klientų yra vienas valstybės vadovas, ji nuolat perša jam mintį, jog reikia labiau apmokestinti didelius turtus. Edmondas Velsas kala jai į galvą, kad persekiojant turtinguosius vargšai netaps laimingesni.

Prisiartinu, kad geriau girdėčiau.

— Brangioji Motina Terese, kartais jūs samprotaujate tikrai pernelyg primityviai. Kaip sakydavo vienas mano draugas, „nepakanka, kad tau sektųsi, taip pat turėtum pasidžiaugti, jog kitiems nepasisekė“. Jis pokštavo, bet jūs iš tikrųjų palaikote tokią nuomonę. Jūs tikite, jog žmogus lengviau iškęs skurdą, jei visa žmonija gyvens skurde. Priešingai, reikia stengtis, kad visi žmonės būtų turtingi!

Motina Teresė atrodo kaip užsispyrusi mokinė ir nė už ką nesutinka nusileisti.

O aš manau, jog Motina Teresė visada gyveno tarp skurdžių ir ketina čia sukurti buvusią aplinką, kad galėtų susivokti, ką jai reikia daryti. Ji visada pažinojo vargšus. Su turtuoliais daug sudėtingiau. Šventajai moteriai teko domėtis svyravimais rinkoje, mados naujovėmis, vakarienėmis, garsiais restoranais, depresijomis, aukštuomenės alkoholizmu, svetimoteriavimu, talasoterapija, trumpai — visais turtingųjų rūpesčiais.

Motina Teresė klausosi Edmondo Velso priekaištų, nepatenkinta mąsto ir praneša:

— Gal privalėčiau paraginti savo prezidentą paskelbti gimimų reguliavimo kampaniją neturtingųjų kvartaluose? Darykite tik tiek vaikų, kiek pajėgsite išauklėti, kitaip jie paskęs narkotikų ir nusikaltimų liūne. Jūs to norite?

— Pabandyti verta, — atsidūsta Edmondas Velsas. — Tai jau geriau.

Manau, mūsų instruktorius vis dėlto yra labai kantrus pedagogas. Jis savaip gerbia... laisvą angelų valią.

Raulis ištiesia rankas horizonto link ir nuskrenda. Aš iš paskos.

— Edmondas Velsas žino, kas tie septynetukai. Jis tikrai žino, kas yra virš mūsų.

— Jis mums nieko nepasakys, jau matei, kaip jis reaguoja, — atsakau.

— Jis niekada neprasižios. Bet yra jo knyga...

— Kokia knyga?

— Jo Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija. Ta pati, kurią pradėjo būdamas mirtingas ir kurią tęsia danguje. Gerai žinai, jog jis nuolat cituoja ištraukas. Joje jis kaupia visas savo žinias, dėsto tai, ką atrado, ir tai, kas jį domina visatoje. Pirmuosius tris tomus parašė Žemėje, kur jį galėjo konsultuoti mirtingieji. Bet ketvirtąjį rašo čia.

— Ko tu sieki?

Draugas apsuka ratą, paskui grįžta ir sklendžia greta manęs.

— Edmondas Velsas labai nori skleisti savo mokslą, todėl atkakliai ieško būdų materializuoti ketvirtąjį savo tomą, kaip ir tris pirmuosius.

— Dabar Edmondas Velsas nebeturi nei pieštuko, nei parkerio, nei rašomosios mašinėlės, nei kompiuterio. Jis gali sukaupti tiek informacijos, kiek panorės, bet ji visiems laikams liks eteryje.

Mano argumentai Raulio nesustabdo.

— Manai, jis toks kvailas, jog nesugebės užrašyti didžiųjų Rojaus paslapčių į kokį nors materialų rankraštį kur nors Žemėje?

Raulis lieka ramus.

— Prisimeni ištrauką iš Enciklopedijos — „Ezoterizmų pabaiga“? Ten aiškiai pasakyta: „Šiandien visos paslaptys gali būti prieinamos visiems. Turime pripažinti: supranta tik tie, kurie nori suprasti.“

Mes plevename virš Rojaus.

— Visas, IŠSKYRUS septynetukų paslaptis! Vis dėlto negalima įsivaizduoti, kad Edmondas Velsas būtų patikėjęs Žemėje kokiam nors mediumui Rojaus „paslapčių“, kad šis viską perrašytų į knygą...

Mano draugas vaizduoja sužavėtą, lyg būtų laukęs šių žodžių.

— Ką gali žinoti? 46. ENCIKLOPEDIJA

EZOTERIZMŲ PABAIGA. Kadaise tie, kurie turėjo daugiausia žinių apie žmogaus prigimtį, negalėjo jų iš karto atskleisti. Todėl pranašai kalbėjo parabolėmis, metaforomis, simboliais, aliuzijomis, užuominomis. Jie bijojo, kad žinios nesklistų pernelyg greitai. Jie bijojo, kad bus klaidingai suprasti. Jie kruopščiai atsijodavo tuos, kurie buvo verti gauti svarbią informaciją. Jie sukūrė apsišvietusiųjų hierarchiją.

Laikai keitėsi. Šiandien visos paslaptys gali būti prieinamos visiems. Turime pripažinti: supranta tik tie, kurie nori suprasti. „Noras žinoti“ yra galingiausias žmonijos variklis.

Edmondas Velsas,

Sąlyginio ir absoliutaus pažinimo enciklopedija, IV tomas 47. IGORIS. 7 METAI

Uniformuotas ponas buvo policininkas. Gražus. Didelis. Stiprus. Dvelkiantis švara. Jis paėmė mane ant rankų.

Nupurtė nuo manęs sniegą ir nuvedė į artimiausią našlaičių prieglaudą. Pagaliau atsidūriau toliau nuo didelio pavojaus. Mamos. Esu čia jau dveji metai.

Prieglaudoje yra ir daugiau pamestinukų. Mes — visuomenės atmatos, nemylimi, nepageidaujami, tie, kurie niekada neturėjo gimti.

Nusispjaut. Aš gyvas.

Čia panašu į beglobių šunų prieglaudą, skirtumas tik toks, jog rečiau lankosi veterinaras ir mažiau ėdalo.

Vaikėzai nervingi. Laimė, esu stiprus. Kai kyla problemų, nesvarstau — puolu ir smogiu. Taikau į priešininko pilvą. Įgijau smurtininko reputaciją, bet man tai patinka, nes manęs bent jau bijo. Iš pradžių reikia įvaryti baimės, paskui susidraugauti. Greitai suvokiu, kad žmonės, kai tu esi švelnus, mano, jog esi silpnas. Nesu švelnus. Nesu silpnas.

Miegamajame esame keturiese. Be manęs, yra trys „V“.

Vania — mažas ukrainietis, alkoholiko tėvo pernelyg dažnai liūliuotas į sieną.

Vladimiras — storiausias būryje. Nežinau, kaip jis įsigudrino būti apkūnus, kai mus taip maitina.

Vasilijus — tyliausias grupėje. Kai jis nutaria prabilti, visada pasako įdomių dalykų, bet kalba retai. Tai jis išmokė mus žaisti pokerį.

Pokeris — puikus dalykas. Per vieną vakarą pasieki laimės viršūnę arba nelaimės dugną, viskas įvyksta labai greitai. Kai Vasilijus žaidžia, jo veidas pasidaro it marmurinis. Jis sako: „Svarbu ne tai, geros ar blogos tavo kortos, svarbu mokėti žaisti su blogomis.“ Dar sako: „Svarbu ne tai, kokios kortos tavo rankose, bet tai, kokias tave įsivaizduoja turint priešininkas.“ Vasilijus nuolat žiaumoja kokią šakelę.